Filmas: "Naktinis portjė" / Il portiere di notte"

Sveiki,

Vienas iš tų kultinių filmų, kurį labai norėjau pamatyti buvo italų režisierės Liliana Cavani filmas „Naktinis portjė“ (ital. Il portiere di notte) (1974). Gal po nuostabaus aktorės Charlotte Rampling pasirodymo filme „45 metai“, norėjosi atsigręžti į senesnius jos darbus ir pasižiūrėti, ką šioji aristokratiško sukirpimo aktorė yra suvaidinusi gero ir įsimintino. Tiesą sakant, net aiktelėjau atradęs šį filmą, nes jos vaidmuo absoliučiai nearistokratiškas – nacių kekšė, atradusi keistą BDSM seksualinį ryšį su savo kankintoju esesininku...

Filmas galbūt tuo metu kiek ir šokiravo, tačiau nebent tuos, kur labai pavėlavo seksualinė revoliucija, tačiau „Kaligulos“ ir kitokio erotinio pobūdžio kinui suklestėjus, kažin, ar hipius ir kitus galėjo ką nors apskritai abstulbinti „Naktinis portjė“, tačiau abstulbino būtent identitetų veikėjų dermė. Na, kaip čia esesininkas kankins jauną žydaitę ir ši dar pasiutusiai jo geis. Seksualiniai paklusniosios ir pono ryšiai mažiau stebina, nei tas įtampos pilnas susitikimas po daugel metų, kai žydaitė Liucija jau elegantiška aristokratiška moteris, kuri pamačiusi esesininką staiga susilydo ir vėl tampa skausmo ir sekso ištroškusia kale. Tai tik siužetinis paviršius, tačiau filmas iš esmės yra net ne BDSM, o apie psichikos suluošintą moterį, kurios vidinę sigmą gydo saugumo ir prieglobsčio troškulys, kuris suvokiamas kaip brutalus priklausymas esesininkui, bandant apsisaugoti nuo mirties ir bado. 

Nemažai sadistinių scenų, nacistinių simbolių, aštrių erotikos ir kankinimo situacijų, kuriose įtaigiai suvaidino Charlotte Rampling ir mano jau seniai pamėgtas aktorius Dirk Bogarde. Nemanau, kad filmas patiks visiems, ypač, kurie yra jautrūs visokioms įsivaizduojamiems tvirtiems moralinio principo filmams. Filmas ir provokuoja, ir pasakoja įdomią istoriją, jaudinančią savo istoriniu kontekstu, psichologiniais niuansais ir, dievaži, seksualiniais santykiais. Kultinis filmas, kuris ir šiandien yra kultinis, kurį turėtų pamatyti gurmanai jeigu ne dėl filmo bendros sąrangos, tai bent dėl bendro kinomaninio išsilavinimo. O man patiko!

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjo nublokšti" / "Gone with the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Sako, kad klasikos kritikuoti negalima, ja galima tik žavėtis ir apginti. Daugelis gurmanų klasikos taip pat nėra linkę peikti, tačiau aš manau, kad mes pernelyg idealizuojame istorinius kūrinius ir bijome atrasti juose trūkumų, kuriuos dažnai aptinkame šiuolaikiniame kine. Viena didžiausių kino ekranizacijų be jokios abejonės yra „Vėjo nublokšti“ (angl. Gone with the Wind) (1939). Priežastis, dėl kurios nuolat atidėliojau šio filmo peržiūrą, buvo jos ilgumas – beveik keturios valandos! Kadangi tai visgi klasika, o klasiką mėgstu, nutariau, kad užteks atidėlioti ir laikas pagaliau žvilgtelėti į vieną didingiausių juostų prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Filmas nuo pat pradžių stebina viskuo, kuo gali nustebinti filmas, susuktas prieš Antrąjį pasaulinį – filmas nuostabiai spalvotas, puikios masinės scenos, įdomūs charakteriai ir gera filmo kokybė bei, žinoma, aktoriai. Tiesą sakant, labai bijojau, kad filmas bus pernelyg romantinis ir saldus, ko apskritai nemėgstu, tačiau mane labai nustebino scenarijus – Skarlet, pagrindinė filmo veikėja, absoliučiai neprimena naivios ir alpstančios mergelės, ji pasirodė šarminga, subtiliai žongliruojanti sau parankiais moraliniais principais, nebijo būti, kai to reikia, gera kale, o tai išties stebina, nes kaip bebūtų, klasika gana puritoniška ir į moralinius principus labai kreipdavo dėmesį kaip visuomenės auklėjančių didaktinių priemonių rinkinį. Dar labai smarkiai gelbsti istorinis kontekstas – Amerikos Pilietinio karo padariniai, vergovės panaikinimas, aristokratų gyvenimo saulėlydis ir šiaip, filmas tviska prabanga, jo amfiteatrai gražus, preciziški, apgalvoti kaip ir techninės detalės, ypač apšvietimas.

Apskritai kerinti aktorė Vivien Leigh puikiai tiko šiam vaidmeniui, nors kai kada scenos atrodydavo pernelyg teatrališkos ir dirbtinos, tačiau jos kažkaip itin tinka senam retro kinui, kad net nebereikia kažko itin daugiau nei šiek tiek teatralizuoto sentimentalaus kičo, kuris apskritai atspindi XIX amžiaus vidurio bendravimo kultūrą.

„Vėjo nublokšti“ – gera ir nemari kino klasika, išsaugojusi kartoms didingą ir ambicingą kino reginį, kurio „vėjas“ ateina iki šių dienų ir leidžia net kartais aiktelėti: kaip čia gerai sukurta! 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Barbarų belaukiant"

J. M. Coetzee. „Barbarų belaukiant“ – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Sveiki, skaitytojai,

Panašu, kad tai tampa realybe ir J. M. Coetzee tampa vienu mano mėgstamiausiu rašytoju, o jo romanas Barbarų belaukiant (angl. Waiting for the Barbarians) kol kas mėgstamiausia knyga. Nors esu perskaitęs tik dvi jo knygas, tačiau šis autorius tampa fenomenaliu rašytoju, kurio knygos savo apimtimi it žurnalas tiktų pritrėkšti skrendančią musę, tačiau jose sugulusi turininga prasmė ir gelmė nustelbia daugelį storiausių talmudų.

Tiesą sakant, jau nuo Maiklo K gyvenimas ir laikai knygos buvo sunku atsiplėšti. Paprastu ir savaime suprantamu rašymo stiliumi (be daugžodžiavimo, metaforų ir kito gramatinio baroko), J. M. Coetzee sugebėjo sudrumsti savo egzistencinėmis istorijomis nusistovėjusius literatūrinius vandenis. 1983 metais autorius už Maiklo K gyvenimas ir laikai pelnė Bookerio premiją, vėliau tą 2003 metais padarė su romanu Nešlovė. Barbarų belaukiant gal ir nepelnė šio apdovanojimo, bet jeigu atgalinė viršelio informacija nemeluoja, ji viena geriausių autoriaus knygų, išleistų 1983 metais. Tikriausiai tik didesni literatūros žinovai tikrai susieja šį kūrinį su analogišku graikų poeto Constantino Kavafis eilėraščius Barbarų belaukiant, parašytu 1904 metais. Būtent šiame C. Kavafio eilėraštyje nusakomos pagrindinės J. M. Coetzee romano gairės – turtingo miesto valdovai laukia laukinių barbarų, kuriems turės pralaimėti, tačiau didžiausias absurdas, kad tie barbarai net nepasirodo, tačiau klestinčioje citadelėje prasideda visuotinė suirutė. Rašytojas perėmė C. Kavafio nuostabią idėją ir adaptavo savo romanui, sukurdamas nepamirštamą moralės, absurdo, grotesko ir melancholijos prisodrintą kūrinį, iš esmės kritikuojantį ir demaskuojantį totalitarinės valdžios mechanizmą iš egzistencinio žmogaus susidūrimo su absurdu gelmių.

