Knyga: Paulius Senūta "Sfera"

Paulius Senūta. „Sfera“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 240 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Negalėjau nesusigundyti debiutine Pauliaus Senūtos knyga Sfera, kuri iškart žadėjo tam tikrą jeigu ne maištą prieš visą tradicinę lietuvių literatūrą, tai bent jau tam tikrą poslinkį įdomesnės ir originalesnės šiuolaikinės lietuvių prozos lauke. Tiesą sakant, leidykla pasiūliusi perskaityti šią knygą, mane gerokai nustebino, kadangi Baltos lankos labai retai leidžia lietuvių rašytojų kūrinių ir be Kristinos Sabaliauskaitės ne kažin ką ir ryškaus rastume, todėl pagalvojau, kad leidykla tiesiog atrado iš tikrųjų, liaudiškai tariant, grieko verto autorių.

Galbūt prie šio kūrinio taip greitai nebūčiau „prisikasęs“, jeigu nebūčiau, vaikščiodamas po miestą, aptikęs autobusų stotelėje švytintį didžiulį Sferos plakatą – kokia knyga ir autorius gali leisti sau tokią reklamą? Nieko panašaus nebuvau matęs. Reklaminiame stende buvo ryškus užrašas, kuris veikė jeigu ne kaip tam tikras manifestas, kurį, mano galva, jau seniai sulaužė Ričardo Gavelio ir Jurgos Ivanauskaitės karta, tai bent jau skelbiantis literatūros revoliuciją, mano galva, labai jau pavėluotai, bent 30 metų tikrai. Cituoju reklaminę iškabą: „Išlįskit iš altorių šešėlių.“ Akivaizdu, kad mes literatūros mentaliniame lauke tebesame vis dar Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame romane, o Pauliau Senūtos romanas – tai jau tas, kas išties slepiasi po sutana – rimta ir verta perskaityti. Tą pačią dieną per TV laidą „Labas rytas“ autorius pristatė knygą, už kelių dienų – interviu žurnale Žmonės ir tik „neįšokimas“ į Metų knygos rinkimų nuvažiuojantį traukinį, manding, ėmė kelti įtarimų, kad kažkas su šiuo kūriniu, kuris net neturi anotacijos, yra negerai.

Sferoje, kurią, pasak paties autoriaus, jis rašė su pertraukomis septynerius metus, jis atsigręžia į tada dar tik populiarėjančius, o šiandien gana plačiai žinomus „plokščiažemininkus“. Apie šią teoriją, kad Žemė yra plokščia, o fizikos moksliniai faktai tėra tik mokslo mafijos ir valdžios suklastotas melas tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję. Tam išties yra įdomių faktų, prikurta daugybė YouTube kanale vaizdo klipų, dokumentinių juostų, kuriomis buvau susidomėjęs prieš kokius pusantrų metų, tad galiu pasakyti, kad tam tikri faktai, įrodantys Žemės plokštumą, išties šokiruoja. Keletą iš jų remiamasi ir Paulius Senūta romane Sfera. Juos visus atpažinau, tad, kaip skaitytojas, susipažinęs su „plokščiažemininkų“ teorijomis, tikėjausi kur kas daugiau ir įdomiau. Romane pateikti įrodymai gana blankūs, paviršutiniški ir patys populiariausi, todėl stigo, kad autorius pasidomėtų naujesne medžiaga, papildytų romaną naujais duomenimis, todėl tie „šokiruojantys“ faktai knygoje atrodė gana blankūs ir „pagrybauti“ keliais tingiais pagūglinimais...

Pradėkime nuo to, kad knyga yra labai prastai parašyta, taip prastai parašyta, kad tiesiog buvo tam tikras šokas, kaip Baltos lankos išvis išleido šį kūrinį – prie jo dirbo net dvi redaktorės, viena koregavimo specialistė, tačiau „užlopyti“ kūrinio juodųjų skylių net joms iki galo nepavyko. Knygoje pasakojama Ignacijaus ir senuko Emanuelio draugystės istorija, kuri turėtų priminti Buko ir bukesnio filmo komedijos porą, tačiau išgauti humoro autoriui nepavyko dėl tam tikrų elementarių personažų kūrimų elementų nebūvimo. Veikėjai be įdomesnių asmeninių biografijų, ypač Ignacijus, kuris, atrodo, visai be šeimos, nieko neveikiantis dykaduonis, kuris „pribėga“ prie reklamos projektų, gauna pinigų ir vėl trainiojasi po barus, neturėdamas nei gyvenimo prasmės, nei meilės. Jis bare susipažįsta su mergina pravarde Kulka ir jie netgi susituokia... Absurdiški siužetiniai kiautai neturi emocinio intelekto, primena amerikietiškų prastų filmų apie slaptuosius agentus ir pasaulinį sąmokslą siužetus, bet priešingai nei daugelyje filmų, pas Paulių Senūtą viskas be didesnio azartinio įtraukimo. Absurdiški aprašymai, kaip veikėjai „matuojasi“ dėžę, kurioje bando patekti į Japoniją, gal truputį imituoja tą žadamą pamišėlių intelektualių kvailių linksmybę, tačiau ji taip skystai nestabili ir neįtikinama, taip be jokių intelektualių subtilybių, kad atrodo, kaip diletantiškos literatūros štrichavimas. Absurdiškai skiriama 80-100 puslapių Ignacijaus įstrigimui Suomijoje, kurioje jis surandamas dėžėje, kvailiems ir bereikšmiams teisminiams procesams ir net vestuvėms.

Neįtikina ir Ignacijaus su Emanueliu draugystė, kai nuolat akcentuojama, jog veikėjai „bijo vienas kito paklausti“ apie gyvenimo faktus. Palaukite, tai čia du intelektualai gurkšnoja vyną pokalbių šou laidoje, ar du draugai nusitašo ir atveria vienas kitam širdis? Pasakotojas tarsi neapsisprendžia, kokia ta draugystė yra iš tikrųjų, dirbtinai bando brėžti etiketo ir moralės ribas. Tiesiog idėja, veikėjai, charakteriai, biografinės „skylės“ nesustyguotos, nes akivaizdu net vidutiniokui skaitytojui, kad tekstas diletantiškas, pilna abejotinų stiliaus klaidų, kurie verčia suabejoti ne tik žemės apvalumu, bet ir pačiomis autoriaus galiomis išties rašyti bent vidutinio kalibro knygą apie visuotinę sąmokslo teoriją.

Paulius Senūta

Keletą perliukų iš austrių kūdros: „Durys išsivertė, o pro jas išsivertė Emanuelis (p. 47)“ ; „Po kurio laiko Emanuelis jau pats su entuziazmu laukdavo vizitų pas Miroslavą, kuris prieš jį ir kartu prieš Ignacijų skleisdavosi visu gražumu (p. 187); Nuostabiojo Antuano veide pasikeitė dar keletas nuotaikų (p. 195);  Kai laikas prarado laiką, užuolaidos vėl pakilo – šį kartą vos vos – ir į kambarį nesiekdama žemės įėjo viešnia iš kūno ir kraujo (p. 218); ...iš balso galėjai suprasti šios frazės bereikalingumą (p. 220); ...neliko nieko kito, kaip bandyti visus jausmus sudėti į veidą, o, kaip žinome, kuo daugiau jausmų veide, tuo kvailiau jis atrodo (p. 228); Kvaila šypsena Ignacijaus veide jį minimalizavo, pavojus virto klausimu, o klausimas – nepasitenkinimu (p. 232).“ Pilna abejotinų tekstų vietų, stiliaus klaidų, kurie byloja apie esminius teksto trūkumus.

Spaudoje bandyta girti romano struktūros ir formos elementus, nors jie net neįvardijami; bandyta pristatyti Sferą kaip labai inovatyvų kūrinį, bet iš esmės romane viskas taip primityviai perteikta, kad nei intrigos, nei įtraukiančio pasakojimo nėra. Tradicinė prasto užsienio romano formos – tik gairės, o iki Dan Brown primenančios Da Vinčio kodo tekstūros – kaip iki Mėnulio. Romane autorius nesugebėjo efektingai susieti „plokščiažemininkų“ faktų su fiktyviuoju romano audiniu, kuris pernelyg tiesmukas, neoriginalus. Antraeiliai veikėjai neįtikina, jie šioje istorijoje net nevaidina lemiamos reikšmės, atrodo įterpti tik dėl niekų; jie atskleidžiami pasakotojo perteikiamais biografiniais nuobodžiais, asmenybės tapsmo neatskleidžiančiais, kiek sufabrikuotais, nukopijuotais iš kitų (verstinė literatūros ar filmų) siužetų štrichais. Idėjiniame lygmenyje aiškios visos autoriaus užmačios ir kaip jis ambicingai norėjo atskleisti intelektualių veikėjų pasinėrimą į beprotybę ir tapimą „rimtais kvailiais“, tačiau tai daroma be pasakojimo aistros, be meninės tekto vertės, nes tiesiog stinga rašymo praktikos, mokėjimo vienu sakiniu sukelti emocinę įtampą.

Autorius pernelyg pasiduoda ilgiems, bereikšmiams, nuobodiems grafomaniniams aprašymams, kaip veikėjai valgo picą, kaip Kulka šiaudeliu žaidžia po kokteilio taurę ir kitokioms nereikšmingoms smulkmenoms, kurios pasižymi ilgu plepėjimu, bet iš esmės nieko nepasako nei apie veikėjus, nei apie pačią istoriją, nepadeda sukurti savitos (pseudo)bohemiškos atmosferos.

Skaitydamas pieštuku pasižymėjau daugybę citatų, kurias maniau panaudosiu rašydamas recenziją, bet visas citatas susumavus, pasidaro aišku, kad vienaip ar kitaip visos jos atliepia prasto teksto kokybę, prastą idėjos realizavimą, siužetinius ir veikėjų charakterio kūrimo trūkumus ir neįdomiai, vietomis net naiviai banaliai perteiktą kūrinio idėją. Kalbant apie teksto kalbą, nors pasakotojas stengiasi perteikti neformalias barų ir vyno pasisėdėjimo užkulisius, Vilniaus šlapimu dvokiančius tiltų zonas, neįpareigojančią aplinką, tačiau kalba „sumedėjusi“, dialogai „negyvi“, veikėjai kiekviename sakinyje stengiasi įterpti kito veikėjo vardą, perteiktas perdėtas oficialumas, kuris netinka nei Ignacijaus, nei Kulkos kuriamiems asmenybės tipažams.

Grįžtant prie mieste matytos Sferos reklaminės iškabos, kurioje rekomenduojama skaityti šią knygą, nes tik tokiu būdu išlįsime iš Altorių šešėlio, visgi man norėtųsi autoriui parekomenduoti perskaityti Altorių šešėlį kaip puikų psichologinį romaną, kuriame gerai atskleidžiami tiek siužetas, tiek emocionaliai asmenybės tapsmo etapai, ko beveik neturėjo nei Ignacijus, nei Emanuelis. Sakyčiau, Sferos personažai plokšti tokie pat kaip keptuvės dugnas, todėl neįdomūs. Perskaičius kūrinį puoliau pasidomėti pačiu Pauliumi Senūta – jis gi buvęs reklamos įmonės vadovas! Štai kaip profesiniai įgūdžiai pasitarnauja gausiame reklamos sraute: interviu, reklaminės iškabos, TV laidos... Visa Sferos idėja „sumesta“ į reklaminę kampaniją, kuri, kaip dažnai būna su itin reklamuojamais produktais, daug žada, tačiau menkai kuo gali patenkinti. Sfera – ne išimtis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Nijolė Oželytė apie meilę sau

Sveiki,

Šventai pripažįstu, kad Nijolės Oželytės didžiausias talentas yra jos oratorystės menas. Kiekvienas jos interviu žvėriškai prikaustantis – ji gali mums patikti, nepatikti, piktinti, galima pritarti, – tačiau dažnas jos pasisakymas tampa jau savaime citata. Ir galbūt ne tokią citatą išėmiau, kuria norėjau su Jumis pasidalyti, bet taip jau išėjo, kad būtent tai įstrigo neseniai per LRT rodytame 11 minučių pokalbyje apie meilę sau...

Iš tikrųjų atmetus kaip kurias teorijas ir žinias apie žmogaus evoliuciją, sielą, dvasią ir t. t. ir paliekant tik socialinį „žemišką“ 3D suvokimą apie žmogų ir jo vertę, tikriausiai taip ir yra, kad mes esame tik vieni kitų atspindžiai, tik taip, kaip mus aplinkiniai sudirgina ir kokią mintį apie save iš to sudirginimo sau iškeliame, tokią savasties kokybę ir būseną turime. Kitaip sakant, mūsų sukurtos asmenybės nėra vien mūsų nuopelnas, ji yra suformuota kitų šauksmo apie tave. Ir tai taip žmogiška ir savaime suprantama, kad niekur kitur daugiau šis takelis neveda kaip tik į didelį evoliucijos kelią, kuriame pagaliau galime atmesti susireikšminimo, asmenybės kulto, noro būti kaip instagramo žvaigžde kultą. Visa tai yra niekai, dėl kurių žmonės eina iš proto tik dėl to, kad jie užsimiršta ir žaidžia pamėgdžiojamo gyvenimo šou nė patys nesuprasdami, kokie yra unikalūs šioje ląstelių bendruomenės audinyje.

Galite visą interviu pasižiūrėti čia:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Vidas Rachlevičius apie kovą su klimato kaita

Sveiki,

Žurnalistas Vidas Rachlevičius neseniai publikavo savo straipsnį „Pasijuokime, nes vėliau bus nebejuokinga“, kuriame jis gana kritiškai aptaria visuotinę inerciją kovoti prieš klimato kaitą. Nors nesu itin didelis šio žurnalisto tekstų mėgėjas ir ne visais atžvilgiais sutinku su jo bendromis idėjomis, šįkart jis savo straipsnyje iškėlė vieną bauginančią, dažnai pasislėpusią po lozungais mintį, kad iš klimato kaitos turtus kraunasi kas netingi ir dar labiau niokoja planetą.

Kaip veganai ar vegetarai, kuriems rinka ir visokie verslininkai greitai pasiūlė cheminio (nemėsiško) maisto produktų, kurie dar bjauresni savo sudėtimi nei toji antibiotikais užteršta mėsa... Lygiai taip pat toji grėsmė kyla ir dėl klimato kaitos atžvilgiu. Rinka išmeta daugybę kitaip žalingų produktų, kitaip performuoja politines jėgas, tačiau realiai tai tėra tik apgaulė. Kaip antai prieš 10 metų paleista serija plastikinių maišų atseit suyrančių gamtoje natūraliai, tačiau tyrimai parodė, kad po dešimties metų maišas po žeme liko toks pat, nepasidavė net žiemos kaustančiam įšalui. Daug melo produkcijos rinkoje, kuri pateikdama netikras etiketes mus klaidina ir leidžia imituoti savo politines ir etines nuostatas dėl klimato kaitos. Gal šioji citata ir yra tas raktas į sveiko mąstymo raktą. Juokinga pati mintis kanibalizmas, tačiau... Politika nenuspėjamas dalykas kaip ir besikeičiantis klimatas.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: GJan - Ruduo [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Besiruošdama dideliam turui atlikėja GJan (g. 1995), išgarsėjusi vos šešiolikos, kurios balsas buvo prilyginamas Katy Perry, po ilgų anglikoniškų dainų atsigręžė į lietuvišką muzikos rinką ir pristato dar vieną naują lietuvišką dainą „Ruduo“. Pačiu metu, kai dar iš tikrųjų ruduo! Tai daina apie santykius, nors turiu pripažinti, kad įsiklausius į patį tekstą, man jis pernelyg infantiliškas, paaugliškas – tos pačios temos, ta pati verbalika, ta pati santykių mintis „noriu, myliu, negaliu paleisti“. Žmonių savinimasis tikriausiai yra opi problema... Tačiau po gana jaunatviško ir pernelyg sentimentalaus ir tiesmuko teksto tikriausiai slepiasi pačios atlikėjos išgyvenimai, kurie kur kas svarbesni už šį tekstą...

Nepaisant teksto, mana labai patiko pats skambesys, priedainis. Taip kaip dera sodrus ir kiek netipiškas GJan tembras su muzika, manau, turime šiųmetį  naują lietuvišką hitą, kurios verta paklausyti bent kartą bendram apsišvietimui, kas dedasi lietuviškos muzikos padangėje. Man daina visumoje išties patiko.

Vaizdo klipas:

Žodžiai / lyrics

GJan – Ruduo

Kiek dar laiką matuosiu
Kiek dar kartų sau aš meluosiu
Bėga metai
O Tu dar čia
Noriu savim patikėti
Kad vieną dieną galėsiu mylėti
Bėga metai
Tu mintyse

Sakyk, kaip taip padarei?
Paleidai mus taip lengvai
Lengvai, lengvai

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti blogiau
Ir nemaniau, kad sakysiu –
Ruduo jau užkniso
Aš nemaniau
Kad gali būti sunkiau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Taip, kaip kažkada laikei mane
Taip, kaip kažkada laikei mane

Ar ir ji žino mūsų šventą vietą
Kur pirmą kartą viens kitą lietėm?
Bėga metai
Tu mintyse
Be Tavęs man viskas netikra
Kas turėjo spalvas tapo pilka
Bėga metai
O Tu dar čia

Sakyk, kaip taip padarei?
Paleidai mus taip lengvai
Lengvai, lengvai

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti blogiau
Ir nemaniau, kad sakysiu –
Ruduo jau užkniso
Aš nemaniau
Kad gali būti sunkiau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Taip, kaip kažkada laikei mane
Taip, kaip kažkada laikei mane

Aš
Jau kojų pirštais jaučiu
Kai tuoj pasieksiu dugną
Kartoju sau negaliu
Paleist Tave aš turiu

Aš niekada nemaniau
Kad gali būti geriau
Ir nemaniau, kad sakysiu
Šį rudenį gysiu
Aš nemaniau
Kad gali būti lengviau
Kai aš Tave pamatysiu
Ir Tu ją laikysi
Stipriau
Nei laikei mane

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kent Haruf "Mūsų sielos naktyje"

Kent Haruf. „Mūsų sielos naktyje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 144 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po rudeniškai gražiu viršeliu slepiasi dar viena verstinės grožinės literatūros istorija, kurią kaip karštą naujieną pristato Baltų lankų leidykla. Šįkart tai amerikiečių prozininko Kent Haruf (1943-2014) paskutinis romanas Mūsų sielos naktyje (angl. Our Souls at Night), kuris pasakoja apie vienišus senukus, gyvenančius kaimynystėje. Edė ir Luisas jau išgyvena gyvenimo saulėlydį, abu yra netekę sutuoktinius, todėl neturėdami ko prarasti, jie susitaria miegoti vienoje lovoje, kad galėtų pasidalyti prieš užmiegant mintimis arba tiesiog jausti vienas kito būvimą šalia ir žinoti, kad jie nėra vieni(ši).

Tiesą sakant, mane kur kas labiau tiek literatūroje, tiek kine žavi pasakojimai apie senukus, kurie spjauna į viską ir ryžtasi paskutiniam pasispardymui nei tos visos dramatiškos jaunuolių istorijos. Ne kartą save pagavau mąstant, kodėl labiau simpatizuoju žilagalviams senoliams, nei jaunuoliams? Kiekvienas tikriausiai iš mūsų daugiau ar mažiau galvoja apie savo senatvę, gyvenimo baigtį, kada pasieki didžiausią savo patirties sankaupą, kai nebėra nieko naujo patirti, vien tik savo senkančias gyvenimo jėgas ir paskutines gyvenimo dienas. Tai tam tikras susitaikymas su žmogaus ribotumu ir mirtingumu, deja, visi mes prie to artėjame.

Labai tikėjausi, kad knyga bus kažkuo panaši į prieš tai skaitytą britų rašytojo John Berger Mes susitinkame čia, tačiau Kent Haruf knyga kiek kitokia, nors ir išlaiko tylų melancholišką gyvenimo baigties ir artumo troškimo eleginį pasakojimo atmosferą, tačiau pasakojimo pobūdis kur kas reališkesnis, nuoseklesnis ir žemiškesnis.

Atrodo, tokių knygų, kaip senukų vaikai pradeda auklėti savo senuosius tėvus, (netgi savotiškai juos morališkai auklėti, nes patys kažkada buvo jų taip mokomi gyventi), istorijų literatūroje turime ne taip ir mažai. Edės sūnaus Džino santuoka griūna, jis palieka savo mažametį sūnų senai motinai, kuris stebi močiutės ir kaimyno Luiso draugystę ir pamažu jo besidraskančios šeimos žaizdos pradeda gyti, tačiau Džinas greitai atsiima sūnų ir uždraudžia bendrauti su močiute, nes ji elgiasi nederamai palaikydama nepadorius santykius su kaimynu, apie kuriuos žino visas miestelis. Nors visa šioji situacija pasakojama amerikietiškos kultūros kontekste, tačiau labai dažnai galime atpažinti ir mums, lietuviams, ydingų kultūrinių niuansų, moralinių veidmainiškų vertybių, kada stengiamasi aukoti asmeninę laimę ir džiaugsmą dėl giminių, kaimynų, miestelėnų požiūrio. „Viešumoje žmonės mandagūs. Niekas nenori kelti triukšmo. Be to, aš manau, kad mes kiek persūdom. Jie turi sočiai savų reikalų, kada jiems mumis domėtis. Dar jiems nebaigus valgyti, trys moterys išeidamos stabtelėjo prie jų, kiekviena pasakė labas, o tada pasuko prie durų (p. 49)“ Viena opiausių problemų, kurias subtiliai atskleidžia K. Haruf, yra šeiminių santykių svyravimai, deklaruojamų vertybių neatitikimas su fundamentaliosiomis vertybėmis, kada žmogui, kad ir seniausiam, vis tiek norisi artumos ir atramos.

Kent Haruf

Džinui atrodo, kad jo senutė motina turi visą likusį gyvenimą gedėti ir prisiminti jo tėvą Karlą. Visus santykius gaubia šiokia tokia nuosavybės, nusisavinimo idėja t. y. tam tikri socialiniai ir kultūriniai standartai bei vaidmenys, kuriuos turi atitikti senukai ir jų vaikai. Tiesą sakant, Edė spjauna į viską, ji užmezga romaną su Luisu, puikiai leidžia laiką, jaučia prieraišumą, pasitikėjimą; abu nuogi brenda į vandenį ir tame neskubriame tekste skambanti frazė „man nerūpi, jeigu mus kas nors pamatys nuogus“ iš tikrųjų suskamba pati iliuzija, kuriai lemta subliukšti. Iliuzija, kad vieną akimirką išsivadavus iš sociumo primestų vaidmenų nelaisvės galima išsivadavus gyventi laisvėje iki mirties. Skaitytojas jaučia, kad veikėjams to nelemta patirti, (kad nebus šitaip, kaip būna tuose įkvepiančiuose filmuose apie senukų pabėgimus), nes eleginis pasakotojo balsas išduoda, kad tai tėra tik trumpalaikis išsilaisvinimas, gilesnis įkvėpimas prieš vėlei grįžtant Luisui ir Edei į savo vienatvės vaidmenis.

Neskubriame pasakojime autorius stačiai išvengia sentimentalumo, tačiau nepraranda jautrumo – tai itin gero literatūrinio teksto audinys, kuris panardina ne vien į įvykių verpetus, kurie gana žmogiški, gyvenimiški, daugelio skaitytojui nesunkiai atpažįstami iš savo giminių ir artimųjų bendravimo modelių, tačiau autorius išgauna (simboliškai – ir savo paskutiniame gyvenime rašomame romane) gyvenimo pabaigos liūdesį ir tam tikrą džiaugsmą, „bobų vasarą“, paskutinį bandymą senukams susigrąžinti prabėgusį laiką ir gyventi dabartimi, ne vien tik savo gyvenimo prisiminimais.

Žinote, kur šios istorijos grožis? Kad net ir senatvėje suvokus, kad jau niekas nebesvarbu ir reikia gyventi savo gyvenimą, žmogus vis tiek atsisako asmeninės laimės, suklumpa prieš finišo tiesiąją. Laimės atsisakymas Mūsų sielos naktyje tampa esminiu gyvenimo įverčiu, apibendrinu: be savo ribotumo ir klaidų mes nepatirtume tų sielos naktų, kurios, kad ir kokios šaltos ir liūdnos, sukuria kančios grožio tikrumo tyrumą ir iliuziją, kitaip sakant, jos viena kitai neprieštarauja, o tai ir yra gražiausia šioje knygoje – mes taip iš visos širdies trokštame gyventi laisvėje, tačiau vis tiek moralinių įsipareigojimų dėka renkamės gyventi vienatvėje.

Jūsų Maištinga Siela

"Baltos lankos" išleis Kazuo Ishiguro knygą "Plūduriuojančio pasaulio menininkas"

Sveiki,

Dalijuosi tikriausiai labiausiai laukiamiausia verstine knyga, kuri pasirodys per artimiausias savaites. Tai japonų rašytojo Kazuoou Ishiguro trečiasis romanas „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ lietuviškai. Iki tol turėjome itin skirtingus ir įvairių prestižinių apdovanojimų pelniusius kūrinius „Dienos likučiai“ bei „Neleisk man išeiti“ – abu kūriniai sulaukė stiprias ekranizacijas, abu jie parašyti pakankamai skirtingu, autoriaus nesikartojančia literatūrine maniera. Maždaug to paties tikiuosi ir iš būsimosios knygos. Na ir, žinoma, koks puikus knygos viršelis! Daugelis blogeriu dažnai dūsauja dėl knygos dizaino, aš retai tą užsimenu savose recenzijose, nes priklausau senajam skaitytojų sukirpimui, kad nereiktų spręsti apie knygą iš jos viršelio... Tačiau šįkart iš K. Ishiguro net aš labai daug tikiuosi!

Pridedu leidyklos skelbiamą anotaciją:

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“

Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“

London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“

Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tas 2" / "It Chapter Two"

Sveiki,

Milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukusios S. Kingo knygos „Tas“ ekranizacija pernai sušlavė milijonus iš kino salės lankytojų kišenių, tad netruko kino kūrėjai užuosti naujai pralietą komercinį sėkmės kraują ir tuo pasinaudoti. Šiemet mus rudenį pasiekė antroji šios siaubo serijos epopėja „Tas 2“ (angl. It Chapter Two) (2019), kuri irgi labai populiari ir lankoma lietuvių netgi nykų rudens pirmadienio vakarą, kada tikėjausi kino teatre būsiąs pustuštėje salėje, o prisirinko žiūrovų ne tiek ir mažai, kai filmo seansai jau eina link pabaigos...

Šiame filme nuosekliai tęsiama pirmosios dalies istorija po 27 metų, kada prisiekusieji vaikai grįžta į miestelį atkeršyti juos nuskriaudusiam klounui. Prabėgus tiek laiko, veikėjai ne tik užauga, bet jau turi savo atskiras gyvenimo išblaškytas ir sukurptas biografines istorijas. Joms skiriama kiek daugiau nei pirmasis filmo pusvalandis.

Iš tikrųjų šioji filmo dalis, nepaisant naujų siužetinių vingių, mano akimis, išlaiko visus pirmosios dalies pasiektus gero „siaubeko“ elementus: mokėjimas papasakoti istoriją per visą būrį veikėjų, paliekant gąsdinančius siaubingus turinio elementus. Jau nuo pat pirmųjų kadrų, kuriuose pasirodo kanadiečių režisierius Xavier Dolan kaip aktorius, vaidindamas gėjų atrakcionų parke, verčia krūptelti, kai klounas dantimis anapus upės iškanda jam širdį... Tie staigūs efektai gana dinamiški, vienas baisiausių epizodų, kada Beverli grįžta į savo tėvo namus ir ten sutinka senę, kuri transformuojasi į pabaisą – krūpteli visa salė, bet tuo pačiu kiek keistas būdas įterpti ir humoro elementus, kada ta pati senė kitame epizode atvemia juodą pliurę, iškilmingai skambant devinto dešimtmečio hitui. Kam toks išbalansuotas kontrastas? Ogi dėl universalumo, kad ir paaugliams tiktų šioji ekranizacija, tačiau man, kaip suaugusiam žiūrovui, galbūt labiau norėjosi sintezuotos siaubo klasikinės atmosferos, be humoro ir kitų paaugliškų ir infantilių charakterių bei įvykių niuansų, nes kas savaime vaikiška buvo pirmojoje dalyje (veikėjai vaikai), tas kiek komiška, kai suaugusieji siaubo filme veikia kaip vaikai.

Beveik trijų valandų ekranizacijoje vieną akimirką pasirodo ir pats knygos autorius S. Kingas, kuris vienam iš veikėjų parduoda seną dviratį, tačiau didžioji dalis salėje, kaip supratau, net nesuvokė, ką kino kūrėjai tame kadre parodė ir jiems garsusis siaubo rašytojas nė motais. Žvelgiant į filmo visumą, šįkart labiausiai mane erzino filmo struktūriniai elementai, kurie pernelyg standartiški, kiekvienam veikėjui po 5-10 minučių atskirų epizodų, per kuriuos jie renka artefaktus iš savo „siaubų“, per tuos epizodus norisi patrinti užpakalį, kai pasakojimas eina nuo vieno personažo prie kito ir toji struktūra (oi, susivienykime visi į būrį, susidūrę su savo vaikystės baimėmis, ir nugalėkime blogį!), idėja kažkodėl prislopina netikėtus siužetinius vingius ir išties neblogai veikiančius siaubo elementus.

S. Kingas puikus rašytojos, visos jo istorijos be siaubo turi ir tam tikrą draugystės ir asmeninį vidinės tvirtybės išbandymą. Gal kiek ir per saldi, ir neįtikėtina scena, kai personažai finale sukrenta į ežerą ir glėbesčiuojasi tarsi pozuodami kokiam L. Da Vinčio paveikslui, manding, šioji ekranizacija ganėtinai universali įvairaus amžiaus tarpsnio žiūrovui, kurie vis tiek ras čia ir istoriją, ir kraupių scenų, ir asmeninių tragedijų, ir net juoko. Nors daugelis sako, kad tai prastesnė dalis, mano akimis, kalibras į žiūrovą nukreiptas ir užtaisytas tas pats.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela