Vinilinė plokštelė: Imagine Dragons – Mercury – Act 1 [Vinyl, LP] (2021)

 
Informacija apie albumą:  Imagine Dragons – Mercury – Act 1 [Vinyl, LP] (2021)

Vinilinė plokštelė: LP – Live In Moscow [Vinyl, 2LP] (2020)

 
Apie albumą:  LP – Live In Moscow [Vinyl, 2LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Cher – The Music's No Good Without You (single) [Vinyl, LP] (2001)

 Apie singlą: Cher – The Music's No Good Without You (single) [Vinyl, LP] (2001)

Filmas: "Mauritanietis" / "The Mauritanian"

 Sveiki,

 

Kai prieš daugel metų pamačiau dokumentinį filmą „Kelias į Guantanamą“ (2006), buvau išmaudytas šaltu dušu. Toji dokumentuota istorija, kaip vienas indų vaikinukas tiesiog iš gatvės pateko į baisiausią kalinių kankinimų kalėjimą, nes buvo apkaltintas neteisingai Rugsėjo 11-osios terorizmu, mane labai sukrėtė. JAV vyriausybei tuokart reikėjo įgyvendinti Džordžo Bušo šūkį „Už tai tikrais kas nors sumokės“. Ir sumokėjo daug nekaltų žmonų, didžioji dalis iš jų – islamistai, pagrobti ir paversti kaliniais be teisės prabilti. Pasirodo, kad tai ne vienintelė tokia istorija. Štai Mohamedou Ould Slahi taip pat buvo sulaikytas ir įkalintas liūdnai pagarsėjusiame Guantanamoje. Filmas „Mauritanietis“ (angl. The Mauritanian) (2021) pasakoja jo kraupią įkalinimo ir išsivadavimo istoriją, kuri tęsėsi daugiau nei 13 metų. Vyras į laisvę, nieko nepadaręs, išėjo tik 2016 metais. Iš jo laiškų išleista knyga, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir padėjo atskleisti baisius JAV vyriausybės ir armijos politinius manevrus, kankinimų ir palaužimo sistemą.

 

Kaskart žiūrėdamas tokį filmą ar serialą, kuris smarkiai dokumentuotas, ieškau ryšio su matytomis istorijos, kurie paliudytų tiesą. Visai nesvarbu, kad tai vaidybinis filmas, jis išties sukrečia ir paliudija prieš tai matytą „Kelionę į Guantanamą“. Kad JAV teisinė sistema yra korumpuota, supuvusi ir neįtikėtinai įžūli, kad viduryje dienos „legaliai“ ir „teisėtai“ gali iš paprasto žmogelio, kuris ėjo nusipirkti ledų, padaryti monstrą, papirkus žiniasklaidą ir teismus, jau nebekyla abejonių. Tą daro tie, kurie valdo JAV teisinę sistemą ir... neslėpkime, apskritai visų šalių teisines sistemas. Tai ne konspiracinė teorija. Taip susidorojama su žmonėmis, sukuriama politika, patrauklumas. Vienas labiausiai šokiruojančių tokių teisėsaugos serialų yra „Apkaltintas žmogžudyste“. Dviejų sezonų serialas, kuris susišaukia, sakyčiau, su „Maritaniečiu“ ir paliudija, kaip veikia legalus smurtas JAV-ose.

 

Pagrindinius vaidmenis sukuria įsimintini aktoriai. Legendinė Judie Foster už šį vaidmenį pelnė Auksinį gaublį.  Įtikinamai pasirodė ir Tahar Rahim. Vis daugiau ir daugiau pasirodo tokių kino filmų iš Amerikos avilio, kurie labai gausiai finansuojami, kurie atskleidžia tam tikras iš pradžių tik konspiracijų teorijų lygmenyje sklandančius įsitikinimus. Visgi labai džiaugiuosi, kad filmas ne apie tuos didvyrius, kurie šaudė ir prievartavo Artimuosiuose Rytuose, o grįžę apkabina lyg didvyriai žmoną blondinę ir bučiuoja dukreles bei niurko šunį. Tai ne toji Amerika, šis filmas iš esmės atskleidžia Bušo ir iš dalies Obamos veiksmų neteisingumą. Kas keisčiausia? Kalinys buvo paleistas tada, kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas.

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie amerikiečių politiką ir jų veikėjų veidus, jeigu monstrą sukurti taip lengva turint armiją, pinigų ir galią? Po tokių filmų susimąstau: ar po angelų kaukėmis, laisvę, toleranciją bei demokratiją skleidžiančių politinių srovių nesislepia būtent tikrieji demonai, o tie, kas atrodo iš pažiūros stačiokiški, neskanūs, nedemokratiški yra kur kas geresni? Žiūrint tokius filmus ir žinant, kad viskas tikrovėje vyksta kur kas žiauriau, neapleidžia jausmas, kad verta suabejoti bet kokiu deklaruojamu teisingumu iš šalies. Pabaigoje rodomi dokumentiniai kadrai apie tikrąjį šio filmo veikėją mane labiausiai sujaudino. Tokio šviesaus ir tiek besišypsančio žmogaus nesu matęs. Ne kiekvienas tiek iškentęs geba atrasti tiek šviesos ir gėrio gyvenime, nes pripažinkime, kad dažnai tokios traumuojančios patirtys paprasčiausiai žmogų sunaikina iš vidaus. Geras filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jose Eduardo Agualusa "Bendroji užmaršties teorija"

 Jose Eduardo Agualusa. „Bendroji užmaršties teorija“ – Vilnius: Rara, 2021. – 156 p.

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

„Mačiau, kaip tas medis užaugo. Jis matė, kaip aš pasenau. Mes daug kalbamės (p. 131).“

 

Šie metai literatūriniais kontinentais labai keisti, nes nemažai iki tol buvusių knygų iš Afrikos negalėjai rasti nė su žiburiu, arba jos tiesiog nepasiekdavo manęs kaip skaitytojo. Ar tokia Afrikos literatūra lietuviškai apskritai egzistuoja? Nuo šiemet tikriausiai, kad taip, nes jau nebe pirma šiemet išleista knyga, kuri apžvelgia Afrikoje vykstančius procesus ir nebe pirma, kuri priklauso Booker International ar Booker Prize sąrašams. Angoloje gyvenančio ir portugališkai rašančio Jose Eduardo Agualusa (g. 1960) nedidukė knyga kiek neįprastu pavadinimu Bendroji užmaršties istorija (portug. Teoria Geral do Esquecimento) 2016 pateko į Booker International trumpąjį sąrašą, tačiau tuokart komisija nusprendė apdovanoti Han Kang romaną Vegetarė. J. E. Agualusos knygą iš portugalų kalbos į lietuvių kalbą išvertė Paulius Stasiūnas, o išleido leidykla Rara.

 

Pusantro šimto puslapių trumputėje istorijoje telpa pusę šimto pastarųjų metų Angolos istorija. Dažna Afrikos literatūros ir neretai pasitaikančioje Lotynų Amerikos literatūroje yra kalbėjimas dviem sukryžmintom pasakojimų linijom: išgalvotų personažų nuotykiai ir tam tikros šalies, paprastai rašytojo gimtinės, paprastai tikslus istorinis kontekstais. Ryškiausi tokie rašytojai, sakyčiau, G. G. Marquez ir jo Šimtas metų vienatvės. Šią tendenciją išlaiko ir iš Indijos kilęs rašytojas Salman Rushdie. Tai geras literatūrinis triukas, nes iš esmės skaitytojui atrodo, kad jis mažomis tekstų apimtimis perskaito labai daug t. y. ir literatūros malonumas, ir galimybė suvokti vienokios ar kitokios šalies papročius, istorinius ir politinius procesus. Panašiais literatūriniais rakursais kuria ir J. E. Agualusa, perteikdamas esminius Angolos istorinius įvykius: portugalų valdymo laikotarpio pabaigą, Angolos revoliuciją, socializmą ir kapitalizmo sugrįžimą.

 

Angola 1975 metais po ilgo portugalų (iš dalies baltųjų) karo su sukilėliais nacionalistais atsiskiria nuo Portugalijos. Tais metais, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, neišvengiama kraujo ir keršto. Po išprievartavimo iš namų bijanti išeiti Liuda gyvena su seserimi ir jos vyru, kurie revoliucijos įkarštyje dingsta, o ji lieka viena namuose. Bandydama sustabdyti įsilaužėlius, ji vieną iš jų nušauna ir užkasa savo sode. Vėliau sumūrija įėjimo sieną ir lieka vienui viena su albinosiniu šunimi Šmėkla užsimūrijusi namuose beveik 30 metų, o už langų Angola ir jos sostinė Luanda spėja pakeisti ne vieną valdžios formą... Šalia kuriamos ir kelios revoliucionierių ir opozicijos veikėjų gyvenimo linijos, kurios paradoksaliai keičiasi, keičiantis politinei situacijai.

Jose Eduardo Agualusa 

 

Iš tikrųjų knygos fabula chaotiška, kone sudurstyta iš fragmentų, peršokanti laiką ir sukurianti „baltųjų dėmių“ iliuziją. Liudos istorija vėliau pateikia dar daugiau mįslių, tačiau pasakotojas atsako į visus jos psichofizinius ir fobijų padiktuotus sprendimus. Kas toji Liuda? Portugalų kilmės moteris, kurią norima ištrinti dėl kilmės iš Angolos istorijos? Kas tas albinosas šuva? Baltoji dėmė ar balto popieriaus lapas, amnezija, protas, atsisakęs prisiminti tam tikrus dalykus? Daugybė įdomių semantinių perspektyvų, kurie susiveda į vieną ir tą patį žmogiškąjį faktorių: kaip nutinka, kad toji nuožmi atmintis ima ir laikui bėgant pasikeičia? Knygos finale susitikęs tardytojas su savo auka jau kitoje kultūrinėje terpėje, vos nenuduriamas peiliu, tačiau pasirodo, kad peilis netikras, skirtas maginiams triukams. Aplinkiniai ima juoktis, pamiršę, kad anuomet šie vyrai buvo budelis ir auka. Autorius pagaviai paskutinėse scenose perteikia laiko perspektyvas, kurios pakeičia ne tik žmogaus įsitikinimus, bet ir jausmus, vadinasi, ir atmintį. Sakoma, kad su laiku užgyja visos žaizdos, šioje knygoje pyktis, baimė ir įtūžis transformuojasi nuo šalies politikos srovių. Tai tam tikra užmaršties laiko teorija, kuri apima žmonių asmenines traumas bei pačią šalies istoriją.

 

„Kai kurie žmonės paniškai bijo būti pamiršti. Ši liga vadinama atazagorafobija. Tačiau jį kankino priešinga negalia – jis gyveno bijodamas, kad jo niekada nepamirš. Ten, Okavango deltoje, jis trumpam pasijuto pamirštas. Tai buvo jo laimė (p. 119).“

 

J. E. Agualusos kūryba pasižymi paradoksais, vienos tikrosios tiesos nebūvimu. Tai tarsi perspektyvų žaidimas, užsimirštant, kad tai žaidimas. Tai aukštos akrobatinės literatūros kūrinys, persmelktas filosofija, politika, istorija, empatija žmonių kančioms. Autorius sukuria magišką pasakojimą, beveik absurdą – kaip ta moterėlė galėjo išgyventi degindama baldus ir knygas 30 metų ir nemirti badu bei neišprotėti nuo vienatvės? – bet galiausiai suvokiame, kad Liudos kančia ir saviizoliacija tampa susikiršinusios tautos metafora, o šiandien, pandemijos metu, itin keistai rezonuoja su kiekvieno iš mūsų atskirtimi nuo viso pasaulio. Šiame apgaulingai lengvai suskaitomoje truputį sarkastiškoje dėlionėje atsiskleidžia netikėtos perspektyvos, kurios leidžia pajusti gyvenimo absurdiškumą, kurio dažnai neįžvelgiame laikydamiesi vieno „teisingo“ kelio.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Laukiamiausios 2021 rudens knygų naujienos: Atminties policija, Austerlicas, Činos Airon kelionės, Staigi mirtis, Tilis Ulenšpygelis

 

Sveiki,

 

Rugsėjo mėnuo knygų gurmanams žada ilgus vakarus prie gerų knygų. Daugelį vakarų derinu: knyga ar filmas? Ne visada knyga nugali, tačiau šias įdomybes norėčiau suskaityti ir žinau, kad kai kurias tikrai suskaitysiu. Be galo laukiu vokiečių rašytojo W. G. Sabald „Austerlicas“, kurį man jau net žinutėmis rekomenduoja nepažįstami skaitytojai. Taip pat Booker International puikioji ataka iš vieno trumpojo sąrašo: Yoko Ogawa „Atminties policija“, argentinietės Gabriela Cabezon Camara „Činės Airon kelionės“ bei vokiečių rašytojo Daniel Kelhmann „Tilis Ulenšpygelis“. Sąrašą kaip visada vainikuoja jau tradiciškai išleidžiama Rara leidyklos naujiena, o šįkart tai Alvaro Enrigue „Staigi mirtis“.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi epocha" / "La Belle Époque"

 Sveiki,

 

Prancūzų režisierius Nicolas Bedos man iki šiol buvo žinomas kaip jaunosios kartos romantinių komedijų aktorius, todėl labai nustebau, kad jo režisuotas filmas „Nuostabi epocha“ (pranc. La Belle Époque) (2019) gana įdomi prancūziško stiliaus komedijos drama. Šiame filme pasirodo ryškios prancūzų kino žvaigždės: Fanny Ardant, Daniel Auteuil, Guillaume Canet ir Doria Tillier. Filmas pelnė du „Cezario“ Prancūzijos prestižiškiausio filmų apdovanojimus: už originaliausią scenarijų bei apdovanojimas antro plano aktorei Fanny Ardant.

 

Filmas pasakoja apie pagyvenusią prancūzų porą, kuri po vieno vakaro nusprendžia išsiskirti. Ji – ryški ir aktyvi moteris, pilna kūrybinių ambicijų, o jis – paniuręs ir jau seniai nebedirbantis karikatūristas. Abu netekę gyvenimo aistros, todėl jų gyvenimai išsiskiria. Vyras gauna iš sūnaus psichoterapinį vienos dienos suvaidintą epochos bilietą. Vyras pasirenka 1974-uosius ir aktoriai pagal jo sukurtą scenarijų stengiasi suvaidinti tas pirmojo su žmona pasimatymą akimirkas, kol netikėtai vyrukas pajunta kur kas jaunesnei aktorei simpatiją...

 

Iš tikrųjų šiame karkasiniame ir itin spalvingame filme kaip stebuklų pasaulyje atgimsta pačios įvairios epochos. Kol vieni savo jausmus bando suvokti ir priimti psichoterapeutų kabinetuose, kiti bando išgyventi tai, ko niekada nebegalės susigrąžinti. Tos dekoracijos ir pati idėja apie tokį keistą verstą iš tikrųjų leidžia pačiam žiūrovui pasvajoti apie galimybę sugrįžti į kokią nors epochą ir bent iš dalies išgyventi. Tai tarsi M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ drama su komedijos elementais. Iš tikrųjų vykęs režisieriaus N. Bedos parašytas ir adaptuotas scenarijus, kuris kelia ir šypsnį ir tam tikrą graudulį.

 

Manau, filmas šmaikštus, primena kai kuriuos F. Ozono ir W. Alleno komedijų elementus, todėl dvelkia prancūziško humoro tonais. Veikėjai tampa savo pačių ydų parodijomis, bet tai tik dar vienas psichoterapinis būdas susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Galiausiai visas šis filmas yra bandymas ne tiek grįžti ir gyventi praeityje, įstrigti mūsų įsivaizduojamuose prisiminimuose, bet būtent susigrąžinti dabarties gyvenimo džiaugsmą, o seniems ir gyvenimo monotonijos nuzulintiems sutuoktiniams atrasti vardan ko verta būti kartu. Įdomi pasakojimo forma ir žaismingas pasakojimas, ir pramoga, ir tam tikras gurmaniškas kolibrio gurkšnelis prancūziško romantinio kino mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela