Filmas: "Galvoju, kaip visa tai nutraukti" / " I'm Thinking of Ending Things"

Sveiki,

Geras kinas paskutiniuoju metu pas mane yra gan retas svečias, kadangi ir to kino mažiau bežiūriu, kadangi nelabai belieka laiko, tačiau visada skubu pasidalyti geriausiais savo atradimais. „Jausmų galia“ (2004) scenaristas, „Sinekdoki, Niujorkas“ (2008) ir „Anomalisa“ (2015) režisierius Charlie Kaufman šiemet pristatė naujausią savo darbą, kiek neįprastu kino industrijoje pavadinimu „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ (angl. I‘m Thinking of Endings Things) (2020). Filmas labai primena režisieriaus bičiulio Michel Gondry kino darbus „Jausmų galia“ (2004), „Miego mokslas“ (2006), „Gėlėti sapnai“ (2013) darbų stilistiką.

Tai savito atmosferinio žavesio ir melancholijos filmas, kuris pasakoja apie merginą, kuri vyksta su mylimuoju pas jo tėvus. Kelionė vyksta žiemą, siaučiant pūgai, nemaža dalis filmo nufilmuota tiesiog jiems šnekant automobilyje. Nuo pat pradžių krinta į akis veikėjų nenatūralus elgesys, bent jau ne toks, kokį esame įpratę matyti kino filmuose. Jie, jeigu galima taip sakyti, iliustruoja savo būsenas ir mintis. Ieškantiems natūralumo ir racionalumo, manau, šis filmas netiks, nes jis vėlgi, kaip jau įprasta šiam režisieriui, žaidžia laiku ir erdvėmis, mintimis ir realiais veiksmais. Du veikėjai, atsidūrę pas tėvus, galiausiai mato juos greitai senstančius, atrodo, kad pagrindinė veikėja, kuri nori kuo greičiau visą filmą grįžti namo, yra įkalinta tuose namuose galvoti apie tą gyvenimo senatvės siaubą. Būsenos ir šokinėjančios mintys, charakteriai besimainantys lyg teatre, manieros ir emocijos pateikiamos kaip atvirutės, tačiau, kas iš pažiūros atrodo nesuderinama, eklektiška, veikia kaip visuminis filmo audinys ir tai kuria savitą ir keistą pasaulį, kuris yra išskirtinis, unikalus, įtraukiantis.

Veikėja visą laiką trokšta atsiskyrimo tiek su vaikinu, tiek su jo tėvais, todėl filmas slegia ir juntamas išgautas nerimastingumas, jog ji taip niekada ir nesugrįš namo. Hiperbolizavimas, teatrališkumas, manieringumas ir netgi kičas čia veikia kaip idėją realizuojančios priemonės, tad smagu pasinerti į tą veikėjų filosofinę ir poetizuotą, beveik literatūrą nagrinėjančius pokalbius, kurie tampa simboliais tų pačių veikėjų būsenoms nusakyti ir išreikšti. Čia, kaip ir ankstesniuose režisieriaus darbuose, itin svarbus pasikartojimo kitaip motyvas. Tos pačios detalės, prisiminimai apie sūpynes ar veikėjo vaikystės kambarys, perkeliamas į kitą laiką, erdvę ir formą. Man labai patinka toks detalių sinchroniškumas, transformacija išgaunant nostalgišką minčių ir būsenų atmosferą, galiausiai atspintančius kaip empirinius potyrius mūsų atsiminimuose, kurie keičiasi mums senstant.

Originalus, gilus, atmosferiškas filmas, peržengiantis įprastinio kino rėmus. Nesuklysiu pasakęs, kad viskas perteikta labai savitai, originaliai, nors siužetiškai filmas labai banalus: vienas nesmagus vakaras pas vaikino tėvus; nuvykimas, vakarienė ir parvykimas. Tačiau per tai papasakojama praeitis ir ateitis. Šiuo atveju „Sinekdoki, Niujorkas“ atrodo sudėtingesnis, tačiau ir šis turi itin didelio žavesio. Tiesa, visgi filmo finalas, kai vienas iš veikėjų, kurio genialumą nuolat akcentuoja motina, gauna Nobelio premiją ir pasako kalbą, atrodo pernelyg pompastiškai, be cinkelio intrigos, kurio galbūt finale labiausiai ir norėjosi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Naujos knygos mano bibliotekai: Žudant Dzeusą, Normalūs žmonės, Amerikos purvas, Serotoninas, Trijų kūnų problema ir kt.

Sveiki,

Naujos knygos mano namų bibliotekai! Atkeliauja dėžėmis iš įvairiausių leidyklų, tad neklauskite, kada visa tai suskaitysiu ir ar apskritai kada suskaitysiu, tačiau tai bent jau tos knygos, kurias tikrai noriu turėti ir bent bandysiu iki Naujųjų metų kaip nors įveikti, nes skaitymui nelabai turiu laiko, tačiau bent po 15-30 minučių stengiuosi per dieną paskaityti.

Labai intriguoja perskaityti ką tik pasirodžiusią Jeanine Cummins „Amerikos purvas“ – girdėjau neįtikėtinai daug gerų atsiliepimų, o ir ant viršelio mirgu margu liaupsės. Regis, rudens knygų dominuojanti spalva bus mėlyna! Labai mėgstu knygas mėlynais viršeliais! Marina Stepnova „Sodas“, Mindaugas Jonas Urbonas „Žudant Dzeusą“, Saly Rooney „Normalūs žmonės“ ir Liu Cixin „Trijų kūnų problema“ yra kaip tik mėlyni!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Viet Thanh Nguyen "Šalininkas"

Viet Thanh Nguyen. „Šalininkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2020. – p. 408.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Retai kada beskaitau Tyto albos leidžiamas knygas, nebent per metus dvi ar vieną knygą, kuri garsi tarptautiniu mastu, o kai sužinojau, kad leidykla išleis vietnamiečių kilmės Viet Thanh Nguyen (g. 1971) Pulitzerio premija įvertintą romaną Šalininkas (angl. The Sympathizer), kaip ir daugelis knygomanų, apsidžiaugiau. Romaną išvertė Ina Rosenaitė, kuriai buvo nelengva užduotis perteikti unikalų rašytojo stilių, nes vien originalo kalba, kaip teigia daugelis recenzentų internete, teikia didžiulį literatūrinį malonumą. Sunku palyginti vertimą, kadangi nesu anglų kalbos specialistas, tad paliksiu tai geriau nusimanantiems žmonėms, o aš apžvelgsiu knygos turinį.

Šalininką pasirinkau vien dėl to, kad romanas lyginamas su kitu Pulitzerio laureatu Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris anuomet buvo mano didžiulis literatūrinis atradimas (apmaudu, kad kiti šio rašytojo kūriniai neverčiami į lietuvių kalbą). Visgi šalininko pasakojimas nuo pat pirmųjų puslapių panardina į tirštą ir (bent iš pradžių) sunkiai suprantamų aplinkybių istoriją, kurios centre – kalintis vietnamietis kurmis, politinis slaptas integruotas dvigubas agentas. Iš kalėjimo jis rašo memuarus, savotišką išpažintį savo Komendantui, tačiau vėliau sužinome, jog tai specialus raportas apie tuos metus, praleistus Amerikoje.

Pasakotojas sutampa su bevardžiu pagrindiniu veikėju, tačiau knygos pabaigoje istoriją retsykiais pasakoja ir neutralus visažinis pasakotojas, tad didžioji teksto dalis parašyta pirmuoju asmeniu. Kaip teigia atgalinis knygos viršelis, šalininkas yra nepaprastai sudėtingas veikėjas. Išties jo asmenybė kelia nuostabą, nes per ją veriasi tikrasis Rytų ir Vakarų kultūrinis pažinimas. Protagonistas gimė iš misionieriaus kunigo ir vietinės jaunos vietnamietės. Augęs vien su motina, veikėjas patyrė atskirties jausmą, nes jis hibridinės maišytos padermės ir jo oda ne tokia, kaip tikrojo vietnamiečio, o rasistinei vietnamiečių visuomenei tai didžiulis įžeidimas. Galiausiai motina jam atskleidžia, kas jo tikrasis tėvas, bet berniukas su kunigu santykių nepalaiko, patiria patyčias ir atstūmimą mokykloje, kol galiausiai jį apgina Bonas ir Manas, kurie tampa geriausi jo draugai, jie netgi herojiškai krauju prisiekia amžinai brolystei ir ištikimybei.

