Serialas: "Stingdantis siaubas" (Teroras) / "The Terror"

Sveiki,

Apie labai gerai lietuvių žiūrovų vertinamą siaubo serialą „Stingdantis siaubas“ (kai kur verčiama ne taip improvizuojant „Teroras“) (angl. The Terror) buvau nusprendęs nieko nerašyti. Tam buvo labai svari priežastis – aš šio serialo net nepabaigiau žiūrėti.

Visų pirma labai mėgstu siaubo istorijas. Serialus ir filmus taip pat, todėl labai apsidžiaugiau, kada pamačiau, jog sukurtas serialas, kuris iš esmės atitinka mano siaubo istorijų koncepciją – bauginanti atmosfera, nežinomybė, sėlinanti mirtis, o kur dar puikūs jau mačiusiųjų atsiliepimai... Tiesiog vedinas naujų atradimų serialų fronte ėmiau žiūrėti „Stingdantį siaubą“.

Pirmosios serijos skirtos intrigai. Tiesą sakant, intrigos lyg ir netrūko – išplaukęs laivas staiga patenka į ledinės jūros ledo spąstus ir netrunka įstrigti su bjaurių vyrų (turiu galvoje charakterius) įgula. Jau pirmojoje serijoje aišku, kad yra kažkas itin siaubingo po vandeniu – tą pamato pirmasis naras, nuleistas į vandenį, išvaduoti laivo dalies. Kas tas padaras? Taigi čia intriga! Kita intrigos pusė labai žmogiška – kova tarp įgulos vyrukų dėl valdžios, pripažinimo ir įtakos.

Tiesą sakant, jie vaikšto įstrigę ant to ledo, juos ima puldinėti paslaptingas galgi net mitinis padaras, panašus lyg į lokį, lyg ir užsilikusį kardadantį. XIX amžiaus vyrukams, kurie neturi itin geros ginkluotės, sunku suvokti, kas čia dedasi ir tuo labiau apsiginti, bet netrukus prietarai ir aiškūs įrodymai sako, kad jiems lemta vienas po kito žūti. Kur pasislėpti, kai nėra kur? Iš vienos pusės paslaptingas padaras, iš kitos dėl įtakos besigrumiantys nužmogėję vyrukai...

Kadrai iš serialo.

Tiesą sakant, jau po ketvirtos serijos staiga suvokiu, kad kankinuosi. Tiesiog serialas bukas ir tiesmukas. Siužetinė linija banali – kažkoks padaras juos visus užpjudys ir visa likusi intriga tik įtakų klausimas. Minties aiškesnės ar idėjos už siužetinį banalų veikėjų išskerdimą  šis pasakojimas neturi. Ėmiau raukytis, kad serialas toks vienkryptis, nepatraukia originaliu scenarijumi ir tik apsiriboja vienkrypčiais ir gana banaliais nuo Tarzano laikų nieko naujo nepateikiančiais „civilizuotų vyrukų“ įvaizdžiais, kurie iš prigimties tokie pat žvėrys, kaip ir tas puldinėjantis padaras. Pasidarė apmaudu, kad serialas neužkabino ir po penktosios serijos, po kurios nustojau švaistyti laiką, jaučiausi ganėtinai apviltas.

Serialas gal būtų ir nieko, nes investuota daug – ypač dėl šiaurietiškos atmosferos, tačiau be kostiumų ir atmosferos daugiau šioje pernelyg ištęstoje, pramoginėje ir tiesmukoje istorijoje kažin ar ką daugiau rasite. Tik sužinojau, kad laivo kapitonai turi atskirus tualetus savo asmeninėse darbo kajutėse, ant kurių gali sėdėti, rašydami laivo dienoraštį ir kalbėdami su pavaldiniais, o iš apačios užpakaliuką glostys ledinis šiaurės vėjas. Ne kažin ką ir tegali pasiūlyti šis prastas serialas. Deja, kad ir koks jis man pasirodė prastas, net neabejoju, kad neišrankiems pramoginių nuotykių ištroškusiems žiūrovams serialas labai patiks.

Serialo pirmojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) / "The Handmaid's Tale" (2 sezonas)

Sveiki,

Tikriausiai „Tarnaitės pasakojimą“ (kai kur verčiama kaip „Tarnaitės istorija“) (angl. The Handmaid‘s Tale) apibūdinčiau kaip pilką, slogų, bet įdomų serialą, pastatytą pagal Margaret Atwood romaną tuo pačiu pavadinimu. Antrasis sezonas visada geram ir daug nominuotam serialui yra išbandymas: ar toji sėkmė ir vizija tebuvo tik laikinas kūrybinis blykstelėjimas, ar kai kas daugiau? Beveik net neabejojau, kad „Tarnaitės pasakojimo“ kūrėjai turėtų ir toliau sistemingai kurti istoriją pagal pirmojo sezono nubrėžtą modulį.

Vienintelis kirbėjęs dalykas buvo, o kas bus toliau, jeigu pirmasis sezonas sutalpino praktiškai viską, kad M. Atwood buvo parašiusi 1985 metais išleistame romane, kuris neturėjo tęsinio? Visgi rašytoja, kad jau ir sulaukusi garbaus amžiaus ir vis dar itin produktyviai dirbanti ir pilna energijos, ryžosi toliau bendradarbiauti su serialo kūrėjais ir rašyti antram sezonui scenarijų, pratęsdama daugiau nei prieš 30 metų pabaigtą „Tarnaitės istoriją“.

Antrasis sezonas prasideda gana žiauriomis tarnaičių kankinimo apeigomis, kadangi jos nusižengė įstatymui. Tiesą sakant, po pirmosios serijos pajutau sezone atsivėrusią kūrybinę duobę, tarsi būčiau įkritęs į „tempiamos gumos“ pasakojimą, kurioje reikia spragų, kad rastųsi naujas įtampos taškas. Pabėgusi tarnaitė Ofreda kurį laiką slepiasi neaiškiuose tarnybiniuose pastatuose – tam skiriama beveik trys serijos, kuriose su pagrindiniu personažu nieko nevyksta: ji laksto po teritoriją, sportuoja, apžiūrinėja anų laikų daiktus, šį bei tą prisimena iš praeities... Tiesą sakant, labai suabejojau, ar aktorė Elisabeth Moss ką nors gero bepateiks šiame sezone ir vargu, ar begalės pateisinti pelnyto Emmy apdovanojimo.

Ne ką įdomiau būta ir pirmosiomis serijomis Fredo ir Serenos namuose. Tiesą sakant, jų istorija atrodė apleista ir nereikšminga. Užtat atsirado nemažai scenų iš nuodingų teršalų kolonijos, kuriose atsiduria iš pradžių Emily, o vėliau Džanina. Tai tikriausiai bene geriausia pirmųjų trijų serijų epizodas. Didžiausia ir nuobodžiausia šio sezono skylė man pasirodė trečioji serija – Ofredos nesėkmingas pabėgimas į Kanadą buvo toks tragiškai nevykęs, kad praktiškai nei scenarijaus autorė, nei serialo kūrėjai neturėjo kitos galimybės kaip tik tampyti liūtą už ūsų, žadinant netikrą intrigą – ir kvailiui buvo aišku, kad Ofreda nepabėgs ir nutiks kas nors siaubingo.

Sezonas gerokai pasitaisė, kai Ofreda grįžta pas savo šeimininkus. Čia vėl atsiranda namų intrigos. Teta Lidija smarkiai prižiūri besilaukiančią Ofredą, o toji jausdama, kad yra ypatinga, imasi šiokio tokio protesto. Jeigu pirmajame sezone apskritai tarnaitės buvo tylios, tai šiame sezone jos tampa maištininkėmis – surengia teroro ataką, nesibodi pasiginčyti su savo šeimininkais ir atrodo, kad tetos Lijos baimės mokymo metodai pamažu ima blėsti, bet netrukus ima keistis valdžios struktūra, vis daugiau valdžios įgyja vyrai ir sistema tampa absoliučiai patriarchalinė, kas iš esmės suformuoja dar didesnę įtampą Fredo ir Serenos santuokoje.

Elisabeth Moss, atlikusi Ofredos vaidmenį, (beveik tuo neabejoju) vėl prasibraus pro svarbiausius televizijos apdovanojimus. Jau vien kiek pastangų reikalavo jos gimdymo scena, kuri tęsėsi su visokiais praeities inkliuzais visą seriją. Visgi šio sezono naujoji vinis yra iš Australijos kilusi aktorė Yvonne Strahovski, suvaidinusi Serenos Vaterford vaidmenį. Pirmosiomis serijomis primiršta, ji blyksteli visai kitomis spalvomis maždaug nuo sezono vidurio. Be galo sudėtingas jos psichologinis vaidmuo. Serena atsidūrusi tarp neišsipildžiusio „geresnio“ pasaulio vizijos, vyro šalto abejingumo bei neišsipildžiusios motinystės, atrodo, tuojau palūš. Kartais ji šalta ir neabejojanti, kai kada priešgyniaujanti ir prieštaraujanti viskam, ką pati kūrė... Toks dvilypis besiblaškantis personažas, kuris žiūrovui kelia dviprasmiškus jausmus: ir gaila jos, ir kartu pikta dėl naivių sprendimų ir praeities klaidų.

Paskutiniųjų kelių serijų įvykiai sparčiai pakelia serialo dinamiką, o kartu ir kokybę. Žūsta netikėtai keletas veikėjų, suorganizuoti pabėgimai, gaisras, Niko sukilimas prieš Fredą ir kiti žaibiški dalykai nebeleidžia žiūrovui atsikvėpti. Didžiausi ir svarbiausi akcentai, kaip jau įprasta serialams, sudėti sezono pabaigoje. Ir neprikibsi – tai paskata kitais metais laukti naujojo sezono. Koks jis bus? Galima tik įsivaizduoti, kad tik dar žiauresnis ir negailestingesnis, bet net ir naiviausias žiūrovas tikriausiai gali numanyti, kad Ofreda viską perbris ir viską iškentės, kad tik susigrąžintų savo dukrą Haną. Iš paskutiniųjų kadrų galima spėti, kad ji gali kitame sezone nepabijoti, o galgi net nekrūptelėti, spausdama šaunamojo ginklo gaiduką į vis labiau ir labiau ją įsimylėjusį prievartautoją Fredą. Visgi nykiai prasidėjęs antrasis sezonas (neskaitant neblogos pirmosios serijos) užsibaigia pergalingai ir aštriai. Norisi tikėti, kad kūrėjai kitame sezone nedarys atokvėpių duobių ir geriau padarys mažiau serijų, bet išties vertų aiktelėjimų, nei ištęstų šalutinių vingių epizoduose.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lana Del Rey - Queen of Disaster [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Lanos Del Rey daina „Queen of Disaster“ tikriausiai yra kol kas mėgstamiausia jos niekada oficialiai neišleista daina. Nors internete priskaičiuojama apie 130 kūrinių, kuriuos dainuoja ši atlikėja ir kurie niekada oficialiai neįėjo į jokius albumus – neoficialius patys gerbėjai yra išleidę savo lėšomis. Taigi „Queen of Disaster“ daina yra septinto dešimtmečio dvasios daina, įrašyta auksiniais Lanos Del Rey laikais 2011 metais, kai ji įrašinėjo savo legendinį albumą „Born to Die“.

Nežinau, kodėl ši linksmai atliekama liūdna ir nostalgiška daina taip niekada ir nebuvo įtraukta į albumą, tačiau man ji be galo patinka ir šiuo metu traukia per vinilinę plokštelę, tad siūlau ir Jums jos pasiklausyti:

Žodžiai / Lyrics

"Queen Of Disaster"

What you do to me is indescribable,
Got me sparkling just like an emerald.
Set my soul on fire, make me wild,
Like the deep blue sea.

No other boy ever made me feel beautiful,
When I'm in your arms, feels like I have it all,
Is it your tattoos or golden grill,
That makes me feel this way?

Got me spinning like a ballerina,
Feeling gangsta every time I see ya,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.

You got me spinning like a ballerina,
You're the bad boy that I always dreamed of,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.

Got mascara thick, I get emotional
You know I was more than just a party girl.
Isn't hard to see what's goin' on,
I'm so far gone (mmm, so far gone)

When I saw your face it was incredible,
Painted on my soul, it was indelible.
We celebrate our twisted fate,
We're the broken ones

Got me spinning like a ballerina,
Feeling gangsta every time I see ya,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.

You got me spinning like a ballerina,
You're the bad boy that I always dreamed of,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.

Ladies and gentlemen,
For the very first time!

You got me spinning like a ballerina,
Feeling gangsta every time I see ya,
You're the king and, baby, I'm the queen of
Disaster, disaster.

You got me spinning like a ballerina,
You're the bad boy that I always dreamed of,
You're the king and I'm the beauty queen of
Disaster, disaster.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Banginių vadeliotoja" / "Whale Rider"

Sveiki,

Beveik prieš dešimt metų perskaičiau Naujosios Zelandijos rašytojo Witi Ihimaera romaną „Banginių vadeliotoja“, kuris padarė geros literatūros įspūdį. Galbūt tada iškart puoliau žiūrėti Niki Caro režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu „Banginių vadeliotoja“ (angl Whale Rider) (2002), kuris buvo rodytas seniai „Kino pavasario“ festivalyje ir, kiek supratau, tikrai neblogai įvertintas mūsų žiūrovų. Šiaip filmas brovėsi per festivalius ir yra pelnęs nemažai nepriklausomo kino apdovanojimų. Vienas ryškiausių – mažosios tuokart aktorės Keisha Castle-Hughes „Oskaro“ nominacija kaip geriausios aktorės.

Tuokart filmą pažiūrėjau apie 15 minučių ir išjungiau. Man jis neatitiko literatūros dvasios, atrodė pernelyg paviršutiniškas, nes knyga buvo pila mistikos, pasakotojas pasakojo atskirą istoriją apie banginius savižudžius, o filmas sukoncentruotas į pagrindinės mergaitės istoriją. Visgi praslinkus nemažai laiko ryžausi sugrįžti prie šio filmo ir galiu pasakyti, kad viską pradėjau regėti naujai. Visų pirma jau nebėra perskaitytos knygos poveikio, tad ir filmas man jau kaip atskiras kūrinys, nors ir ekranizacija.

Istorija pasakoja apie Naujojoje Zelandijoje atskiroje maorių gentyje, kuri vis dar palaiko senąsias tradicijas, gimusią mergaitę Pai, kuri beprotiško užsispyrimo dėka trokšta senelio prielankumo. Senelis tikėjęsis anūko, o ne anūkės, vis ją atstumia. Man kaip žiūrovui šiek tiek keista, iš kur pas mergaitę toks užsispyrimas, nes dažniausiai (logiškai!) atstumtas vaikas ieško jaukesnio prieglobsčio. Bet geriau logiškos sekos nė neanalizuoti, visgi filmas estetiškai gražus, o Naujoji Zelandija be galo žalia ir netiesa, kad viską ten nuėdę žaibiškai besidauginantys triušiai... Visgi filmas „laikosi“ ant pagrindinės siužetinės linijos: ar mergaitė Pai pagaliau savo užsispyrimu pelnys senelio prielankumą ir pakeis nusistovėjusias tradicijas, kad vien tik vyrai gali tapti vadais.

Filme švysteli ne tik turtinga Naujosios Zelandijos gamta, bet ir vietinių gyventojų papročiai, sumišę su Vakarų civilizacija. Gyvybiškas noras išsaugoti protėvių, atplaukusių čia ant banginių kupros, atminimą. Tai iš esmės ne tiek susipriešinusi kova su Vakarais, ko galbūt galima tikėtis tokiame filme, bet veikiau tos dvasios išsaugojimas tarp pačios bendruomenės. Manau, šiuo klausimu kiek aktualu mums lietuviams, kurie labai bijo nutautėti ir prarasti savo nacionalistinę savastį.

Filmas vienas iš tų pamokančiųjų, didaktikos visgi nepramuši, nors ji kine metai iš metų vis atsikartoja. Visgi plačiajai rinkai reikia įkvepiančių pavyzdžių, kaip veikia lokalios bendruomenės ir savasties išsaugojimas, tad manau, ypatingai šis filmas tiktų jaunam žiūrovui kaip didaktinis filmas, kuris kartu veikia ir kaip tolimų, egzotinių kultūrų pažinimo priemonė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.6

P. S. Štai šios knygos viršelis, kurią kažkada išleido „Obuolio“ leidykla, labai orientavusi į ekranizuotą literatūrą.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Bristol, England (1866)

Sveiki,

Labai mėgstu senas fotografijas iš devynioliktojo amžiaus. Šiai fotografiją, kurią matote ir kuri padaryta 1866 metais, kai dar Lietuva buvo carinės Rusijos dalis, kai dar nebuvo pasaulinių karų ir galimas daiktas, dar nebuvo gimę jūsų proseneliai. Anglijos imperijoje daryta fotografija iš Bristolio. Šiandien šios gatvelės nebėra, tačiau yra manoma, kad ji atstatyta ir numanoma vieta yra būtent toji, kurią matote fotografijoje. Praktiškai ant senųjų pamatų pastatytas naujas pasaulis. Nerealu.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Seksui ne!" / "Blockers"

Sveiki,

Viena geriausių amerikietiškų komedijų šią vasarą laikoma „Seksui ne!“ (angl. Blockers) (2018), kuriame nusifilmavo šmaikštusis „Amerikietiškų imtynių“ numylėtinis John Cena. Filmą režisavo režisierė Kay Cannon, kuri praeityje kūrė „Aukšta klasė 2“ ir „Aukšta klasė 3“. Filmas pasakojantis apie tris tėvus, kurie išleidžia savo dukras į išleistuvių vakarėlį. Maniakiški tėvai netyčia perskaito, kad visos trys dukros nusprendė šiąnakt netekti nekaltybės, taigi trijulė skuodžia paskui į vakarėlį ir tamposi iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai patirdami daugybę nuotykių suranda savo dukras...

Iš esmės viskas čia itin amerikietiška – komedija apie seksą, antrą galą, daug liaudiškai vadinamų „pošlų“ juokelių. Vienas juokingesnių visgi buvo scena su John Cena ir atsitiktiniu studentu, kai abu rungtyniavo gerdami alų per... užpakalin įkištą vamzdelį. Neįtikėtinai kvaila ir tuo pačiu neįtikėtinai juokinga. Taigi kaip ir būdinga tokiuose filmuose, tėvai atrodo didesni vaikai nei patys vaikai. Dukros smarkiai subrendusios, atsakingos, žinančios, kaip „veikia“ seksas, o štai suaugusiųjų trijulė neįtikėtinai vėjavaikiška. Tipažiniai kvaili charakteriai išties kelia nuotaiką, o seksualinės „pamokos“ šiam filmui toli gražu netinka mokyklinio amžiaus žiūrovui, bet kaip tik dėl to visi – tuo beveik šventai tikiu – sužiūrės, nes juk tai komedija, juk tai John Cena, juk tai filmas šmaikščiai apie seksą... visgi vaikams šio filmo nerodyčiau, nors jeigu man būtų kokie penkiolika, juokčiausi iki pamėlynavimo.

Visgi smagi komedija suaugusiems, nors ir išgirta kino kritikų, visgi be šmaikščių situacijų, kurios sukonstruotos pagal klišes, daugiau filme kažin ar ko rasite. Panašiai kaip ir „Blogos mamos“ – juokiesi, juokiesi, o po to tiesiog lieka kažkoks apmaudas. Tai akimirkos filmas, man jis pasirodė šįkart standartinis, priimtinas, nieko pernelyg ypatingo, tačiau akimirkai pakeliantis nuotaiką.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsitiktinis didvyris" / "Hero"

Sveiki,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti seną komediją pavadinimu „Atsitiktinis didvyris“ (angl. Hero) (1992), kurį režisavo visiems puikiai žinomas režisierius Stephen Frears, žinomas iš tokių darbų kaip „Karalienė“ (2006), „Filomena“ (2013), „Purvini žaidimai“ (1988) ir kt. Tiesą sakant, šio filmo tikriausiai nė nebūčiau žiūrėjęs, jeigu jo nebūtų parekomendavęs vertėjas, kuris sako, „paimk šį filmą“, turėtų patikti.

„Atsitiktinis didvyris“ – jau savaime pavadinime yra nusakoma šios komedijos formulė – visiškas nevykėlis padaro žygdarbį ir turėtų pagal patį banaliausią siužetą būti apdovanotas, tačiau jo apdovanojimą nugvelbia benamis. Likusi filmo dalis skirta tai garbei susigrąžinti, kuri iš esmės yra šeimos (ypač sūnaus) susižavėjimo susigrąžinimas... Tiesą sakant, šioji komedija kartu parodo ir hiperbolizuoja grobuonišką žurnalistikos pasaulį. Pigių sensacijų besivaikanti žurnalistė tampa auka ir iš to išspaudžia reto bjaurumo istoriją, tačiau finalinėse scenose visgi pasirodo, kad ji turi širdį. Didžiausi blogiukai šiame filme tampa užslėpto humanizmo transliuotojais.

Negalima nepaminėti aktorių. Jau tapusių kino legendomis. Visų pirma Dustin Hoffman, kuriam patikėtas pagrindinis vaidmuo. Iš esmės, kad ir komedija, Dustinas vis tiek iškyla kaip su įsimenančiu vaidmeniu. Tą patį galima pasakyti apie aktorius Geena Davis bei Andry Garcia, kuriuos dabartiniame kine sutikti vis sunkiau ir sunkiau, tad kėlė nostalgiją dešimto dešimtmečio populiariajam kinui.

Visgi filmas man, kad ir neblogas, pasirodė tiesiog vidutiniškas. Praleidau neblogai laiką, tačiau kažin ko (nepaisant pramogos) iš filmo negavau – bet juk tai komedija, jos funkcija ir yra linksminti. Vaidmenys be aktorių charizmos visgi tipažiniai. Suskirstyti pagal klišes – ambicinga žurnalistė, kuri padarys bet ką, kad padarytų reportažą, valkata, kuri padarys bet ką, kad praturtėtų... Vidinių susipriešinimų nedaug, po socialinėmis karjeristinėmis klišėmis slepiasi numanomas humaniškas pamokymas žiūrovui, kad ir netikri, ir atsitiktiniai didvyriai gali likti užkulisiuose ir visuomenei nežinomi. O visuomenė, kaip pateikia šis filmas, ypač dievina didvyrius, kas išliko ir iki šių dienų. Filmas tiks neišrankiam žiūrovui.

Man asmeniškai filmas labiausiai patiko dėl to neblogo siužeto, kada pagrindinis veikėjas bando pasiekti apsišaukėlį draugužį, bet, kaip Charlie Chaplin nebyliojo kino laikais, jam visi keliai prie tikslo užkertami.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela