Filmas: "Jallikattu" / "Jallikattu"

Sveiki, kino gerbėjai,

Antrasis šių metų Scanoramos pamatytas filmas buvo kritikų rekomenduotas indų filmas „Jallikattu“ (ind. Jallikattu) (2019), kurį režisavo Lijo Jose Pellissery. Pats terminas „Jellikattu“ reiškia žmonių minios bėgimą su buliumi, panašiai linksminasi gatvėse ispanai, kai skersgatviais paleidžia įsiutusį bulių. Šiame filme „Jallikattu“ yra tam tikra išplėtota metafora, pritaikyta žmogaus elgsenos modeliams.

Istorija prasideda tuo, kad Indijos viename kaime skerdimo išvengęs buivolas pabėga, o jo gaudyti susiruošia visi žmonės, galiausiai buivolo gaudynės įžiebia tiek daug nesantaikos, kad galiausiai pažadina tarp žmonių labai ilgai slopintas emocijas – kažkas ilgai negrąžino skolos, kai kas sprendė gaujų santykius, kai kas santykius su žmona, tačiau per apylinkes bėgiojantis buivolas tebuvo pykčių protrūkio pradžia, kitaip sakant, žvėris gana nekaltai, gelbėdamas savo gyvybę, pažadina žmonėse pirmapradį žvėriškumą. Filmas tampa žmogaus dirbtinio civilizuotumo kritika ir tuo pačiu sako, kad kiekviename iš mūsų glūdi inercinis laikinis žvėris.

Filmas veikia kaip alegorija, tam tikra idėjinė konstrukcija, kuri turi itin dinamišką ir ryškiai intensyvią raišką. Filmas prasideda itin aštriais stambiais kadrais, o kadrai „pamasinti“ etniniais muzikos garsais, todėl sukuria tokį hipnotizuojantį ir egzotišką poveikį, o indiškos spalvos, klimatas veikia dar labiau magiškai. Galiausiai po 20 minučių filmo pamažu imu nusivilti, nes iš po didžiai išpūstos pompastiškos lieka gana plokščia filosofinė idėja apie žmogaus priešiškumą pačiam žmogui.

Maniau, kad filmas bus kažin koks indiškas stebuklas, maždaug toks pat keistas, įtraukiantis ir „nuraunantis stogą“, koks, tarkim, buvo šių metų „Kino pavasaryje“ rodytas brazilų „Bakurau“, tačiau „Bakurau“ iš tikrųjų kuo toliau, tuo labiau idėjiškai intrigavo, o štai „Jallikattu“ toliau sekė viena nuo pat filmo pradžios aiškia idėja – intensyvinti kakofonišką besiverčiančio pykčio ir įtūžio karnavalą. Aišku, filmas intensyvėja, spalvos tamsėja, ugnies ir pykčio filme daugėja, kol galiausiai filmas iš satyriškos alegorijos tampa simboliškai hipnotizuojančia apoteoze, pastaroji sietina su pirmykštėmis socialinėmis bendruomenėmis ir jų nesantaika. Visgi filmas intensyvus, ryškus, bet nepaisant man kiek banalokos tematikos (ir, neslėpsiu, šiek tiek nuobodžiavau), užtat filmo stiprioji pusė, dėl ko ir verta žiūrėti, sakyčiau, yra techniniai niuansai: ritmiškai dinamiška režisūra, kuri skleidžiasi kaip režisieriaus novatoriškas kalbėjimas pasauliniame kino kontekste.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 7.6

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Booker 2010-2019 premija įvertintos knygos lietuviškai

Sveiki,

 

Esu didžiulis Booker Prize ir Booker Prize International gerbėjas, todėl kaskart labai džiaugiuosi, jeigu kokia lietuviška leidykla apsiima išleisti knygą. Pastarojo dešimtmečio Booker Prize knygos išverstos ganėtinai greitai, tiesa, ne visos. Dalijuosi pastebėjimais.

 

2010 m. Howard Jacobson „Finklerio klausimas“ (vertė Aurelija Bivainytė, Metodika, 2012).

2011 m. Julian Barnes „Pabaigos jausmas“ (vertė Nijolė Regina Chijenienė, Baltos lanos, 2016).

2012 m. Hilary Mantel „Įveskite kaltinamuosius“ (vertė Gintaras Kaminskas, Sofoklis, 2019).

2013 m. Eleanor Cotton „Šviesuliai“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Baltos lankos, 2018).

2014 m. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (vertė Violeta Tauragienė, Baltos lankos, 2017).

2015 m. Marlon James „A Brief History of Seven Killings“

2016 m. Paul Beatty „The Sellout“

2017 m. George Saunders „Linkolnas bardo“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2018).

2018 m. Anna Burns „Pienininkas“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Sofoklis, 2019).

2019 m. Margaret Atwood „The Testamens“ ir Bernardine Evaristo „Mergaitė, moteris, kita“ (vertė Akvilina Cicėnaitė, Alma littera, 2020).

Jūsų Maištinga Siela

Afrikietiškos kultūros knygų viršeliai: Adichie "Amerikana", Evaristo "Mergaitė, moteris, kita", Gyasi "Auksinės šaknys"

 Sveiki,

 

Šiandien įsigijau Booker 2019 metų laimėtojos Bernardine Evaristo knygą „Mergaitė, moteris, kita“ ir kažkaip namuose ranka šią knygą kol kas padėjo prie geltonais ir oranžiniais viršeliais išsiskiriančių knygų. Ogi žiūriu, kad viena šalia kitos turi tam tikrą vizualinį motyvą – afrikietiškos moters profilis. Chimamanda Ngozi Adichie „Amerikana“ ir Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“ tiesiog ir laukė naujos draugės...

 

Juokas juokais, bet kartais savo namų bibliotekoje jaučiuosi kaip vaikas, žaisdamas lėlių namelyje. Kalbinu knygas ir net ieškau joms – va, šitaip! – draugų! Kaip tai pavadinti? Knygofilija, nekitaip. Gal japonai jau seniai sukūrė savitą terminą? Cha!

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karpis" / "Muidhond" / "Tench"

 

Sveiki,

 

Pirmasis šių metų Scanoramos festivalio pamatytas filmas tapo belgų režisierės Patrice Tuye filmas „Karpis“ (Muidhond) (2019), kuris romiam lietuviui, pasigedusiam kino karnavalo, galbūt atrodys šaltokas ir neužklius už akies, tačiau man užkliuvo dėl sudėtingos kine nagrinėjimas temos – suaugęs vyrukas kovoja su savo aistra mažametėms mergaitėms. Kadangi mėgstu kiną, kuriame nagrinėjamos žmogaus aistros ir seksualumo paribiai, nutariau, kad negaliu praleisti „Karpio“.

 

Jaunuolis Jonatanas paleidžiamas iš kalinimo įstaigos, nes buvo neteisingai apkaltintas (arba neužteko įrodymų – to mes ilgai nesužinome) už mažos mergaitės tvirkinimą. Jonatanas grįžta pas vienišą mamą ir įsidarbina žuvų fabrike, atlieka tam tikrus pratimus ir užrašinėja mintis, o penktadieniais lankosi pas psichologą ir yra stebimas. Tai ne tas atvejis, kada miestelio žmonės atstumia vyruką ir jam tenka susidurti su socialiniais iššūkiais. Tai veikiau naujas žvilgsnis į seksualinį iškrypimą, pedofiliją, kai paprastai visuotinai pedofilas laikomas agresoriumi, šiame filme vyrukas savo aistrų ir minčių, kurių jis negali sukontroliuoti, auka. Tai visiškai priešinga nei iki tol esu aptikęs filmuose, pavyzdžiui, danų šedevre „Medžioklė“ (2012), kai apkaltinamas vyras neteisingai, ar austrų „Michaelis“ (2011), kuriame vyras savo rūsyje kalina berniuką, ar pedofilų kunigų pensionatas čiliečių dramoje „Klubas“ (2015). „Karpis“ vaizduoja iš vidaus: ką reiškia gyventi, kai pats niekini savo aistras ir negali jų numaldyti?

 

Jonatanas randa karpį ir pradeda jį auginti akvariume. Žuvis tampa terapijos simboliu, jeigu jam pavyks žuvį išlaikyti ir paleisti į laisvę, jis tiki, kad išsigydys nuo savo aistrų. Šalia trinasi prielipa mažametė kaimynų mergytė, kuri kaip velnio gundymas jaunuoliui tampa tikra kelione per dykumą. Seksualinė trauka mergaitei kankinančiai veikia ir žiūrovą, filmas nors ir lėtas, atrodo truputį iš pradžių „tuštokas“, negyvas, bet ima pamažu kaisti, atrodo, jog mes kaip žiūrovai tampame nebe meno stebėtojais, o tam tikro nusikaltimo liudininkais. Ir tai yra gerai! Taip veikia šis „Karpis“, nes tai galimybė suvokti žmogiškųjų aistrų raišką. Filmas nenagrinėja priežasčių, jis nesistengia nieko smerkti ir paaiškinti, tik vaizduoja ir kelia diskusijas, todėl nejučia pajutau, kaip šiam filmui ėmiau jausti prielankumą, nes pradžioje abejau, ar tikrai gerai pasirinkau...

 

„Karpis“ nufilmuotas tuo taupiu ir mažo biudžeto stiliumi, kur veikiama daugiau priemiestyje, kur nedaug veikėjų ir išryškinama kokia nors ypatinga problema, dėl kurios negalima vienbalsiai sutarti. Tačiau biudžeto šiam filmui ir nereikia, minimalizmas čia kaip veikėjų sielos skurdumas, papildo drumzlinos vasaros spalvos, kurios kaip ir karpio žvynai – vos žalstelėję, padūmavę. Šiek tiek savo stiliumi priminė britų filmą „Akvariumas“ (2009) su M. Fassbenderiu.

 

Visgi pasibaigus filmui ilgai galvojau apie tai, kaip konservatyvi ir seksualiniais klausimais nelinkusi diskutuoti Lietuvos visuomenė priims šį filmą. Daugelis tikriausiai ne kaip meno kūrinį, ne kvietimą pasižiūrėti iš kitos perspektyvos, o būtent ims ir atgrubnagiškai nuteis, kad toks filmas absoliučiai propagandinis, atėjęs iš vakarų ir bla bla... (Aišku, jeigu filmas „nukeliaus“ iki tos visuomenės akių, nes paprastai Scanoramos žiūrovai gana intelektualūs). Tačiau vaikinas filme akivaizdžiai kenčia ir kartais ta kančia palaiko jo gyvenimą. Filme yra vos vienas lūpų prisilietimas prie mergytės kojų, tačiau jis rezonuoja žiūrovus labai jautriai. Nepalioviau galvoti, kodėl žiūrėdami eilinį karinį filmą, kur kulkos skrodžia kūnus, esame tokie abejingi ir priimame karo ir žudymo faktą kaip neišvengiamą pasaulyje egzistuojantį reiškinį, o štai žiūrėdami į „Karpyje“ pavaizduoto vaikino kančias, sužvėrėjame ir piktinamės labiau nei kitame filme išžudytais ir nukankintais žmonėmis. Ar nebus taip, kad mūsų seksualumas yra be galo sutraukta ir skaudi stigma? „Karpis“ kviečia į intriguojančią, gluminančią diskusiją. Labai patiko.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į Scanoramos puslapį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Startuoja Scanorama 2020 namuose! Nepraleiskite kino puotos!

 

Sveiki, kinomaniakai!

 

Vakar oficialiai pradėjau ilgą lapkričio mėnesį su geriausiomis ir naujausiomis kino juostomis. Nors jau buvau susidėliojęs, ką ir kaip žiūrėsiu kino salėse, bet nutiko taip, kaip ir šiemet su „Kino pavasariu“ – teko savo seansus ir bilietus atšaukti ir persikelti į virtualią erdvę. Galbūt iš kitos pusės pamatysiu daugiau, galėsiu rinktis ir dėliotis sau repertuarą nepalyginamai lanksčiau, tačiau neatimsi vieno trūkumo – didžiulės kino salės, garso ir vaizdo. Galų gale pačios kelionės per miestą į kino salę, rengimąsi išeiti į bendrą viešą erdvę, kurioje renkasi daugiau ar mažiau panašių interesų žmonės kaip aš.

 

Kaip ir visada, savo matytais filmais stengsiuosi pasidalyti su jumis. Galbūt kai kas „užsikabins“ už mano rekomendacijų ir dar suspės pažiūrėti filmą. Mano orientyras labai aiškus – didžioji dalis yra kino perliukai.

 

Pridedu Scanoramos teksto fragmentą iš Scanoramos puslapio apie šių metų filmų svarbiausius orientyrus. Jis gana neblogai padėjo iš naujo susidėlioti sau individualią programą.

Kino salėse žiūrovai pamatys šių metų festivalio filmus-nokautus. Kanuose virtualiai pristatytą vokiečių režisieriaus Oskaro Roehlerio „Enfant Terrible“ – vokiečių kino provokatoriui Raineriui Werneriui Fassbinderiui skirtą biografinį filmą. Taip pat Kanuose kritikus pavergusį švedo Magnuso von Horno Lenkijoje sukurtą ir šių metų „Scanoramą“ atidariusį filmą „Prakaituok!“ – energingą socialinių tinklų kuriamą bendrystės iliuziją, demaskuojančią gražuolės kūno rengybos trenerės Silvijos istoriją.

Kino salėse bus parodytas ir ryškus naujas balsas – filmas „Pradžia“ (rež. Dea Kulumbegashvili), San Sebastiane susišlavęs apdovanojimus bene visose svarbiausiose festivalio kategorijose. Dėmesį turėtų patraukti ir serbų režisieriaus Srdano Golubovičiaus fimas „Tėvas“, kurio herojus ryžtasi 300 kilometrų kelionei pėsčiomis į Belgradą, kad susigrąžintų prarastus vaikus, bei motiniškos meilės kupinas švedų filmas „Neišskiriami“.

Pradžia

Žiūrovai spės išvysti ir sunkiai perprantamo, ir aktyviai visame pasaulyje kritikuojamo „DAU“ projekto dalį filmą „DAU. Nataša“, kuris leis patiems nuspręsti, ar šį Iljos Chržanovsio megalomanijos vaisių dera vadinti menu, ar žmonių teisių pažeidimu. Išskirtinio žiūrovų dėmesio šiemet turėtų sulaukti pavojingą visuomenės susvetimėjimą diagnozuojančios brolių D'Innocenzų „Blogos pasakos“, Berlyno kino festivalyje apdovanotos už geriausią scenarijų.

DAU. Nataša

Visų miestų žiūrovai savo namuose kino platformoje kinas.scanorama.lt jau nuo šiandien gali išvysti „Specialiųjų seansų“ programos filmus, kurie pasiūlys reprezentatyvų žvilgsnį į autorinio kino naujienas iš Indijos. Čia karaliauja vienas intensyviausių ir unikaliausių per pastaruosius metus Indijoje sukurtų filmų – „Jallikattu“. XIV a. indų poeto mistiko įkvėpta juosta  „Piemenė ir septynios giesmės“ – poetiška ir mitologine magija persmekta istorija, kuri, perkelta į šiuolaikines Indijos realijas, nuskamba kaip tikras feminizmo manifestas.

Jallikattu

Mėgstantys provokatyvius ir estetiškus eksperimentus turėtų nepraleisti programos „Galvok ką nori“ filmų, kurie jau šiandien prieinami virtualioje erdvėje. Vienas jų – „Varlės be liežuvio“, iš koto verčianti ydingo šeimyninio smurto rato studija.

Varlės be liežuvio

Dėmesio vertas „Karpis“ – drąsi seksualinio iškrypimo studija, sugebanti pamatyti žmogų ten, kur dažniausiai matomas tik nusikaltėlis, į akistatą su savimi ir pripažinti savo tamsiąsias puses stos „Atstumtasis“, permąstyti praeitį ir dabartį kvies „Suaugusiųjų žaidimai“.

Karpis

Kūnas ir kraujas

Enfant Terrible

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaiduoklių žemė" / "Incident in a Ghostland"

 Sveiki,

 

Besitęsiančio Helovino filmų virtinė kasmet žiūrovus prikviečia į kino sales arba prie televizijos ekranų. Kai kurie iš eilės žiūri dešimtą sykį „Blogas posūkis“, arba „Fokus Pokus“, o aš vis stengiuosi atrasti kažką nematyto. Nebežinau kas, bet man parekomendavo kaip visai neblogą siaubo trilerį „Vaiduoklių žemė“ (angl. Incident in a Ghostland) (2018).

 

Istorija pasakoja apie dvi skirtingas seseris, kurios keliauja su motina į senelės namus. Prie jų pakelėje prisišlieja senas saldainių ir linksmintojų furgonas, kuris vėliau įsuka į tuos pačius atokius senus buvusios senelės namus ir prasideda tos skerdynės... Galiausiai viena iš seserų rodoma po daugel metų, kaip ji tapo populiari siaubo knygų rašytoja, tačiau nuolatos išgyvena praeityje patirtą siaubą. Žodžiu, klišė, kokių „reta“.

 

Filme veikiančios idėjos labai paprastos kaip du kart du – keturi, vidutiniškai finansuojama drama su amerikietiška abejotinų filmų verte. Daugeliui galbūt patiks pati filmo idėja kryžminti įsivaizduojamą moters rašytojos pasaulį su paverstos lėle psichuojačių serijinių žudikų žaidimų kambariu. Šalia sėdintis draugas net pabėgo iš kambario, sakydamas, kad filmas jį baisiai suerzino dėl nelogiškų veikėjų reakcijų ir sprendimų. Kodėl sesuo dėl savo būklės neišvežama pas daktarus? Kodėl, kai pjaustoma motina stiklo šuke, dukrelė tik cypia, o nebėga? Galima daug ten iškelti tokių logiškai pagrįstų dalykų, tačiau neatimsi to, kad tikriausiai šio filmo stipriausioji pusė yra aktoriai, kurie emocijomis šiek tiek praskaidrino ir pagyvino filmą. Seserų barniai, jų emocijos įneša tam tikro gyvumo, kurio labai stinga panašaus tipažo filmuose, tačiau netrukus viskas subliūkšta, kai kamera pasisuka į dirbtinio siaubo tipiškai sukonstruotus psichuojančius monstrus. Vienas iš jų, kaip copy paste iš Alfredo Hičkoko „Psychas“ – moterimi persirengusi leisgyvė pajuodėlė ir storulis dičkis iš kažkokio alternatyvaus filmo, kurie nei balso, nei emocijos neneša į kamerą, o veikiau veikia kaip baisios dekoracijos.

 

Žodžiu, iš filmo tikėjausi kur kas daugiau paslapties, įtaigos, asmeninių veikėjų istorijų, o dabar išėjo tokie į pusėtiną idėją įvilkti pigūs viščiukų kauleliai ir prisukti pagal tą pačią formulę. Viščiukas eina sau podiumu su gražiausiais kaliais, visi pyškina fotoaparatais, o viduje nei viščiuko, nei dvasios, tiesiog kažkoks karkasas ant plikų kaulų. Taip ir šis filmas – karkasas, kiek bandyta įmantriau paspalvinti, tačiau idėjos nelabai mane paveikė.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Daisy Gray - Wicked Game (cover Chris Isaak) [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Interneto platybėse mėgstu atrasti atsitiktinius dalykus. Besiklausant soul ir bliuzo muzikos kūrinių staiga iš niekur „iššoko“ ši jauna mergina, kuri save vadina Daisy Gray. Kiek jai metų ir kada gimusi niekur nerašo. Kaip suprantu, kol kas ji kuria sau ir publikuoja tik savo malonumui be jokių vadybininkų ir jos kuklų repertuarą sudaro kitų atlikėjų hitai. Daina „Wicked game“ taip pat nėra jos autorinė.

 

Manau, daugelis dainą iškart atpažins, nes kūrinys priklauso atlikėjui Chris Isaak, kuris šią graudaus skambesio baladę pristatė 1980 metais ir nuo to karto ji tapo labai populiari, tokia populiari, kad ją karts nuo karto perdainuodavo įvairūs garsūs atlikėjai, tačiau taip jautriai, kad pasistotų gyvaplaukiai ir eitų šiurpas, manau, kol kas niekas neatliko būtent taip, kaip Daisy Gray. Siūlau tiesiog pasiklausyti.  Šių metų vasarį atlikėja pristatė ir šį vaizdo klipą su savo atvaizdais. Yra kur paganyti akis.

 

Žodžiai / lyrics

 

Daisy Gray – Wicked Game

 

The world was on fire

Noone could save me but you

Strange what desire

Make foolish people do

I never dreamt that I need somebody like you

I never dreamt that I knew somebody like you

No, I don't wanna fall in love

No, I don't wanna fall in love

With you

What a wicked game to play

To make me feel this way

What a wicked thing to do

To let me dream of you

What a wicked thing you say

You never felt this way

What a wicked thing you do

To make me dream of you

And I don't wanna fall in love

No, I don't wanna fall in love

No, I don't wanna fall in love (This one is only gonna break your heart)

No, I don't wanna fall in love (This one is only gonna break your heart)

No, I

No, I

Nobody loves no one...

 

Jūsų Maištinga Siela