Protagonistas pasižymi protiniu imlumu, manau, būti smalsiam ir žingeidžiam jį paskatino atskirties jausmas ir menkavertiškumo kompleksas. Jis išmoksta tobulai šnekamąją anglų kalbą, dėl ko dažnas amerikietis stebisi, galiausiai būtent kalba nulemia veikėjo likimą sudėtingais Vietnamui politiniais laikais. JAV atsitraukia iš Vietnamo, į valdžią braunasi komunistai, jie išžudo šimtus tūkstančių vietos gyventojų ir įveda savo valdžią. Galiausiai knygos pradžioje aprašomas būtent šis veikėjo pabėgimas iš šalies su Generolu, šalies vadovu, kuris nė neįtaria, kad jo patikėtinis iš tikrųjų yra ne jo naudai, o dirba kaip slaptas komunistų agentas. Galiausiai veikėjas daug laiko skiria amerikietiškos kultūros aprašymams, sunkiai vietnamiečių adaptacijai, kultūriniam šokui nusakyti, tačiau visą tą laiką jis rašo slaptus laiškus su kukurūzų krakmolu į Paryžių ir raportuoja svarbią informaciją komunistams. Toks maždaug būtų šios knygos siužetas.

Pasakojimas šiek tiek chaotiškas, tačiau tas chaosas galiausiai susijungia į bendrą istorijos sąrangą, kurią susikuria skaitytojo galvoje. Tirštas, kultūrinių niuansų ir dviprasmybių prisodrintas Viet Thanh Nguyen stilius stebina savo humoru, retsykiais labai politizuotu, subtiliu, gal net kai kuriems skaitytojams nelabai ir suprantamu dėl kultūros pažinimo stokos, tačiau šalia to yra tas dirty style, buitiškasis erotizmas, pavyzdžiui, kaip veikėjas prisimena savo paaugliškus seksualinius potyrius su kalmaru, į kurį prišvirkštė spermos ir po to bijojo, kad mamai atiteks to kalmaro porcija: „Nelaimei todėl, kad nuo to laiko joks kalmaras nebuvo saugus su manimi, ką jau kalbėti apie lengvos formos zoofiliją – šiaip ar taip, nelemtasai kalmare, juk buvai negyvas, nors dabar jau suprantu, kad tai kelia jau kitus moraliniusklausimus, tačiau negaliu sakyti, kad ta nuodėmė būdavo dažna, nes mūsų mieste toli nuo jūros kalmaras buvo retas skanėstas (p. 91).“

Viet Thanh Nguyen

Dar dažniau protagonistas šaiposi iš militaristinių vertybių, kurie iš esmės skiriasi nuo amerikietiškosios disciplinos ir to, ką garbe ir ištverme vadina vietnamiečiai. Būtent šių kultūrų (ne)susikalbėjimas perteikia įžvalgias veikėjo žinias ir gabumus greitai adaptuotis skirtingoje kultūrinėje terpėje. Vienoje istorijos plotmėje nagrinėjama vietnamiečių diaspora JAV-ose, kaip kultūrinė terpė pakeičia vietnamiečių vertybes, kaip vietnamietis praranda savastį, vienas iš pavyzdžių yra Generolas, kuris atidaro vietinę alkoholio barą, o žmona imasi virtuvės verslo. Amerikietiškoji svajonė užliūliuoja veikėjų politinius siekius, tačiau jie pabunda ir gręžiasi į komunistinį Vietnamą, planuoja perversmą, tačiau jau ne iš vietnamiečio, o suamerikoniškėjusių vietnamiečių: „Ruošdamiesi invazijai į savo naująją komunistinę tėvynę, iš tiesų darėme iš savęs naujuosius amerikiečius. Šiaip ar taip, nieko nėra amerikietiškiau nei mosuoti ginklais ir ryžtis žūti už laisvę ir nepriklausomybę, nebent mosuosime tais ginklais norėdami atimti kažkieno kito laisvę ir priklausomybę (p. 236).“

Jeigu politinė situacija knygoje labai aiški ir vakarai pakeičia diasporos vertybių skalę, išmoko juos idealistiškai galvoti apie savo šalį ir netgi tapti didžiais herojais, kaip kad dažnas amerikietis galvoja apie savo didžią šalį, tai pagrindinio veikėjo moralinė dilema išlaikoma iki pat knygos pabaigos. Dažnai skaitydamas susimąstydavau, tai kas tas pasakotojas yra iš tikrųjų? Jis imperialistų pusėje, tačiau slapta palaiko komunizmą, tačiau visa jo minčių sugestija, išreikšta tekstu, absoliučiai perteikta ne kaip slapto komunisto, kuris niekina imperialistų kultūros apraiškas. Jeigu ne ta nutrinta komunistų knygelė, kurią veikėjas nuolat skaito, manyčiau, kad komunizmas jam išvis nerūpi (tai koks jis čia dvigubas agentas, kovojantis už laisvą komunistinį Vietnamą?). Galiausiai jo komunizmas yra iš tos pačios dviprasmiškos amerikietiškos svajonės. Protagonistas augo itin skurdžiai, atskirtas su motina nuo lygiaverčių vietnamiečių, vadinamas benkartu, kentęs alkį ir pažeminimą, jis visada troško lygybės, kad turtai (kaip komunizmo utopijoje) būtų visiems padalyti po lygiai.

Esminis Šalininko klausimas nėra vien tik kultūrų ir politikos difuzija, bet būtent vykstant kolektyviniams procesų maišymams vieno žmogaus tapatybės problema. Kas iš tikrųjų yra šalininkas ir ką iš tikrųjų jis jaučia (ir kam jis ištikimas?), jeigu Vietname jis tik benkartas, o Amerikoje – siauraakis iš nustekento Vietnamo? Nors knygoje kartojama, kad veikėjas dėl savo hibridiškumo visko turi po dukart daugiau nei aiškią kultūrinę tapatybę susikūręs žmogus, visgi man šioji knyga labiau veriasi apie žmogų, kuris nebuvo pripažintas niekur, tačiau su galimybe patirti skirtingų kultūrų maišymąsi. Augalas, nešamas vėjo, kuris niekur negali deramai prigyti ir jaustis stabilus bei pripažintas.

Visgi skaitydamas negalėjau nepastebėti didelių panašumų su A. Johnsono knyga Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri, išduosiu, man patiko labiau už Šalininką. Yra net panašių tam tikrų istorijos struktūrinių elementų, pavyzdžiui, Filipinuose filmuojamas filmas apie Vietnamo karą ir jam skiriama nemažai romano apimties, taip pat žiaurūs tardymai ir perauklėjimo pamokos, papasakotos knygos finalinėse scenose, ir galiausiai pats kalbėjimas apie politinį prisitaikėliškumą ir vidinę žmogaus instinktą išlikti gyvam ir morališkai teisingam. „Prieš laimint komunistams, mus kankino, terorizavo ir žemino užsieniečiai. O dabar kankina, terorizuoja ir žemina savi. Matyt, tai šioks toks pagerėjimas (p. 169).“ Žinomas, „tas pagerėjimas“ yra sąlygiška ironija, kadangi po daugel metų sugrįžęs į komunistinį Vietnamą, protagonistas įkalinamas saviškių ir smarkiai kankinamas nemiegos metodu už absurdiškus dalykus: už tai, kad nieko nedarė, kai prievartavo kitą agentę. Šioje įvykių eigoje man vėrėsi absurdiški, kafkiški kaltinimo elementai, kentėjimas dėl kentėjimo, už tai, kad pernelyg suamerikoniškėjo, kad buvo leista pažinti kapitalistinio gyvenimo saldybę. Galiausiai šioje istorijoje išryškėja draugystė, paremta smurtiniais politiniais idealais, toji draugystė, atrodo išsigimusi, tikrosios bendražmogiškosios vertybės sunaikinamos dėl kolektyvinio idealo – štai ir turime tą pačią amžiną kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą tiek veikėjo viduje, tiek tarptautinėje politinėje arenoje ir abi šios jėgos stumto mažąjį žmogų, lyg šis tebūtų šachmatų figūra.

Šalininkas, nepaneigsite, išties sodri, daugialypė knyga, kurioje dėl kultūrinių sumaiščių sukuriamos tokios atstumtos „hibridinės asmenybės“ kaip bevardis šalininkas. Kai žmogus geba greitai persikūnyti kitoje kultūrinėje terpėje, būti žmogumi chameleonu, išduoti, parduoti ir parsiduoti; žmogus, kuris niekada nebuvo pripažintas savo šalyje, kuris gali būti vunderkindu bet kur, kas tada iš tikrųjų jis yra? Šaltakraujis slaptas agentas, kuriam nereikia su niekuo tapatintis, nereikia turėti savosios asmeninės istorijos? Knyga, kuri leidžia analizuoti politinius ir žmogaus savasties įprasminimo procesus. Geras teksto stilius, platūs istoriniai kontekstai, tarptautinės problemos, tačiau kartu perteikia ir žmogaus universaliąsias problemas, susijusias su ištikimybe, morale ir gebėjimu išlikti sudėtingomis sąlygomis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Svetlana Aleksijevič apie Baltarusiją, Lukašenkos beprotybę ir baltarusius

Sveiki,

Manau, komentuoti daugiau nieko ir nereikia. Vieno žmogaus beprotybę prieš šimtus tūkstančių „gatvinių“. Kaip atrodo režimas, kai tauta pasako savo lyderiui „ne“, o Lukašenka vis tiek tauzija apie perversmus? Ogi atrodo, kad karalius nuogas, visi mato, išskyrus patį karalių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Rasa Aškinytė apie talentingus rašytojus ir buitį

Sveiki,

Šįkart Rasa Aškinytė išsakė savo poziciją dėl rašytojų profesijos. Daugelis įsivaizduoja, kad rašytojui reikia itin preciziškų ir lokalių sąlygų, kad jis galėtų rašyti. R. Aškinytė neigia šitas klišes ir teigia, kad buitis yra tik buitis ir ji nėra joks trukdis tiesiog rašyti gerai ir talentingai. Nes talentas ir buitis tėra du skirtingi dalykai. Kitą vertus, norėtųsi šiek tiek paprieštarauti, kad visgi 8 vaikai šeimoje vis tiek iš talentingo rašytojo atims marias laiko ir rašytojas nebus toks produktyvus. Žinoma, produktyvumas ir gera knyga per dešimtmetį  yra jau kiti dalykai.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata Renata Šerelytė apie "Silva Rerum" knygas

Sveiki,

Vedu sąmokslo teoriją, kad Lietuvos sąjungos rašytojai nemėgsta Kristinos Sabaliauskaitės ir stengiasi kaip nors sumenkinti jos literatūrinį kultą. Juokauju! Ne visi privalo skaityti visas „Silva Rerum“ dalis, netgi jei esate rašytojas. Štai kaip atvirai pasisako apie „Silva Rerum“ rašytoja Renata Šerelytė.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mulan" / "Mulan"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniuoju metu teko pamatyti Disnėjaus naujausią „Mulan“ filmo ekranizaciją. Primenu, kad animacinė versija startavo 1998 metais ir tapo vienu sėkmingiausiu animaciniu filmu tais metais. Vėliau šią istoriją ekranizavo ir azijiečiai, tačiau viena laukiamiausių versijų buvo šioji „Mulan“ (angl. Mulan) (2020), kurią ekranizavo Niki Caro. Tiesą sakant, Niki Caro man kaip režisierė labai patinka, jos nepriklausomi filmai kaip antai „Banginių vadeliotoja“ (2002) ar „Šiaurės šalis“ (2005) buvo išties geri, tad kiek nustebau, kad režisierė, kilusi iš Naujosios Zelandijos, buvo pasirinkta kaip „Mulan“ režisiere.

Perteikti animacinio filmo dvasią, tiesą sakant, nėra taip paprasta. Visgi filmas itin prabangus, filmuotas net pačioje Kinijoje su azijiečių aktoriais, tad, atrodo, kad Holivudas galiausiai galėtų priimti rasinę aktorių lygybę bei, sakyčiau, moterų, nes režisavo juk tokį didžiulį projektą moteris, tačiau, regis, šis filmas vis tiek skandalingas. Nepaisant išpuolių prieš „Mulan“ – tą matome iš neadekvačiai itin mažo IMDb reitingo – filmas vis tiek kaltinamas rasizmu, nes atseit į jį neįtraukti vietos Kinijos gyventojai. Nepaisant to, filmas buvo pirmiausia užsienyje pradėtas platinti internete ir per pirmąsias dienas uždirbo 60 milijonų JAV dolerių, o tai yra milžiniški skaičiai.

Istorija pasakoja apie mergaitę Mulan, kuri turi įgimtą dovaną mokytis kovos menų. Čia kaip ir „Kunfu pandoje“ turime gilias kiniškas kovų menų tradicijas. Šeimos garbės ir gėdos, sąžiningumo ir ištikimybės kultai čia reiškia kur kas daugiau nei žmogaus prigimtis ar poreikiai. Mulan pabėga iš namų ir apsimetusi vyru galiausiai įstoja į armiją ginti imperatorių ir šalį nuo piktosios raganos ir atakuojančių piktųjų laukinių. Galiausiai filmo esmė yra įveikti save pačią ir būti sau sąžiningai, priimti savo tapatybę ir nustoti meluoti armijai, net jeigu už tai gresia išmetimas ar net mirties bausmė. Galiausiai Mulan susizgrimba, kad nebegali meluoti ir atsiskleidžia, kaip teisinga ir ryžtinga kovotoja, kuri neatitinka taisyklių ir tradicijų, tačiau būtent dėka jos, kaip galima nuspėti vos tik pradėję žiūrėti filmą, bus išgelbėtas imperatorius ir šalis. Ir išties, ji tampa didvyre.

Istorija gana plokščia, mes turime heroję, kuri turi įveikti sunkumus. Nors nagrinėjamos universalios temos kaip ištikimybė, moterų teisės, tradicijos, teisingumas ir melas, filme neapsieita be įprastinės didaktikos. Visgi filmas žavus, labai gražiai nufilmuotas, jis spindi kiniška egzotiška prabanga, tačiau visos ištarmės ir gestikuliacija yra amerikietiško holivudinio prado, todėl atrodo, kad kinų kultūra eilinį kartą pasitarnavo kaip adaptuota versija vakariečiams. Kitą vertus, nieko čia blogo tame nėra. Filmas lengvas, pramoginio pobūdžio, nestokojantis heroizmo, įkvepiantis priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra. Tačiau visgi mes suprantame, kad tokio veikėjo kaip Mulan gilioje senovėje negalėjo būti, nes moters statusas (neskaitant Europoje Žanos Dark atvejo) praktiškai neleido būti jokioms didvyrėms. Bet kokiu atveju, filmas legendomis grįsta pasaka, skirta, sakyčiau, visai šeimai, nes nuogybių čia nerasite, nors pagrindinė veikėja ir maudėsi nuoga ežere, tačiau viskas išlaikyta Disnėjaus pagarbos lygyje. Ar nuo tokio filmo mergaitės dar labiau suvyriškės, kaip kažkas dejuoja? Nemanau.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.5

Kviečiu taip pat pasiklausyti Christinos Aguileros dvi dainas, kurios yra skirtos šiam filmui.

Reflection.

Loyal Brave True

Jūsų Maištinga Siela