Nuo pat pradžių Barbarų belaukiant romane juntama didelė emocinė įtampa, kurie prasideda nuo pasienyje prasidėjusių permainų. Kankinami žmonės neduoda pagrindiniam knygos veikėjui, miesto teisėjui, ramybės. Jo tyras sąžiningumas ir tikėjimas teisingumu bei prasmingu darbu nepaprastoje Imperijos diktuojamose pokyčių situacijose susigrumia su savanaudiškumu, sadizmu ir nesąžiningumu. Skaitant tiesiog net gaila knygos veikėjo, kuris lyg ir protingas, lyg ir išsilavinęs ir humaniškas žmogus, nesugeba priimti ir perprasti tamsiosios žmogaus prigimties. Tai išties stebina ir šokiruoja, tad visos jo pastangos suprasti per skausmą ir pažeminimą jį daro tik dar doresnį, kad net kyla klausimas: ar teisėjas yra toks iš prigimties šventas, o gal jis koks Don Kichotas, arba jam trūksta vieno šulo? Moralinės grumtynės aštriose sadistinėse scenose atveria didžiulį politinį civilizacijos realybės siaubą, atrodo, kad veikėjai kovoja ne su barbarais, bet savo iliuzijomis.

 Rašytojas J. M. Coetzee.

Apskritai romane barbarai nei žiaurūs, nei klastingi ir net neaišku, ar jie atsakingi už potvynio nusiaubtą pakrantę, tačiau per gandus ir įvairius liudijimus žmonės patys sukuria destruktyvią susinaikinimo programą – baimė pamažu įveikia žmones ir jie patys tampa barbarais. Imperijos karių ir Džolo įstatymai bei politikai tai patvirtina. Taigi barbarai tampa galinga iliuzijų metafora, kuri romane atrodo kaip simbolis visos mūsų tvarkingai įstatymais, teisingumu ir tobulumu „apsiginklavusios“ totalitarinės civilizacijos, kurioje tereikia įteigti mintį apie priešą ir suirutė pati prasidės. Kitaip sakant, romano idėja parodo, kad nėra didesnio žmogui priešo nei pats žmogus.

Sudėtingas teisėjo paveikslas visų pirma patrauklus dėl to, kad jis įkūnija Sizifą, nesibaigiančias teisingumo ir demoralizavimo grumtynes, kurias teisėjas yra pasmerktas pralaimėti. Jo autoriteto praradimas mieste savaime suprantamas, kadangi pamažu griūva jo tvarkingas Imperijos surėdytas paveikslas, jis suabejoja Imperijos teisingumu ir teisėtumu, o abejojančius, kaip žinia, totalitarinė valdžia „praryja“. Įdomi ir teisėjo (kartais prasiveržiančio pasakotojo balsu) dėstoma gyvenimo prasmės filosofija. Teisėjas dėlioja senos kadaise gyvenusios civilizacijos medines liekanas, bando įskaityti jų rašmenis, tačiau kartu suvokia, kad ir dabarties civilizacijai ateis galas. Kokia tęstinumo kaina? Kokia prasmė? Romanas, kad ir koks jis beatrodytų žiaurus siužetiškai, prasmių lygmenyje nagrinėja esmingiausius egzistencinius klausimus, kurie sukrečia savo absurdiška gyvenimo beprasmybe. 

Dykumos vaizdai, smėlis, šaltos žiemos ir karštos vasaros gali Barbarų belaukiant priminti išgyvenimo literatūrą, kad ir Danielio Deffo Robinzoną Kruzą, bet tikriausiai daugiausia ryšio galima egzistenciniu pagrindu sieti šį kūrinį su Albert Camus kūriniais.

Knyga išleista Baltų lankų leidyklos Rinktinė proza serijoje ir ją išvertė Violeta Tauragienė, kuri už šį vertimą ir W. Faulkner Jeruzale, jeigu tave užmirščiau pelnė metų vertėjos sostą. Tikrai puikus Barbarų belaukiant vertimas pasižymi puikiu literatūros pojūčiu ir skambesiu, tad skaityti šią knyga tampa tik dar didesnis malonumas. Apskritai kalbant, tai gurmaniška, didinga knyga, kurią turėtų skaityti itin gilią ir prasmingą literatūrą mėgstantys skaitytojai. Neįžvelgiu nė vienos priežasties, kodėl Barbarų belaukiant, turėtų nepatikti, nebent esate absoliučiai populiariosios literatūros skaitytojas ir ši proza Jums tiesiog intelektualiai nepasiekiama.

Jūsų Maištinga Siela