Šios dienos daina: Chavela vargas - La Llorona (cover Stephanie Amaro) [žodžiai]

Sveiki,

Prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodytas dokumentinis filmas apie meksikiečių žymią atlikėją Chavela Vargas (1919-2012), kurią daugelis atsimena iš filmo „Frida“, kai ji pasirodo bare ir uždainuoja širdį veriančią dainą „La Llorona“ (liet. Verkianti moteris). Iš tikrųjų Ch. Vargas pažinojo pačią Fridą ir manoma, kad netgi labai intymiai, o pati atlikėja – tai atskiro pasakojimo vertas reikalas.

Chavela padarė žymę Meksikos folkloriniame dainavime, stilius apibūdinamas kaip rancheras, kuris pasižymi jautriu vyrams skirtu žanru, primena labiau folklorinę serenadą, kada vyras į dainą sudeda visą savo neįmanomos meilės mylimajai skausmą. Chavela mėgo vyriškas partijas, pati rengėsi neretai kaip vyras ir buvo pagarsėjusi kaip moteris, turinti daug meilužių... Daina „La Llorona“ yra folklorinė, atėjusi iš liaudies, turinti daug įvairiausių versijų, tačiau labiau dėl savo eiliavimo išpopuliarėjo 1941 metais.

Šįkart rekomenduoju ne tik pasiklausyti Chavelos Vargas dainos versijos, bet ir man labai patinkančios Stephanie Amaro, meksikiečių atlikėjos taip pat dainuojančios jau šiek tiek sumodernintą folklorinę muziką.

Stephanie Amaro versija

Žodžiai

Chavela Vargas - La Llorona

Ay de mí, Llorona

Llorona de azul celeste

Ay de mí, Llorona

Llorona de azul celeste

Y aunque la vida me cueste, Llorona

No dejaré de quererte

No dejaré de quererte

Me subí al pino más alto, Llorona

A ver si te divisaba

Me subí al pino más alto, Llorona

A ver si te divisaba

Como el pino era tierno, Llorona

Al verme llorar, lloraba

Como el pino era tierno, Llorona

Al verme llorar, lloraba

La pena y la que no es pena, Llorona

Todo es pena para mí

La pena y la que no es pena, Llorona

Todo es pena para mí

Ayer lloraba por verte, Llorona

Hoy lloro porque te vi

Ayer lloraba por verte, Llorona

Hoy lloro porque te vi

Ay de mí, Llorona, Llorona

Llorona de azul celeste

Ay de mí, Llorona, Llorona

Llorona de azul celeste

Y aunque la vida me cueste, Llorona

No dejaré de quererte

Y aunque la vida me cueste, Llorona

No dejaré de quererte

No dejaré de quererte

No dejaré de quererte

¡Ay, ay, ay!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kontrolė" / "Kontrolieriai" / "Kontroll"

Sveiki,

Retai kada būna, kad žiūrėčiau filmą antrąkart, tačiau paskutiniuoju metu vis pagaunu save nostalgiškai mąstant apie vieną ar kitą kino juostą, kuri anuomet padarė didžiulį įspūdį. Galima sakyti, kad vengrų filmas „Kontrolė“ (kai kur verčiama kaip „Kontrolieriai“) (vengr. Kontroll) (2003), matytas kiek daugiau nei prieš 12 metų, vis grįždavo į mano vaizduotę kaip itin paveikus filmas, kuris neturi savo siužetiniais vingiais analogiškų filmų, arba man neteko nieko panašaus matyti.

Kaip dažnai būna, kada kino maniako sąmonė ir atsiminimai tampa brangesni nei tas momentas, kada vėl po daugel metų bandai patirti tą, ką anuomet patyrei – nepavyks, žinoma, bet vis tiek bandai susigrąžinti tą įspūdį. Filme pasakojama apie požeminį Budapešto metro pasaulį, kuriame galioja savitos taisyklės, o čia viena pavojingiausių profesijų yra kontrolieriaus, kuris dažnai tampa beviltiškai bejėgis prieš tą prastuomenę, kuri nesilaiko taisyklių... Ilgas ir sunkus kontrolieriaus darbas, tikrinant keleivių bilietus ir gaudant išsišokėlius zuikius, tampa ilgu mazochistinių profesiniu skausmo monologu, nors dar prieš filmą režisierius įspėjo, kad realių Budapešto kontrolierių darbo specifikos netapatintume su filmo medžiaga, kuri gerokai hiperbolizuota ir paveikta fiktyvių impulsiškų scenarijaus autoriaus vaizduotės.

Tai tamsus filmas, kuriame kaip niekada ir neišvystame natūralios dienos šviesos, tai metro pasaulis, kuris praryja žiūrovą su savo mirksinčiomis lempų šviesomis ir kitokiais gyvenimo dėsniais. Šalia nelengvo atsiskyrėlio benamio vyruko, kuris bijo grįžti į šviesos pasaulį, vyksta ne tik sadistiškai makabriškas kontrolieriaus darbas, bet ir metro prasidėję paslaptingi išpuoliai; slaptas užpuolikas nustumia po bėgiais žmones. Netrunka filmas suktis apie šiuos paslaptingus įvykius, kol galiausiai paslaptingasis žudikas priartėja prie pagrindinio veikėjo... Filme esama puikių ir melancholiškų momentų, kurie šiaip jau pakankamai dinamiškoje istorijoje, kurioje vyksta gaujų smurtas ir nelengvas požemio gyvenimas, atrodo kaip lengva poezija – meškiuku persirengusi Bela išveda galiausiai pagrindinį veikėją į šviesą, bet iki tol jam tenka įveikti žmogaus protui sunkiai suvokiamas varžybas, bėgant nelygiais metro tuneliais ir kovojant už savo gyvybę,..

Verta žiūrėti filmą vien dėl tos režisieriui pavykusios išgauti fantastiškai niūrios požemio gyvenimo atmosferos. Prieš dešimtmetį filmą prisimenu kaip itin labai rimtą ir paveikų, po kurio dar ilgai sukosi kai kurie filmo siužetai, šiandien jau matau ir vertinu filmą kiek kitaip. Visų pirma labiau į akis krito komedijos žanro elementai, kaip iš esmės režisierius hiperbolizuodamas ciniškai vertina tam tikrus metro gyvensenos elementus, žmonių bendravimą. O ir toji nekompetentinga kontrolierių gauja labiau primena infantilius paauglius nei įprastinius kontrolierius su suaugusiojo žmogaus sąmone. Žinoma, dėl to filmas tik atrodo šarmingesnis, nes puikiai regime pas psichologą atėjusius kontrolierius ir suvokiame, kodėl jie visi tokie „dundukai“, nes tai atskiras nusivylusiųjų prieglobstis, nes joks sveiko proto žmogus tikriausiai nedirbs Budapešto metro...

Prieš kelerius metus teko būti Budapešte ir keliauti metro traukiniu. Spėkit, ko pirmiausia dairiausi patekęs į tą požemio pasaulį? Taip, žinoma, filme užkonservuotų detalių. Deja, neradau.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran - No.6 Collaborations Project [Vinyl, 2LP] (2019)

Informacija apie albumą: Ed Sheeran - No.6 Collaborations Project [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Rihanna - Talk That Talk [Vinyl, LP] (2011)

Informacija apie albumą:  Rihanna - Talk That Talk [Vinyl, LP] (2011)

Filmas: "Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje" / "Scary Stories to Tell in the Dark"

Sveiki, kino žiūrovai,

Dar vienas bandymas susigrąžinti vaikystėje patirtą Helovino meto kino skonį, kada anuomet, kaip ir daugelis lietuvių, tiesiog sugulę ant lovų ir sofų, fotelių ir grindų su paminkštinimais, eilinį kartą žiūrėdavo kokį nors „Fokus pokus“ (1993) ir manėsi, kad geresnio helovininio filmo nebūsią. Kažin ar po tiek metų įstengčiau pažiūrėti „Fokus pokus“ iki galo? Nežiūriu į nugludintus filmus, todėl renkuosi tai, kas nematyta ir nauja ir tai šįkart neseniai per Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo filmas „Šiurpios istorijos pasakojimui tamsoje“ (angl. Scary Stories to Tell in the Dark) (2019).

Tikriausiai nesuklysiu sakydamas, kad filmas sukaltas remiantis būtent ta sena „Fokus pokus“ ir kitų klasikinių filmų kaip antai „Kukurūzų vaikai“ nostalgija. Filmo vyksmas kaip „Keisti dalykai“ seriale arba siaubo dalyse „Tas“ – vaikai, kurie kapstosi po siaubų pasaulį, bando save išgelbėti, tačiau suaugusieji jais netiki... Jau vien dėl to, kad pagrindiniai veikėjai yra vaikai, galima tikėtis, kad filmas nebus toks baisus, kokio būtų galima tikėtis. Taip iš esmės ir yra. Jis skirtas pramoginei rinkai: truputį dinamikos, truputį paauglių patyčių, truputis siaubų ir truputis nuotykių, santykių, pirmųjų meilių... Žodžiu, viskas po truputį, bijant prarasti bent dalį masinės auditorijos, kuri neis į šį filmą, nes nėra vieno ar kito pasakojimo elemento, todėl bandoma „sumesti“ viską.

Tiesą sakant, filmo pradžia gana nemažai žadanti. Jaučiasi ir kokybė, ir istorijos tempas, ir dinamika, tačiau greitai įtampa išblėsta ir po vaikino virtimu kaliause darosi jau nuobodoka, nes žinai daugiau ar mažiau, kas vyks toliau. O toliau mirčių vis daugės, suaugusieji išprotės ieškodami žudiko, kol galiausiai vaiduokliai atleis už viską ir praeities skausmas bus numalšintas... Iš tikrųjų primena siaubo „Tas“ serijas, tik gal šis filmas prastesnis, nes siauresnis siužetas, kai kurie siaubo elementai, kaip antai lakstymas po raudonus ligoninės koridorius bandant pabėgti nuo pabaisos jau tikrai matyti, bet kantriesiems žiūrovams, manau, tai nė kiek neklius.

Vertinant visumą, galima teigti, kad tai tikrai netaps siaubo kino klasika, tačiau filmas nebus nurašytas ir į siaubo filmų sąvartyną, kaip neseniai mano matytas pigus „Ilajus“ (2018), šitas turi bent už ko užkabinti masinį žiūrovą. Tiesa, patiks ir Lanos Del Rey gerbėjams, nes pagrindinė reklaminė daina, skambanti filmo pabaigoje „The Season of The Witch“ yra būtent dar vienas atlikėjos perliukas.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Išgyventi vasarą" / "Summer Survivors"

Sveiki,

Per paskutiniuosius penkerius metus tikriausiai mačiau vos kelis lietuviškus filmus, kurie visuotinai buvo labai išgirti, tačiau mane gerokai nuvylė. Nešneku apie tuos filmus, kurie prifarširuoti anekdotinių situacijų, kalbu apie meninę vertę turinčius, tad ir visų pamėgtas „Šventasis“ tuokart manęs nė kiek nejaudino. Šįkart grįžau prie lietuviško kino su nauja viltimi ir pažiūrėjau Marijos Kavtarazės filmą „Išgyventi vasarą“ (2018), kuris apskritai įvardijamas kaip vienas geriausių lietuviško naujojo kino pavyzdžių.

Istorija jau nebe nauja – teko panašių kelioninių tipažo filmų apie vėžiu sergančius, šiaip bepročius, sutrikusius ar invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, kurie leidžiasi su nepažįstamais į kelionę ir akimirkai patiria kitą realybės jausmą, galgi net vienintelį gyvenime pasispardymą. Galima sakyti, kad „Išgyventi vasarą“ turi visus tuos šabloninio siužetinius akcentus. Keliaujanti ketveriukė tai juokiasi, tai dainuoja, tai bando vienas nuo kito pabėgti į savo įsivaizduojamą problemų pasaulį ir akylesnis kino žiūrovas jaučia režisierės akcentus, kad jie visgi yra tokie pat, kokie dažnai pasitaiko laikantis intrigos, vyksmo, kulminacijos ir atomazgos elementus. Netgi tas sustojimas šalikėlėje, kai veikėjus „nuplauna“ lietus, kai atrodo, jog visiems jau stogas nuvažiavo, irgi yra tos kino ritmikos pamatuotas strateginis kadras, kuris pernelyg vietoje ir pernelyg tvarkingas, atitinkantis visus šabloninio kino niuansus, bet...

Bet filmas vis tiek labai geras! Kodėl? Visų pirma dėl pačios atmosferos. Galgi filmo siužetas nėra pats geriausias ir tvirčiausias, tačiau jo realizacija išties pavykusi: justi melancholija, gyvenimo gėrio ilgesys, reti pokštai ir vaikiškos depresuojančiųjų išdaigos... Bet labiausiai mane veikė tas kilometražas Vilnius-Klaipėda-Palanga, kada keliauji autostrada, žinai visas stoteles, radijo stotis, tualetus, visus užsnūdimus ir apsikeitimus vietoje – tas mikro gyvenimas autostradoje toks intymus, visi tie lūžinėjantys pokalbiai apie prasmę ir priešingai – banalybes. Štai tokio kino, kuris iš esmės kasdieniškai galėtų pakalbėti apie žmogaus vidinius neramumus, apie tai, kad pasaulis platus ir gyvenimas atviras, tačiau nėra prasmės, jeigu žmoguje esti atskirtis, problemų akivaras...

Puikus aktorių darbas. Išties trijulė aktorių (Paulius Markevičius, Gelminė Glemžaitė ir Indrė Patkauskaitė) buvo verti šių kadrų! Ypatingai negalėjau atplėšti nuo vitališko P. Markevičiaus vaidmens, kurio hiperkatyvios nuotaikos greitai mainosi su prislėgtomis ir todėl išgaunamas nuostabus sutrikusio vaikino būdas, kuris ir fiziškai, ir dvasiškai Pauliui labai tiko. Iš esmės tai nuo „Ekskursantės“ laikų tikriausiai vienintelis geras lietuviškas filmas, kuris leido galvoti pirmąkart ne apie lietuviško vaidybinio filmo trūkumus, o pasijausti vienu iš tų netobulų veikėjų, kurių pilna Lietuva ir pilnas pasaulis.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:8.2

Nuoroda į "Kino pavasarį" ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Berniukas, pakinkęs vėją" / "The Boy Who Harnessed the Wind"

Sveiki, skaitytojai,

Yra tokių filmų, kuriuos man rekomenduoja besąlygiškai užkietėję kino meno gerbėjai, tad, kartais atsispirdamas į jų rekomendacijas, renkuosi be eilės pažiūrėti tai, kas, anot jų, yra būtina pamatyti. Tokių rekomendacijų genamas pasirinkau filmą „Berniukas, pakinkęs vėją“ (angl. The Boy Who Harnessed the Wind) (2019), kuriame pasakojama apie realiai Afrikoje, Malavyje, gyvenusį berniuką, kuris skurdo ir politiniais neramumų laikas išgelbėjo kaimą nuo bado, sukūręs bioelektra varomą vandens pompą.

Iš tikrųjų supratau, kad tokio tipažo filmai, kuriame veikėjas įveikia suaugusiuosius ir tampa didvyriu (realiais faktais ar ne) manęs jau nebejaudina. Paskutiniu metu pastebiu, kad toks herojinis kinas, kad ir kokios siaubingos būtų vaizduojamos aplinkybės, kad ir kaip būtų fiksuotai perteikti biografiniai filmo elementai, man atrodo nebeteisingas kinas, nes jis dirbtinai išdidina žmogaus humanistinių galių triumfavimą. Taip, kai man buvo koks penkiolika metų, tokiu filmu besąlygiškai žavėčiausi, nes jis man atrodytų teisingas, įkvepiantis – nesupraskite manęs neteisingai, jis toks ir yra daugeliui iš jūsų! „Berniukas, pakinkęs vėją“ – paauglius ir jauną žmogų įkvepiantis filmas, kuris tiks visai šeimai kaip ugdomojo turinio kūrinys, norint įkvėpti, pagerinti gyvenimo kokybę, iš dalies permąstyti ir savo nenorą mokytis, kai tas berniukas tiesiog alpėjo, kaip norėjo mokslo...

Šiandien manęs asmeniškai toks ugdomojo pobūdžio filmas nebejaudina, nejaudina ir to berniuko žingeidumas. Jeigu ir buvo išties už širdies griebiančių momentų, tai tik bado ir panikos ištiktas kaimas, išnešami vagių paskutiniai maisto likučiai iš sandėlių ir beviltiškas motinos skausmas. Visa kita truputį disnėjiška, štrichai nukreipti į didvyriškumą. Taip, jis pagrįstas ir tokiems žmonėms reiktų statyti paminklus, nes jie kreipia jaunojo žiūrovo sąmonę į tikras vertybes, tačiau tai nėra toks kinas, ko aš paskutiniu metu dažniausiai tikiuosi – sumaišties, aštrios provokacijos, gerų ir blogų žmonių neskirstymo... Visgi net neabejoju, kad filmas daugeliui tikrai patiks ir jis bus liaupsinamas, todėl žinau tokią auditoriją, kuriai galėčiau šį filmą rekomenduoti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela