Filmas:"Nukryžiavimas" / "The Crucifixion"

Sveiki,

Siaubo filmas „Nukryžiavimas“ (angl. The Crucifixion) (2017) pasakoja apie užsispyrusią ir ambicingą žurnalistę, kuri neseniai netekusi motinos, ieško atsakymo į įvairius klausimus ir išskrenda į Rumunijos provinciją tirti nepavykusio egzorcizmo. Ji blaškosi po tą užkampį, lenda į rūsius, kalbina žmones ir, žinoma, prisiverda galybę košės, už ką jos vietinis šėtonas ar piktoji dvasia tikrai nepamylės.

Visgi filmas, liaudiškai tariant, tūpas. Kodėl? Nes absoliučiai nevykusi režisūra, scenarijaus banalus, vaidyba abejotina ir nuvalkiota. Tai dar vienas beskonis serijinis standartinis egzorcizmo filmas su itin panašiomis scenomis ir nutikimais į kitus filmas šia tema. Labiausiai erzina pagrindinės veikėjos elgesys – tipinis, nuspėjamos ir absoliučiai neįdomios. Jeigu žurnalistė, tai būtinai jauna ir seksova, kad tarp tų kraupių įvykių būtų kur paganyti akis – vien nuo tos klišės gali pasidaryti dar pikčiau.

Ar baugu žiūrėti? Tiesą sakant, baugi nežinomybė, atmosfera, kurią turėjo perteikti režisierius, tačiau viskas taip prėska ir nepavykę, kad daugiau galvoji žiūrėdamas apie filmo trūkumus, nei apie tai, kas iš esmės turėtų tave išgąsdinti. Visgi filmas nevykęs ir absoliučiai nerekomenduotinas.

Mano įvertinimas: 2/10

IMDb: 5.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Stasys Povilaitis - "Tik rytoj" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Stasys Povilaitis (1947-2015) yra nuostabus! O jo atliekama daina „Tik rytoj“ – mažytis lietuvių pop estrados šedevras. Keista, nes tokios muzikos nemėgau, bet senstant, matyt, taip nutinka, kad daug kas ima patikti, nes keičiasi požiūris ir prasmė.

Daina „Tik rytoj“ – ilgesinga lietuviška baladė apie atsisveikinimą, kuris nukeliamas į rytdieną, atitolinant liūdesį ir melancholiją, bet kaip tik dėl to „atkėlimo“ šis liūdesys dar sustiprinamas. Daina atlikta pagal to paties pavadinimo eilėraštį. O ką jau kalbėti apie subtilią instrumentinę muziką, kuri be galo tinka šiai melodingai dainai.

Pirmąkart kūrinys įrašytas 1974 metais legendinėje plokštelėje „Dainuoja Stasys Povilaitis“. Vėliau daina įėjo į įvairius rinkinius ir beregint tapo vienu didžiausiu Stasio Povilaičio hitų. Pasiklausykime:

Stasys Povilaitis - Tik rytoj

Jau rytoj salė ilgesiu tekės
Jau rytoj tau ištariu aš sudie
Nes anksčiau trukdė sniegas, tai lietus
Bet rytoj žengtas žingsnis bus sunkus
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Suprantu, kad jau reikėjo jau seniau
Išsiskirt. Kvailas gailestis, tačiau
Temdė vis, nors teisingus bet karčius
Tuos žodžius. Bet rytoj jie man paguos
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Taip ilgai aš tylėjau, tad atlesk
Bet rytoj jau prabilsiu, tu neteisk
Juk geriau ši tiesa nei melas vis
Jau rytoj ta migla išsisklaidys
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Tik rytoj tau ištarsiu aš sudie
Tik rytoj neapgauk ir vėl, širdie
Tik rytoj, vėsų rytmetį rudens
Tik rytoj vėjas plaukus man kedens
Tik rytoj, tik rytoj, tik rytoj...

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ieva Zasimauskaitė - "When We're Old" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

20 tūkstančių lietuvių balsų surinkusi Ieva Zasimauskaitė su kūriniu „When We‘re Old“ laimėjo nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir atstovaus Lietuvai Lisabonoje vyksiančioje „Eurovizijoje“. Aišku, kaip ir kasmet atsirado įvairių komentarų, kas per nuobodybė, vėl liksim lentelės gale, tačiau priešingai nei kasmet, užsienio klausytojai dar niekada nevertino taip gerai išrinktos dainos kaip šiemet. Nepatingėjau perskaityti šimtą komentarų, tarp kurių buvo vienas neigiamas ir tas pats parašytas lietuvio ranka.

