Šios dienos citata: Zig Ziglar apie verslo sėkmę, pozityvų mąstymą ir minčių kontrolę

Sveiki,

 

Kuris laikas buvau atmetęs pozityvųjį mąstymą kaip atgyvenusią reklaminę kaučerių nesąmonę. Man regis, kad tuokart reikėjo bristi giliau, ieškoti dvasinio atsinaujinimo per kitur. Šiandien jaučiuosi apsukęs ratą klystkeliais ir nelabai, todėl grįžtu prie pozityvaus mąstymo, paprastų tikslų išsikėlimo, mokausi vėl viską regėti pozityviai, todėl įsigijau keletą knygų tam įtvirtinti. Įdomiausiomis citatomis pasidalysiu su jumis.

 

Amerikiečių verslininkas Zig Ziglar (1926-2012) buvo garsus knygų autorius, verslininkas ir motyvacijos teoretikas iš Alabamos. Per savo gyvenimą jis įkvėpė daug savo klausytojų ir skaitytojų. Šioji jo citata tik iš pažiūros skirta verslininkams, kurie nori sėkmingo verslo, tačiau ji tinka praktiškai visiems, jeigu prasmę skaitysime nuo vidurio. Šis dėsnis sako: viskas, kas vyksta mūsų galvoje t. y. mūsų mintys galiausiai tampa mūsų gyvenimo sėkmės ar nesėkmės išraiška. Jeigu galvoje gyvena niūrios mintys, atnešančios tamsias būsenas, tai nesitikėkite, kad būsite sėkmingi savo versle ar darbe. Reikia nuolat stebėti savo mintis, ypač negatyvias, nes jomis susigundyti labai lengva, lengva patikėti, kad esi aplinkybių auka, nesėkmingas lūzeris. Tokias mintis reikia sutvarkyti tiesiog jas „pračekinant“. Sunku? Iš dalies tai valios ir disciplinos dalykai.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mindaugas Jonas Urbonas "Žudant Dzeusą"

 Mindaugas Jonas Urbonas. „Žudant Dzeusą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 336.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, Mindaugo Jono Urbono (g. 1989) knygą buvau perskaitęs dar pernai, kadangi recenzijos nebuvau parašęs, tad neįtraukiau ir į metų geriausių knygų sąrašus. Priežastis labai paprasta: kai kurie lankytojai mano, kad Maištinga siela priklauso būtent šiam rašytojui. Netgi buvau aptikęs spaudoje klaidingą informaciją, tačiau esmė tame, kad M. J. Urbonas seniau buvo prisidėjęs prie šio puslapio kūrimo, teikė tam tikrus tekstus ir idėjas, tačiau patraukė savais keliais, nepaisant to, išlikome bendradarbiaujantys, tad nutariau apžvelgti jo trečiąją knygą Žudant Dzeusą, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Romanas, kurio pavadinime panaudota ryški antikinė aliuzija, tikriausiai rizikuoja būti arba pastebėtas, arba sumaišytas su žemėmis (čia prisiminiau Tomo Vaisetos Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal), tačiau M. J. Urbono atvejis išskirtinis – knyga, sakyčiau, liko daugmaž nepastebėta. Praėjęs pro internetinius portalus, pastebėjau, kad įtakos tikriausiai turėjo kur kas žinomesnių autorių bumas, koją kišo karantinas ir gausa verstinės literatūros, o juk, kaip žinia, skaitančių knygų Lietuvoje nelabai gausėja. Visgi po antikiniu sumodernintu viršeliu slepiasi kiek kitokia istorija nei T. Vaisetos, ar kitų autorių, kurie pertransformuoja graikų ir romėnų mitologiją.

 

Istoriją drįsčiau pavadinti distopine, apie netolimos ateities pasaulį, kamuojamą ir alinamą apokalipsinių klimato kaitos padarinių. Mieste, kuris vadinamas Šiaurės miestu, įsikūrusiame prie Arkties vandenyno, gyvena protagonistas Martinas. Martinas – miesto universiteto dėstytojas, antropologas ir archeologas, tyrinėjantis iškasenas, o paskutiniųjų dešimtmečių aistra – aptikti nežinomos milžinų civilizacijos griaučiai netoli miesto ir iššifruoti jų raštai. Dėstytojas savo studentams analizuoja iškasenas, skaito savo parašytą mitologinę sakmę apie milžinų civilizaciją. Čia autorius išmaniai sujungia literatūrinį, humanitarinį jautrumą ir faktinę, mokslinį pasaulėžiūrų priešpriešas. Dėstytojas bando civilizacijai suteikti žmogiškųjų savybių per literatūrinį filtrą, kanibalizmu pasižyminčiai genčiai duoti tam tikro galimo jų pasirinkimo pateisinimą, tačiau studentai linkę vadovautis vien moksliniais tyrimais. Čia dėstytojas surizikuoja ir gėdingai apsijuokia prieš auditoriją. Jūs pernelyg simpatizuojate šiai rasei, todėl nematote realių faktų (p. 26-27).

 

Tačiau prie Arkties ne viskas ramu. Čia nuo potvynio ir kylančio jūros lygio statoma užtvanka nuo vandenyno. Mieste įvedama karinė padėtis, norint apsisaugoti nuo Rytuose esančio politinio priešo, kuris veržiasi į Arktį dėl naftos (aliuzija į Rusijos politiką?). Iš miesto išgabenamos mergaitės, merginos, senelės – visos moteriškos lyties atstovės, lieka vien tik vyrai. Martinas bando slėpti savo depresija sergančią motiną nuo teisėsaugos, kol galiausiai pats tampa brutalios ir savo miestą luošinančios autoritarinės valdžios auka. Pats autorius interviu teigė, kad šie atvejai sukurti remiantis Svetlanos Aleksijevič ir Ukrainos Donecko krašto neramumais. Knygos finale kankinami ir filmuojami žmonės „panaudojami“ politinei propagandai, sakyčiau, labai atpažįstama iš to, ką patys prieš penkerius metus regėjome spaudoje, kai separatistai, vaidindami priešus, tyčiojosi iš vietos gyventojų ir pateikdavo medžiagą internete.

 

„Apie pirmą rimtą grėsmę pasauliui pranešė per visas žinias. Milžiniškas Grenlandijos ledynas atskilo, sukeldamas griaustinį primenantį garsą visame regione. Bene trijų šimtų kilometrų lūžio linija trakštelėjo tartum sausainis ir po kelių parų milžinas įsmuko į vandenyną (p. 110).“

 

Visgi Arkties ateities nesmagi politinė situacija tėra tik vienas iš šios istorijos lukštų, kurį prakalus, galima aptikti kitą lukštą. Martino gyvenimo analizė ir šeimos santykiai – Dzeuso, Heros ir dievų vaikų elgsenos modelis. Motina kęsdama nuolatinį vyro neištikimybę, nes šis niekaip „negali nustoti eiti per mergas“, atstovauja bohemiškajai lėbautojų ir hedonizmo persunktai kultūrai, bet iš tikrųjų po tuo slepiasi vadinamojo tėvo Dzeuso nepasitenkinimas, kadangi jo paveikslai nėra pripažinti, jis tapytojas alkoholikas, kenčiąs nuo didybės manijos ir vienadienių seksualinių santykių. Šalia – storėjanti namų šeimininkė, kuri šiurkščiomis šeiminėmis sąlygomis augina ir saugo mažąjį Martinuką. Tai ilga šeimos suirutės istorija, kuri iš esmės leidžia įsiskverbti į paties Martino pasaulėžiūrą ir suprasti, kodėl jis yra toks, koks yra: miega vienoje lovoje su paliegusia motina, besąlygiškai ja rūpinasi ir jam lyg trūksta jėgų susikurti savo asmeninį gyvenimą. Tiesą sakant, tas požiūris, kad profesinėje veikloje Martinas sėkmingas, tačiau asmeniniame gyvenime tampa savo tėvo gyvenimo šešėliu, nestebina; Martinas bijo moterų, jų neprisileidžia, nes kiekviena moteris tarsi Ieva, pragandusi obuolį, užnuodijusį jo šeimos idilę, sugriovusi Martino motinai gyvenimą.

Mindaugas Jonas Urbonas

 

Kitas Žudant Dzeuso esminis lukštas – fikcijos ir faktų, racionalaus ir iracionalaus pasaulio konstrukcinis lipdinys. Martinas kuria mitologinį pasakojimą apie milžinus. Pirmoji jo versija – sentimentali, primenanti utopinius pastoralinius antikinius pasakojimus, tačiau Martinas nuolat perrašinėja naujas pasakojimo versijas ir kaskart vis labiau tolsta nuo sentimentaliosios versijos, kadangi pakrinka ne tik Martino tikrovė, bet ir jo psichinė būsena. Iš tikrųjų autorius naudoja tikrovių veidrodinį metodą – Martino kūrybinė tonacija ir emocinė raiška priklauso nuo gyvenimo kokybės, kuo ji prastesnė realybėje, tuo baisesnės tampa ir mitologinės pasakos. Argi ne taip kūrėsi ir graikų mitologija? Galiausiai šis Martino užsispyrėliškas psichoterapinis rašymas tampa civilizacijos pabaigos pranašu, nusitrina riba tarp to, ką regi ir mato Martinas. Nors skaitytojas aiškiai skiria realybės ribas, tačiau akivaizdu, kad M. J. Urbonas norėjo perteikti psichuojančio veikėjo tikrovės išsikreipusį vaidinį. Kanibalizmas perkeliamas į tikrovę, į Martino burną kareiviai grūda žmogieną, tačiau neaišku, ar tai tikrai žmogiena. O gal tai tik Martino įsivaizdavimas, sudedamoji pakrikusių nervų ir iškreiptos realybės padarinys? Bet kokiu atveju, autorius žaidžia tikrovės algoritmais, kartoja panašias tendencijas, „užsuka“ istorijas, kurios vėl pradeda kartotis iš naujo tik kiek kitaip.

 

Iš tikrųjų tai literatūrinė provokacija ir manipuliacija, kuri veikia kaip meninė pasakojimo priemonė. Žudant Dzeusą primena kai kuriuos vakarietiškus grožinės literatūros tekstus, pavyzdžiui, Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimą – vyriškos agresyvios politikos lauke moteris tampa laikmečio ir karo įkaitėmis, o iš kitos J. M. Coetzee Barbarų belaukiant – autoritarinė valstybė laukdama priešų ir karo pati subyra kaip kortų namelis. Nebenaujas idėjas M. J. Urbonas pertransformuoja per kelis svarbius filtrus ir išgauna tokį keistai eklektišką ir kartu savaip sukonstruotą literatūriškai ambicingą pasakojimą, kuris kelia pranašišką šiurpą. Kaip vieną stipriausių romano elementų išskirčiau romano kompoziciją ir struktūrą. Autorius žaidžia keliomis realybėmis, keliais žanrais ir išgauna naują lietuvišką distopinio romano skambesį, kuris primena ne lietuvišką, bet pasaulietinį, jau kultūriškai ir nacionalistiškai nebeatsekamoje vietinėje literatūroje. Nutrynus vardą, nebeaišku, kas galėjo parašyti tokį kūrinį. Iš vienos pusės gerai – tai atsiskyrimas nuo lietuvių literatūros lengvai atpažįstamos bazės (kuo autoriui buvo prikaišiojama „Dvasių urna“ ir „Šimtmečių melancholija“ knygose), nors iš kitos pusės rizikinga, nes visada gali būti apkaltintas noru būti kaip pasaulietiniai rašytojai. M. J. Urbonas visada linkęs rizikuoti, o tai, sakyčiau įdomu ir pasiteisina.

 

Literatūriškumas ir išmonė, sakyčiau, kai kada nusveria į didžiąją pusę. Tai kiek keista, nes būtent literatūriškumo lietuvių literatūroje (turiu galvoje, prozoje) labiausiai ir stinga, kadangi autoriai labiau koncentruojasi į turinį, pamiršdami pasakotojo galimybes ir teksto stilių. Šiuo atžvilgiu Žudant Dzeusą skaitytojams, kurie vertina daugiabriauniškumą, manau, labai patiks. Kai kurios teksto vietos itin žiaurios, bet ir pavadinimas – Žudant Dzeusą nieko malonaus nežada. Juslingas pasakojimas visgi lėtai puslapis po puslapio dusina skaitytoją, priveda iki beprotybės, todėl žudomas ne tik Dzeusas, bet ir skaitytojas. Nebepaliekama vilties išsigelbėti, čia nebus happy end, tas jau aišku beveik nuo pat pradžių, tačiau tai netrukdo nardyti po daugiasluoksnius pasakojimo debesis, suvokti kūrinio sumanymą, kuris, man asmeniškai, padarė nemenką įspūdį. Tiesa, nežinau, ar būčiau dėjęs Amy Winehouse ir Lanos del Rey muzikos intarpus, jie šiame ambicingame kūrinyje lyg norėtų kristi iš konteksto, tačiau iš kitos pusės padeda sukurti unikalų M. J. Urbono literatūrinį pasaulį. Rekomenduoju ieškantiems skaitytojams, kurie ieško kažko naujo, aštraus ir netikėto.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Sault - Wildfires [Žodžiai / Lyrics]

Sveiki,

 

Šiais metais sau pažadėjau paieškoti įdomesnės ir mažiau girdėtos muzikos! Ne tos, kurias „suka“ prekybos centruose ir turtingi bei įtakingi prodiuseriai „stumia“ į rinką, o tos, kuri lieka dažniausiai už borto. Šiais metais pradedu ką tik atrasta nauja britų muzikos grupe, kuri vadinasi „Sault“. Pastaroji susikūrė 2019 metais ir, bent man, sunku patikėti, bet jie per dvejus metus sugebėjo įrašyti ir išleisti net 4 solo albumus! T. y. kasmet po du albumus.

 

Muzikos grupė daugiausia savo repertuare atlieka ritmenbliuzo, house ir disco muziką. Beveik neabejoju, kad šią grupę Lietuvoje žino tik vienetai. Štai trečiasis jų albumas „Untitled (Black is)“, pasirodęs 2020 metais, atrodo, taip pat turėjo likti užnugaryje ar pogrindyje visų populiariausių atlikėjų, tačiau „The Gurdian“ penktu numeriu įtraukė į geriausių metų top 50 albumų sąrašą! „Mojo“ devynioliktu numeriu į metų 75 geriausių albumų sąrašą, o „Uncut“ septynioliktu numeriu į 75 geriausių albumų topą. „NRP“ ir „BBC 6 Music“ transliatoriai albumą įtraukė pirmuoju numeriu į geriausių metų top 50!

 

Žinoma, jeigu jums patinka Michael Kiwanuka, manau, šiame albume atrasite neįtikėtinų sąskambio panašumų, nes pats Kiwanuka taip pat atlieka vieną dainą albume. Štai daina „Wildfires“ – jau viena mėgstamiausių. Kaip tik dalijuosi su jumis šia daina ir netgi visu albumu!

Visą albumą išklausyti galite čia:

 

Žodžiai / Lyrics

 

Sault – Wildfires

 

Thief in the night

Tell the truth

White lives

Spreading lies

You should be ashamed

The bloodshed on your hands

Another man

Take off your badge

We all know it was murder

Murder, murder

Murder

We are dying, it's the reason we are crying

We are crying

But we will never show fear

Even in my eyes

I will always rise

In wildfires

I ain't never been scared

Even through my tears

I will always care

In wildfires

But we will never show fear

Even in my eyes

I will always rise

In wildfires

I ain't never been scared

Even through my tears

I will always care

In wildfires

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Parkai ir poilsis" / "Parks and Recreation" (Season 1 and 2 / 1 ir 2 sezonai)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Per šventes norėjosi ko nors, kas velniškai greitai ir linksmai „užkabintų“, nuplauti susikaupusį 2020 metų kartėlį ir pasitikti 2021 metus su juoko doze. Iš nematytų komedijų serialų nebuvau matęs puikiai internete žiūrovų įvertintą amerikiečių serialą „Parkai ir poilsis“ (angl. Parks and Recreation), kuris šiuo metu turi 7 sezonus. Serialas startavo 2009 metais ir pristatė pirmąsias 6 serijas, sulaukė didžiulių simpatijų iš žiūrovų, todėl buvo pratęstas ir jau antrasis sezonas pateikė naujas 24 serijas. Šiandien čia apžvelgsiu šiuos du pirmuosius sezonus.

 

Nuo pat pradžių „užkabina“ kvaila, bet nuoširdi, erzinanti, tačiau nepaliaunama optimistė Leslie Knope, kuri pirmosiomis serijomis taip susižavi parkų ir poilsiavimo miesto erdvėmis, kad įkuria savo komitetą. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo medicinos Anos, prie kurios namų – didžiulės išraustos duobes, į kurias kaimynai pila šiukšles, o jos vaikinas Endis įkrito ir susilaužė kojas. Galiausiai antro sezono viduryje pavyksta užpilti tas duobes, tačiau iki tol ilgai veikėjams teks pasidraskyti, kol galiausiai gaus leidimą čia įkurti parką.

 

Saujelė optimistų mulkių, pasižyminčių biuro darbuotojų savybėmis t. y. „dirbti dėl darbo, bet nieko nespręsti“ savybėmis, žiūrovus linksmina smagiais biurokratiniais absurdiškais pokštais, parodijuoja „stringančių“ projektų priežastis, hiperbolizuoja visokiausias įstatymų kvailystes, pavyzdžiui, kad darbuotojai negali priimti dovanų, viršijančių 25 dolerius, o štai Leslie atidaro vyno butelius, norėdama įsilieti į darbuotojų „berniukų klubą“, o kitą dieną desperatiškai bando atpirkti savo įstatymo sulaužymą. Perdėtas veidmaininis įstatymų laikymasis tampa užsukta parodija. Oposumą sugavęs Endis tampa savaitės didvyriu, nors iš tikrųjų išjuokiami įvairus departamentų direktoriai ir viršininkai, kurių problemos išsprendžiamos akimirksniu, nes jie direktoriai, o štai sumanioji Eipril „atmuša“ nuo savo viršininko Rono visus su problemomis besibeldžiančius piliečius.

 

Smagus gyvenimas miesto savivaldybėje tampa tikru cirku, kai ilgametį baltų šveitiką pakeičia Anos paliktas ir duobėje palapinėje gyvenęs nuoširdusis mažvaikis Endis, kuris tampa ne tik batų valytoju, bet ir ant savo kupros nešioja savivaldybės darbuotojus – prisimenate ta Prancūzijos revoliucijos karikatūrą, kai ant seno paliegusio žmogaus joja turtuoliai kilmingieji ir karalius? „Parkai ir poilsis“ iš tikrųjų iškreipia Amerikos įstatymus, išryškindami tų įstatymų absurdą. Šalia to „verda“ veikėjų asmeniniai gyvenimai, be kurių tikriausiai neįmanomas nė vienas padorus serialas. Eipril įsimyli Endį, Endis myli seselę Aną, kuri jam buvo už namų tarnaitę ir motiną, o štai indų kilmės Tomas, sudaręs fiktyvią santuoką dėl žaliosios kortos, yra mačiszmo pasityčiojimo pavyzdys – perdėtas pagyrūnas, prilipęs prie striptizo barų iš tikrųjų niekaip negali būti „kietas“. Arba paleistuvė storulė juodaodė Dona, kuri labiausiai myli savo automobilį. O ką jau kalbėti apie Džerį, kurio niekas niekada nesiklauso ir nuolatos iš jo tyčiojasi. Ūsuotis departamento viršininkas Ronas, slapta esantis muzikantas, tačiau užvis labiausiai mėgsta medžioti ir medžio dirbinius. Visame tame sukasi kontorinės savivaldybių bėdos: parkai, miestelio minėjimai, šventės, Kalėdos, Helovynas, gimtadieniai...

 

Kartais atrodo, kad veikėjai tokie „užsiėmę“ vieni kitiems organizuodami vakarėlius, kad tikrųjų savivaldybių bėdų nelabai ir sprendžia. Štai vienoje juokingiausių pirmojo sezono serijoje, kai Leslie apsirengia ir nusikerpa kaip vyras, dalyvauja savo motinos vakarėlyje ir bando „prispausti“ šantažu interesų kovoje dėl parko. Arba kaip Leslie suorganizuoja buvusių skyriaus vadovų susitikimą parke ir kuria istorinį albumą, arba kaip ji padeda Tomui po fiktyviųjų skyrybų... Nuolatos hiper aktyvi ir kupina nedingstančio optimizmo Leslie tampa šio serialo vinimi, nors antrajam sezonui persiritus į kitą pusę, kai kurie jos sprendimai ir net pasisakymai, moraliniai sprendimai tampa pernelyg nuspėjami, algoritmiški.

 

Nuspėjami tampa ir gerokai užvilkinti veikėjų meilės santykiai, kurie pradeda pamažu netgi erzinti. Jau galiu numanyti, kad trečiajame sezone, kurį vis dar galvoju žiūrėti, nelabai kas ten ir turėtų keistis. Ar Ana ir Endis vėl susieis kartu? Ar netikėtai Tomas susiradęs savo mylimąją sugebės ją išlaikyti? Ar pas Leslie grįš mylimasis policininkas? Tas vidinių santykių kamuolys sukasi nuobodžiai, vietomis itin absurdiškai, todėl seriale pačios neįdomiausios istorijos dalys ir tampa ta santykių mėsmalė.

 

Kitą vertus, serialas pateisina komedijos žanrą ne vien dėl parodijuojamų Amerikos miesto savivaldybių „stūmimo be reikalo“ politiką, bet ir dėl pasakojimo polėkio. Serialas nufilmuotas pusiau dokumentine maniera: veikėjai nuolat gręžiasi į kameras, kaip per interviu komentuoja vienas kito replikas, išpažįsta savo kaltes, moralinius įsitikinimus ir pan. Toks dokumentinio braižo pasakojimas tikriausiai atėjo iš kito kultinio serialo „Biuras“, vėliau jį panaudojo ir kitoje komedijoje apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ – beje, aną irgi rekomenduoju, nes man tie vampyriški „bajeriai“ suveikė netgi juokingiau ir labiau už „Parkus ir poilsius“.

 

Nesigilinsiu į veikėjų charakteristikas, viską galite pamatyti ir išbandyti patys. Juolab, kad pirmą sezoną sudaro 6 serijos. Po jų iškart puoliau į antrą ir tik užbaigęs, pamaniau, kad reikia šiokio tokio atokvėpio, naujo serialo, kuris „nuplautų“ tokį staigią „Parkų ir poilsių“ ataką. Žiūrėdamas paskutines serijas juokiausi mažiau, kažkas ėmė man kartotis, nebepatikti, trūko netikėtumų, jautėsi, kad serialas arba užvilkintas, arba bandoma padaryti tam tikrą aktorių ir veikėjų rokiruotę, nes trečiajame sezone nebeliks vieno iš pagrindinių veikėjų Marko. Visgi neatimsi vieno – linksmybės tęsiasi, o kuo prasčiau Leslei, kuri gali dėl sekso skandalo (kuris aiški aliuzija į Monikos Levinski ir Bilo Klintono skandalo parodiją!), taip, ji gali net tiesioginėje transliacijoje parodyti užpakalį, kad neturi to sumauto apgamo, apie kurį sakosi meluojantis politikas.

 

Pirmo ir antro sezono anonsai:

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: Ar jau įskundei kaimyną? Baudos dėl rūkymo balkone

Sveiki,

 

Kaip geriausia pradėti Naujuosius metus? Oi, tikrai ne naujais pažadais, kad numesime svorio, kad persikelsime į kitus namus, ar perskaitysime daugiau knygų, galvosime pozityviau. Naujuosius metus visada, (nepamenu metų, kada būtų išimčių) pradedame padidintais mokesčiais, apmokestinimais ir, žinoma, naujomis baudomis, draudimais. Vienas smagiausių šiemet – draudimas rūkyti balkone.

 

Šiandien jau mačiau prie stovėjimo aikštelės vyruką, kuris nuolat rūkydavo balkone, toks piktas jis buvo šiandien, tai paskubom traukė dūmą ir žvairavo į visus tarsi būtume nusikaltėliai, nuteisę jį rūkyti kieme. Gal pagaliau ir mano kaimynės, kurios kas pusvalandį stoviniuoja balkone (argi joms nereikia niekada į darbą?) traukia ir stebi mane, palinkusį priešais kompiuterį. Tai baisiai erzino pirmuosius metus, vėliau pripratau būti stebimas. Bet joms šiandien dar negaliojo šis įstatymas, lyg nebūtų girdėjusios. Visiškos vištos.

 

Visgi, kaip jūs patys vertinate šį sprendimą? Mums, nerūkantiems, labai lengva pasisakyti, tačiau ar tai dar nėra viena puiki kiršinimo ir skundimo politika, kuria buvo grindžiama sovietinė valdžia? Čia kaip ta iniciatyva fotografuoti žmones be kaukių ir dėti į internetinį puslapį. Darosi įdomu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Margaret Atwood knygos lietuviškai: Liudijimai, Tarnaitės pasakojimas, Oriksė ir Griežlys, Aklasis žudikas, Greis

 Sveiki,

Kaip mokykliniais laikais perskaičiau kanadiečių rašytojos Margaret Atwood romaną „Oriksė ir Griežlys“, nemaniau, kad kada nors prie jos grįšiu. Knyga buvo tokia įspūdinga, tokia pribloškianti ir netikėta – apie kiaulėse užauginamus žmogaus organus! – kad tiesiog ilgai gyvenau su tuo, nerasdamas nieko panašaus. Na, tuokart neturėjome tiek įvairios literatūros, neturėjau ir aš įgūdžių susirasti gerų ir tik šiaip sau knygų lavinoje. Visgi vėliau atėjo „Tarnaitės pasakojimas“ ir „Aklasis žudikas“ – dvi Atwood kultinės knygos. Labai labai stiprios. „Greis“ jau kokie treji metai mano lentynoje – neprasibraunu perskaityti. Štai neseniai iš „Baltų lankų“ leidyklos su figomis atkeliavo Bookeriu įvertinta „Tarnaičių pasakojimo“ tęsinys „Liudijimai“. Kitų metų skaitinys.

Vis galvoju, kodėl „Alma littera“ taip ir nebeišvertė „Oriksės ir Griežlio“ tęsinių. Tas pasakojimas toks įspūdingas, jį sudaro net trys dalys ir, kaip suprantu, pačiai Atwood yra labai svarbios distopinės serijos knygos. Paskutiniu metu matau, kad leidyklos orientuojasi į karštas naujienas, senesnių rašytojų kūryba sunkiai išleidžiama, nes ji „pernelyg ataušusi“ karštai rinkai. Atwood, nemanau, kad buvo kada nors ataušusi.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Karalienės gambitas" / "The Queen's Gambit"

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Juk galiausiai mes tik stumdome medį ant lentos“.

 

Kalbėti paskutinę šių metų dieną apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“, pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.

 

Daugiau ir labiau išskleisdamas kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo intertekstualumą ir kontekstus.

 

Grįžtant prie šio išgirto serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip vunderkindas...

 

Būtų graži pasakaitė, tačiau viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas, matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir tampantį galingu?

 

Galiausiai Beth įsivaikina alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“ į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi, kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir įtaigų?

 

Išskirčiau kelis svarbius aspektus:

1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;

2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;

3) alkoholis ir narkotikai.

Po #metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose. Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.

Kadrai iš serialo "Karalienės gambitas"

Prisimenate kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos. Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova, mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip ir bus.

Alkoholis ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man, kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.

Visgi jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros, sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė, rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir tuščia.

Visumoje serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų Maištinga Siela