Pirmą kartą kūrinys manęs nesužavėjo, tačiau stebint atrankas, o ypač finalą, akivaizdu, kad Ievos daina buvo verta nugalėti. Kiti atlikėjai pasižymėjo savitais privalumais, tačiau Ievos vidinis spinduliavimas perteiktas su daina tiesiog užburia. Dabar jau nebeabejoju, kad užburs ir Europą, o jeigu irgi kris ašaros, tai beveik neabejoju, kad galime pretenduoti į penkiatuką, nes, kaip žinia, Europa mėgsta itin tikras ašaras ir nuoširdumą kur kas labiau nei šou ir eurovizinį karnavalą – tą rodo paskutinių metų dainų nugalėtojai.

Gražus vaizdo klipas jau virkdo žmones, na, o man skamba dainos tyki melodija ir Ievos glamūrinis kiek Ellie Goulding primenantis vokalas. Neabejotinai viena šviesiausių ir perspektyviausių atlikėjų Lietuvoje. Pasiklausykime jos atliekamos dainos:

Lyrics / žodžiai

Ieva Zasimauskaitė – When We‘re Old

I know I’ll never forget
That day, the first time we met
We’ve come a long way since then
And we do it all again
From your very first smile
I knew that I’d walk a mile
See, it’s for real when you know
You never wanna let go
These are the reasons
I want you to know
You make this place feel like home
These are the reasons
I can’t let you go, oh oh
Let’s sing a song that we wrote
When we’re old, ah ah
When we’re old, ah ah
No matter what comes our way
I feel like I’m here to stay
You were the right from the start
And let me inside your heart
After all this time
I hate the sound of goodbye
And if you leave a word
These are the reasons
I want you to know
You make this place feel like home
These are the reasons
I can’t let you go, oh oh
Let’s sing a song that we wrote
When we’re old, ah ah
When we’re old, ah ah
Right from our very first kiss
I knew it would end up like this
I’m not afraid to crawl
If I have your help to hold

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Virginia Woolf "Tarp veiksmų"

Virginia Woolf. „Tarp veiksmų“. – Vilnius: Vaga, 2017. – 176 p.

Sveiki, skaitytojai,

Jau nebemaniau, kad išauš diena, kada sulauksime kokio neišversto moderniosios prozos klasikės autorės Virginios Woolf (1882-1941) kūrinio. Visgi sulaukėme romano Tarp veiksmų (angl. Between the Acts), kuris tapo paskutiniuoju autorės romanu, prieš nusiskandinant upėje. Ką galėjo rašyti genialioji V. Woolf prieš ištinkant antrajai nuprotėjimo krizei? Ar gali išryškėti atsinaujinusios ligos protrūkiai? Sunku pasakyti, nes kūrinys gerokai nutolęs nuo autorės gyvenimo ir kaip daugelis romanų, yra tiesiog ne apie ją, tad aptikti ten V. Woolf nė nesitikėkite, nors tikrieji autorės kūrybos tyrinėtojai pasakytų priešingai.

Tarp veiksmų nuo pat pirmųjų puslapių išlaiko puikiai žinomą autorės stilių – susitelkti į veikėjų mąstymo formą, vaizduoti pasiturinčių žmonių (ne)eilinę gyvenimo dieną, kuri iš esmės atskleidžia ne tik sudėtingus vertinimo ir vertybių kuriamo personažo vidinius procesus, bet ir laikmečio tendencijas. Romanas tarsi sukryžmina jos anksčiau parašytus kūrinius Orlando, Į švyturį ir Ponią Delovėj. Orlando – tai laikmečio aprėpimas nuo Elžbietos I-osios laikų iki XX amžiaus pirmosios pusės dienų, tą mes matome statomame kaimietiškame spektaklyje, kuris ir tampa pagrindiniu įvykiu knygoje. Į švyturį, regis, paveldėta veikėjų vidinis lūkuriavimas, jų lokalios ir garsiai niekada neišsakytos mintys, o Ponia Delovėj, regis, perdavė Tarp veiksmų romanui buities tapybiškumą, puikiai aprašomos kaimo aplinkos detalės. (Prisiminiau netgi Šatrijos Raganos Sename dvare!). Ir visgi, nors įžvelgti galima pasikartojimų iš ankstesnių autorės kūrinių, šis kūrinys visgi turi savitą šerdį ir gali būti lyginamas tik tam tikrais apsektais kaip V. Woolf kūrybos ypatumai, visais kitais atvejais, kūrinys yra savarankiškas sumanymas, atsiejamas nuo kitų jos kūrinių.

Pati autorė prieš savižudybę, kaip teigia atgalinis knygos viršelis, gana skeptiškai žiūrėjo į šį romaną, norėjo jį koreguoti, bet nebespėjo. Nelieka abejonių Virginios Woolf talentu ir tuo, kaip ji rašo gyvai ir sudėtingai. Tarp veiksmų pavadinčiau pačiu dinamiškiausiu autorės romanu, nors ir romane Į švyturį netrūksta šuolių iš vieno veikėjo sąmonės į kitą, tačiau Tarp veiksmų tai dar ryškesnė ypatybė, kad kartais po vienos pastraipos gali pasikeisti veikėjų vidinis balsas ir požiūris į gyvenimą bei aplinką vos akimirkai ir vėl sugrįžti į buvusį tašką.

Poilsiaujantys pavargę aristokratai, kasdien vis labiau prarasdami savo luomo tvirtumą, laiką leidžia kaime ir laukia kasmetinio vaidinimo, kurį ruošia kaime tvirtu charakteriu pasižyminti panelė La Trob, kuri, kaip autorė užsimena, turi pernelyg daug vyriškų organizacinių savybių, o dar vėliau, kad ji – lesbietė. Tačiau ji nėra vienintelė homoseksualus asmuo, suvažiavime yra ir homoseksualių vyrukų, tačiau tai plačiau nenagrinėjama, kaip anatomiškai nenagrinėjami santykiai tarp Izos ir sutuoktinio, kaip ir tarp kitų personažų, kadangi visi daugiau ar mažiau atrodo sutelkę „į save“, o kontekstiniai santykiai lieka tik kaip dekoracijos.

Rašytoja Virginia Woolf.

Didelė romano dalis skirta pačiam vaidinimui, apžvelgiant Anglijos istorinius laikotarpius, tarsi primenant iki ko šiandienos žmonės atėjo, čia skamba tikriausiai pačiai V. Woolf svarbūs autoriai, įskaitant ir patį V. Šekspyrą, todėl romane ir vaidinimo kūrimo scenose daug aliuzijų į klasikinius veikalus ir grožinius kūrinius. Kitaip sakant, Tarp veiksmų yra taiklus autorės tautos ir individo permąstymo ir prasmės ieškojimo būdas, aidint tolumoje Antrojo pasaulinio karo aidams. Regis, karo grėsmė turėtų būti pagrindinė ašis pasakojime, bet ji taip nutolusi nuo vaidinimo ir žmonių rūpesčių, kad tampa tik dar vienu istoriniu vaidinimo kontekstu, iliustruojančiu aplinką, bet iš esmės tikroji kova vyksta pačių veikėjų sieloje, susiskaldžiusioje dėl neišsipildžiusių lūkesčių, dėl dūžtančių svajonių, nelaimingos meilės ir seniai žmones kamuojančių troškimų būti laisviems ir laimingiems.

Tarp veiksmų yra tas pavadinimas, kuris turi daugiamatę reikšmę. Pats paviršutiniškiausias – pertraukos tarp vaidinimų, kuriose išryškėja veikėjų santykiai. Filosofine prasme „tarp veiksmų“, kaip ir tas personažas, kuris teniso bateliais sutraiškė gyvatę, ryjančią rupūžę, yra tik egzistencinis apnuogintas būvis su savimi, kurios akistatos veikėjai taip bijo ir taip bėga į karnavalinį vaidinimą, kad atrodo, jog autorei kažin kokiais magiškais literatūriniais burtais pavyko išgauti psichologinį manipuliacijos efektą, kuriuo serga visi romano veikėjai. Jie save „sąžiningai apgaudinėja“ vaidindami savo kasdienius vaidmenis, bet visada stoja toji akimirka, kaip ir Iza prie lelijų kūdros, kada atsiveria nepatogi ir žlugdanti kaip karas realybė, jog nuo savęs nepabėgsi į krūmus ir ten nepersivilksi naujais rūbais. Sau esi didžiausias džiaugsmo ir liūdesio draugas ir priešas.

Tekstą vertė Emilija Ferdmanaitė, kuri turėjo nemenkai paplušėti, nes išversti Virginią Woolf nėra juokas, ypač nepasimesti tarp veikėjų sąmonės srauto, tačiau, regis, viskas pavyko kuo puikiausiai ir net buvo kelios vietos, kur aiktelėjau, nes lietuviškai taip gerai skambėjo, kad net verta pagyrimo.

Puikus, gurmaniškas, intelektualus Tarp veiksmų romanas, manau, visų pirma, būtinas tiems, kurie skaito Virginią Woolf, kuriems patinka lėti, meditatyviai daugiasluoksniai pasakojimai, kada nė akimirkai neabejojama autoriaus literatūriniu plastiškumu ir gebėjimu valdyti teksto veikėjus ir prasmę kaip šachmatų figūras. Toks yra šis romanas – šachmatų lenta, kurioje išryškėja ne vien ėjimai į priekį, bet ir mąstymo strategijos, o juk tarp veiksmų, toji akimirka, kai renkamės, ir yra tai, kas mes esame iš tikrųjų.

Jūsų Maištinga Siela

Mirė rašytoja Jolita Skabliauskaitė

Regimanto Tamošaičio nuotrauka (2004)

Sveiki,

Vakar mus paliko viena mįslingiausių ir mistiškiausių rašytojų Lietuvoje – Jolita Skabliauskaitė (1950-2018). Tiesą sakant, tokie dalykai sukrečia, nes dar prieš kokius ketverius metus mačiau laidą, kurioje šioji rašytoja labai sudėtingai gyveno neįtikėtame skurde, tačiau kūrė iki paskutiniųjų. Tiesa, taip ir neteko perskaityti nors vienos autorės knygos, tik tam tikras romanų ištraukas. Vis į rankas įkrisdavo „Brudenis“ ar tas pats pripažintas „Sadosindromai“, bet vis Jolitos knygos išskriedavo iš rato.

Šiandien truputį net keista, kad jos nebeliko, nes ji dar galėjo gyventi ir rašyti, tačiau begalinė vienatvė ir skurdas, valstybės nusigręžimas tikriausiai davė savo. Kaip ji ir sakė Agnės Marcinkevičiūtės biografiniame filme apie save: „Užtat aš leidau daryti sau, kas man patinka.“ Kartais galvoju, argi tai nėra vienas svarbiausių dalykų gyvenime?

Pridedu Agnės Marcinkevičiūtės trumpą biografinį filmą apie Jolitą Skabliauskaitę „Vienatvės gaudesys“.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: namuose gimdanti moteris

Sveiki,

Kovo 11-osios proga aptikau šią fotografiją. Kažkaip atsinaujinusios Lietuvos dieną siejasi su nauju gimimu ir šioji fotografija toli graži nepatenkins konservatyviųjų, tačiau tikriausiai grįžta toji senai primiršta mada, kad naujo vaiko gimime dalyvauja visa šeima ir tai nėra vien tik moterų reikalas, uždaroje patalpoje.

Fotografijos autorė Marjike Thoen turi didžiulę fotografijų kolekciją, kurioje pavaizduoti atviri gimdymai, kuriuose dalyvauja šeimos nariai. Neįtikėtinai jautrios, nesuvaidintos fotografijos. Vis galvoju, kiek reikia drąsos etatiniam lietuviui, kad jis įsileistų į intymiausią savo akimirką fotografę? Koks turi būti pasaulio suvokimas ir žmonių mąstymas laisvas. Norintys daugiau pamatyti šios fotografės darbų, galite apsilankyti jos tinklapyje, paspaudę ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" / "The Handmaid's Tale" (1 sezonas / season 1)

Sveiki,

Pernai vasarą pradėjęs žiūrėti serialą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale), po pirmosios serijos nustojau žiūrėti ir nebuvo poreikio grįžti prie jo. Visai neseniai persigalvojau ir atsiradus progai griebiau pirmojo sezono dešimt serijų, paaukodamas šiaip jau gerų filmų peržiūras, kurios yra susikaupusios pas mane.

Maždaug 1985 metais kanadiečių rašytoja Margaret Atwood išleido savo kultinę grožinės literatūros knygą „Tarnaitės pasakojimas“, kuris priskiriamas prie distopinių romanų kategorijos. Iki šiol ši knyga vertinama kaip feministinis protestas prieš moters kūną ir pavergimą, kiti ją interpretuoja dar kitaip, tačiau romanas kaip kūrinys sukrečiantis ir vertingas, tapęs esminiu Margaret Atwood gausios kūrybos bruožu. Teko knygą skaityti ir man, todėl nori nenori, sulygini siužetinius vingius.

1991 metais visgi buvo pasirodžiusi ne itin reikšminga ir ne itin vykusi knygos ekranizacija, kuri leido ilgam pamiršti šios kultinės istorijos atėjimą į platesnę rinką. Dabar gyvename serialų klestėjimo eroje ir geram režisieriui pagriebti tokį desertą kaip „Tarnaitės pasakojimą“ nebuvo sunku, tad turime, ką turime...

O turime daugybę apdovanojimų, įskaitant ir „Emmy“ bei „Auksinius gaublius“. Serialas daug kur pripažintas kaip geriausias metų draminis serialas, o pagrindinė aktorė Elisabeth Moss – geriausia dramino serialo aktore. Vienas didžiausių visgi atradimų buvo tetos Lidijos aktorė Ann Dowd, kuri taip pat pelnė ne vieną apdovanojimą už antraplanį vaidmenį.

Grįžtant prie serialo – siužetas po skaitytos knygos niekuo jau nebenustebino, man įdomiausia buvo žinoti, kaip bus sukomponuotas serialas, kaip ilgai kūrėjams užteks knygoje pateikiamos itin lokalios siužetinės medžiagos, ypač po to, kai sužinojau, kad serialas pratęstas antrajam sezonui. Jau po pirmos serijos apėmė abejonės, juk pirmai serijai panaudota kone trečdalis knygos siužeto, bet įtaigi vaidyba, atmosferiškai užpildytas pasakojimas beveik nebeleido abejoti, kad kūrėjai tikrai ką nors sugalvojo.

 Aktorės, apdovanotos Emmy statulėlėmis.

Aktoriai su knygos autore Margaret Atwood (kairėje).

 Kadrai iš serialo pirmojo sezono.

Ir neklydau! Jie iš tikrųjų sugalvojo. Kiekvienoje serijoje „laikas išsitempė“, miniatiūrinės scenos ar probėgšmais knygoje tarnaitės viltys tampa šalutinėmis siužetinėmis pasakojimo linijomis seriale, pavyzdžiui, Ofredos, pagrindinės veikėjos vyras atsiduria Kanadoje ir ten dirba pabėgėlių štabe – ši dalis seriale smarkiai išplėtota. Manau, antrajame sezone taip pat atsiras šis bei tas išplėtota.

Nemažai dėmesio skiriama diktatoriškai, kažkokiais religiniais „išverstais“ ir pertransformuotais Šventųjų raštų iškrypusiais ir nesveikais įstatymais. Nevaisingumo lygis toks didelis, kad moterys praktiškai nebevaisingos, o tos, kurios vaisingos (jų labai nedaug), paverčiamos tarnaitėmis ir sėklinamos privilegijuotoms šeimoms. Politinių perversmų pernelyg niekas nedemonstruoja seriale, tačiau akivaizdu, jog JAV vykęs perversmas amžiams sumaišė santvarką, kuri iš esmės man siejasi su dabarties įvykiais, kai Europoje vykstantys politiniai pasikeitimai gręžiasi į nacionalizmą ir joje ieško konservatyvių kone prietarais ir rasizmu pagrįstų galios ir valdžios resursų.

Serialui itin tiko Elisabeth Moss pasirinkimas – moteris iš įspūdingo filmo „Kvadratas“ ilgą laiką buvo tarsi nepastebima kaip aktorė, nors probėgšmais ją pamenu iš filmų. „Įsimylėjęs Šekspyras“ bei „Amerikietiška siaubo istorija: Beprotnamis“ aktorius Joseph Fiennes taip pat bauginančiai šaltai tiko savo vaidmeniui... Aktorių komanda tiesiog susodinta į savo kėdes, bet ar visa tai veiktų, jeigu nebūtų įtaigios režisūrinės rankos? Tikriausiai ne.

Serialas man patiko, šiek tiek rizikavau, nes perskaitęs knygą vertinau šį projektą kiek skeptiškai – ar beverta žiūrėti serialą, kurio distopinį siužetą jau žinai nuo A iki Z, kai aplink tiek daug serialų su originaliais ir unikaliais, dar nematytais siužetiniais vingiais? Jeigu ne apdovanojimų gausa, nė nebūčiau grįžęs ir užbaigęs sezono, bet šiandien, žiūrint iš perspektyvos, labiausiai serialas man patiko dėl aktorių ir atmosferos, nes idėjiniame lygmenyje šioji istorija jau permąstyta ir išgyventa. Įdomu, ką antrasis sezonas mums pasiūlys, nes jis startuos 2018 metų balandžio 25 dieną. Belieka laukti.

Jūsų Maištinga Siela