Filmas: "Aštunta klasė" / "Eighth Grade"

 Labi, skaitytojai,

 

Šiaip pastebėjau, kad kasmet vis labiau tolstu nuo šiuolaikinės jaunuolių kartos. Vienas iš požymių – pradedu vengti filmų, susijusių su jaunuolių problemomis, kurios, dievaži, jau tikrai kitokios nei prieš 15 ar daugiau metų. O ką jau kalbėti apie lietuvių ir amerikiečių paauglių problemas? Jos labai supanašėjusios, valgomas tas pats maistas, tie patys Levis džinsai, filmai, muzika ir baimės. Visgi besidomėdamas kartais ne dėl smalsumo, o dėl to, kad reikia pažinti ir pasaulį, imu ir pažiūriu kokį filmą nieko pernelyg nesitikėdamas. Vienas iš tokių buvo Bo Burnham režisuota drama „Aštunta klasė“ (angl. Eighth Grade) (2018), kuriame pasakoja 14-15 metų merginos Keilos istorija.

 

Reikia paminėti, kad Amerikoje labai panašiai kaip ir pas mus. Po aštuntos klasės tarsi iš progimnazijos pereiti į gimnaziją, kur viskas kitaip. Keila mokosi paskutinius metus savo mokykloje, kuria internetinius YouTube įrašus apie gyvenimą ir pasitikėjimą savimi, tačiau nei ji pasitiki savimi, nei tų įrašų kas žiūri. Galiausiai išaiškėja, kad Keila absoliučiai kitokia, viešumoje ji labai tyli, kukli, nepastebima, netgi atrodo išsigandusi ir nerimaujanti. Galiausiai paskutiniaisiais metais ji išbando tuos patarimus, susijusius su pasitikėjimu, tačiau jai nepavyksta, todėl nusprendžia mesti influencerės reikalus, nes suvokia, kad meluodama sau negali kito įkvėpti.

 

Iš tikrųjų filmas labai paprastas, bet kartu ir nepaprastas. Tai naujoji karta, kuri smarkiai savo pasitikėjimą ir savivertę kuria per socialines medijas, patiktukus ir pan. Kadangi Keilai nepavyksta susikurti sėkmingos tapatybės ir internete, nes jos nėra nė kvapo tikrovėje, ji išgyvena krizę, tarsi intuityviai nujaučia, jog turi rizikuoti ir patirti virsmą. Režisierius be didelių ekstremalių triukų, nepatogių siužetinių sukrėtimų sugeba perteikti Keilos nepasitikėjimo niuansus, aišku, čia didelis pliusas jaunajai aktorei Elsie Fisher, kuri pasidavė režisieriaus sumanymui ir perteikė tikrovės atšvaitus. Žiūrėdamas į pagrindinę veikėją galvoje perkračiau ir įvardijau bene kas antrą mergaitę-merginą, kuri turi Keilos nepasitikėjimo bruožų, išreikštų panašiu elgesiu, psichofiziniais veiksmais. Tai labai subtilus kine reikalas, tad filmą labai rekomenduočiau pasižiūrėti paaugliams ir jaunimui, kuriems ne tik stinga pasitikėjimo savimi, bet ir tiems, kuriems nestinga ir savo elgesiu užgožia jautresnius, jų nepastebi.

 

Žaviausias šiame puikiame filme dalykas, jog Keila nesižudo, nesidrasko plaukų, o natūraliai išgyvena virsmą bandydama keisti situaciją taip, kaip ją gali keisti iš esmės tik paaugliai t. y., pamažu drebėdama, bet perlipdama per savo baimes, įsitikinimus, nepatogumus, rasdama jei nepopuliariausių draugų, tai bent irgi kitokių. Manau, Keilai tai pavyko ir ji į aukštesniąją mokyklą jau žengs nebe tokia, kokia buvo. Sakyčiau, besąlygiškai privalomas edukacinis filmas, nepaisant to, kad filme yra ir seksualumo tyrinėjimo momentų, tačiau mums, lietuviams, kuriems nuo šių metų bus mokykloje privalomos gyvenimo įgūdžio pamokos, tik papildo visą tą sudėtingo amžiaus, kada formuojasi charakterio tvirtumas, visumą.  

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Alkio skonis" / "Smagen af sult" / "A Taste of Hunger"

 Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrėtojai,

 

Visai nespjaunu į kulinarinį kiną, man įdomu stebėti, kaip veikėjai įtikinamai kaip kokioje „Pragaro virtuvėje“ patiria šefo Ramzio riksmus ir susireikšminusiojo isterijas. Ta militaristinė parengtis, pagrįsta viršenybė, yra traumuojanti ir nesveika, tad įdomu, kodėl žmonės lenda į tokias skyles ir patyria mazochistinį malonumą, kai šefas juos paglosto, ir verkia kruvinom ašarom, kai juos išvadina lūzeriais. Panašaus turinio tikėjausi iš danų režisieriaus Christoffer Boe kulinarinio trilerio „Alkio skonis“ (dan. Smagen af sult) (2021), kuriame pasakojama perfekcionisto virtuvės šefo Karsteno ir jo žmonos Megės virtuvės verslo istorija.

 

Karstenas pretenzingas vyrukas, jis siekia gauti žvaigždę iš kulinarijos kritikų, kurie bet kurią dieną gali užeiti į jų restoraną. Žvaigždė pakylėtų juos į populiarumą ir leistų verslui klestėti, todėl Karstenas viską daro dėl to. Žmona Megė jau daug metų padeda siekti vyrui svajonės, tačiau pati jaučiasi jo apleista. Namuose jie augina du vaikus, o Megė netrukus pajunta iš vyro draugo prielankumą ir švelnumą, tad prasideda meilės trikampis... Iš vienos pusės istorija gana paprasta, bet režisierius neriasi iš kailio varpydamas ir maišydamas pasakojimo laikus ir kurdamas sudėtingą paprastos istorijos formą. Iš vienos pusės jam pavyksta neištikimybės istorijai suteikti virtuvinio prieskonio, nes filmas daniškai tamsus, niūrus, prislopintų gotiškų spalvų, kurie kuria trilerio įspūdį, tačiau tai nėra tikras trileris, tik atmosfera ir pasakojimo tonas imituoja, jog tai sudėtinga afera.

 

Iš tikrųjų filmas pasakoja labai paprastą monotoniją patiriančios žmonos istoriją, kuri tik nori būti geidžia ir mylima. Ne visada bendras darbas ir virtuvė leidžia išsaugoti santuoką ir gerus santykius. Galiausiai vyras visur tampa virtuvės šefu, o žmona, šiuo atveju, tik padėjėja ir kompanione. Ištirpusios tarp darbo ir šeimos vaidmenų ribos gali pridaryti problemų, sako filmas. Visgi visumoje filmas nepaisant, kad jame pasirodo „Sostų karų“ mega žvaigždė Nikolaj Coster-Waldau, atrodo, lėkštokas ir primityvus. Sakyčiau, kai kurie elementai pasiteisino, turiu galvoje, pasakojimo formas, tačiau turinio medžiaga kine sukratyta kaip bulvių maišas ratuose.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Foé - C’est fou comme je t’aime [mots / žodžiai / lyrics]

 

Laba,

 

Grįžtu prie šios vasaros atrastų dainų kelionėse. Kurį laiką nesiklausiau, o šiandien sau linksmai važiuodamas į darbą prasukau ir pamaniau, kaip gerai, nes tos dainos ilgam primins šią vasarą. Viena iš tokių tapo prancūzų atlikėjo Foé (g. 1997) „C’est fou comme je t’aime“. Daina ir vaizdo klipas pasirodė šią vasarą. Foe – tai pseudonimas, paimtas iš Danielio Defoe pavardės pabaigos, pastarasis parašė „Robinzonas Kruzas“, tuo pačiu vardu sukurtas ir J. M. Coetzee romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

 

Atlikėjas gimė Tulūzoje, vaikystėje lankė fortepijono pamokas, vėliau gitaros. Jaunųjų dienų įkvepėjai buvo tokios legendinės amerikiečių roko grupės kaip AC/DC ir pan. Turi mechanikos ir inžinerijos bakalaurą, tačiau visada svajojo apie muziką. Dalyvavo TV muzikos projektuose, deja, nesėkmingai, tačiau jį pastebėjo ir pakvietė vietiniai prodiuseriai. Šiuo metu atlikėjas yra išleidęs du albumus, paskutinysis iš jų „Paradis“ (2022).

 

Daina išvertus į lietuvių kalbą būtų „Beprotiška, kaip tave myliu“ man labai prancūziška. Tai yra ta švari ir labai prancūziška klasikinė pop melodija ir tartis, dėl ko daugelis iš mūsų svajojame kada nors išmokti šią kalbą. Siūlau pasiklausyti.

 

Žodžiai / Mots / Lyrics

Foé – C’est fou comme je t’aime

 

J’ai une confession

C’est fou comme je t’aime

Une simple émotion

Qui monte piano piano

Ta bouche ton gin to

L’énergie que tu sèmes

Sur la sono

C’est fou comme je t’aime

Je pris pour que tu me vois

Un regard me suffira

Pour lever mes dilemmes

C’est fou comme je t’aime

Tu ne te soucies pas

De tous ces yeux qui gênent

Je veux tout de toi

C’est fou comme je t’aime

Et je vole vole tu sais

Plus haut que tout et tu me fais

voler voler tout près

De ton coeur de ton palais

T’es un ange qui me plait

Si tout s’arrête là et ce soir

Il restera quoi

L’amour que j’ai pour toi

Et je vole vole tu sais

Plus haut que tout et tu me fais

voler voler tout près

De ton coeur de ton palais

T’es un ange qui me plait

Si tout s’arrête là et ce soir

Il restera quoi

L’amour que j’ai pour toi

Un monde qui tourne

Sous le rythme de tes pas

Un monde qui chante

Au doux son de ta voix

C’est tellement étrange

Je te veux contre moi

Un nuit en tandem

C’est fou comme je t’aime

Et je vole vole tu sais

Plus haut que tout et tu me fais

voler voler tout près

De ton coeur de ton palais

T’es un ange qui me plait

Si tout s’arrête là et ce soir

Il restera quoi

L’amour que j’ai pour toi

Et je vole vole tu sais

Plus haut que tout et tu me fais

voler voler tout près

De ton coeur de ton palais

T’es un ange qui me plait

Si tout s’arrête là et ce soir

Il restera quoi

L’amour que j’ai pour toi

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 11: Nieko nebijau, bet viską galiu!

 Fot. Carlos Quezada

Sveiki,

 

Šios vasaros mano nuotaikos panašios į šokį su pakilimais ir nusileidimais. Žinoma, sudėtingiausia vėl pakilti ir atsidurti aukštesnėje vibracijoje. Čiurlionis savo laiškuose Sofijai sakydavo, jog tai aukštosios akimirkos, pripildytos besąlyginio pasitenkinimo. Vis labiau ir labiau įsitikinu, jog atsidūrus tamsoje reikia rasti būdą nežaisti su tamsa, o kažkaip išplaukti. Pastanga kurti vidinę būseną ne išorės simuliakrais, bet vidinių minčių ir troškimų energija. Kai kas tai vadina manifestacija, kai kas tiesiog sąmoningumu, kai kas savo geresnės versijos projekcija ir t. t.

 

Viename lape per didžiulį A4 formato lapą radau violetiniu flomasteriu savo ranka kažkada užrašytus žodžius. Nepamenu nei kada, nei kaip užrašiau. Gali būti, kad tai kieno nors citata iš tinklalaidžių, vadinamųjų podcastų.

 

„Nieko nemoku, bet viską žinau. Nieko nebijau, bet viską galiu.“

 

Psichologai jau seniai sako, kad žodeliai prasidedantis neigiamu priešdėliu NE mus programuoja priešingai. Jei sakai nebijau, vadinasi, pasąmonėje ženklas bijoti. Bet jei vietoj nebijau sakai esu drąsus, pasąmonė suvokia, kad eina kalba apie drąsą. Viską galiu. Viską žinau. Nors šiandienose pasitikėjimas savimi yra netgi kai kada blogo skonio reikalas, vyrai pavadinami narcizais, o merginos tuštutėmis – štampai ir griaunanti tikrovė nenori, kad žmogus būtų maksimaliai pasitikintis, tačiau, kas sako, kad mes turime nuolaidžiauti standartams? Ar geriau artikuliuoti nepasitikėjimą ir kuklumą (ką žmonės pasakys!?), ar geriau drąsą daryti ir būti tuo, kuo nori būti ir daryti? Bet šie žodžiai, citata, man rodos, sako kur kas daugiau nei socialinius reikalus, jie sako, kad netgi atsidūrus nepavydėtinoje gyvenimo situacijoje, reiktų užsimerkti ir negalvoti, jog esi liurbis, nieko nežinai, nieko neišmanai, bijai susimauti, o tiesiog pasakyti „aš žinau viską ir galiu viską“ t. y., pasiduoti tai nežinomybei, užuot kovojus su vėjo malūnais ir nedaryti niekuo. Kalbu ne apie degantį namą, o apie vidinius bangavimus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sniego daugiau nebus" / "Śniegu już nigdy nie będzie" / "Never Gonna Snow Again"

 Sveiki,

 

Jau nebežinau, kelintą sukurtą lenkų režisierės M. Szumowskos žiūriu, tačiau visai neseniai man labai patiko peržiūrėtas jos vaidybinis „Veidas“ (2017), kurį vertinu kaip itin gerai sukaltą. Vienas naujesnių jos filmų, mus pasiekusių per Kino pavasarį pandeminiu metu, buvo „Sniego daugiau nebus“ (lenk. Śniegu już nigdy nie będzie) (2020), pastarasis buvo gerai įvertintas kino kritikų ir net pačių žiūrovų, o Kino pavasaryje įtrauktas į programą Meistrai.

 

Žiūrėdamas „Sniego daugiau nebus“, pagalvojau, jog kažko nesuprantu, nes sniegas nelipa į vientisą istorijos darinį, nejaudina ir net retsykiais kelia žiovulį – visiška priešingybė ankstesniam režisierės darbui „Veidas“. Pati pradžia tiek siužetiškai, tiek atmosfera labai sudomina, intriga didelė, todėl žiūrovas užkelia didelius lūkesčius. Ženia – iš Perpetės regiono atkeliavęs ukrainietis, imigrantas Lenkijoje, galimai dėl radioaktyvumo tapęs gyduoliu, turintis ekstrasensinių gydomųjų galių. Pati pirmoji scena, kada jis užhipnotizuoja leidimą gyventi Lenkijoje teikiantį pareigūną ir pats užsideda parašą, yra filmo geriausia scena, vėliau viskas grimzta filosofiškai ir melancholiškai į dugną.

 

Po to rodomi lyg ir visiškai kitokie laikai, Ženia dirba gydytoju-masažuotoju, kuris aptarnauja vieno turtingo rajono gyventojus, masiškai įklimpusius per liūdesį į narkotikus ir neištikimybę. Veikėjai liguisti, apibrėžiami kaip Holivude vienkryptiškai, primena ne žmones, o dvasinių klipatų personažus. Filme daug dirbtinokos sugestijos, panėrimo į pasąmonę, kurioje tarsi ilgimasi vaikystės, tyrumo, lengvumo, tačiau veikėjai įstrigę savo ligose, priklausomybėse ir nežinojime, ką veikti su savo gyvenimu. Iš tikrųjų pats Ženia stagnatiškas, neįdomus, vienkryptis, prisiimantis pranašo vaidmenį, bet nesipuikuoja, nesmerkia ir savo klientų, tarsi būtų kažin koks beskonis idėjinis tipas tarp depresija sergančių turčių. Pastarasis taip pat serga vaikystės ilgesiu ir nuolat galvoja apie motiną...

 

Maniau, kad įtampą pakurstys kokia aštresnė vaikų sukurtų narkotikų gamybos linija, Ženios stalkeriškas persekiojimas ar kokia netikėta pavydo ir meilės linija, tačiau viskas taip nugesinta, kad susidaro įspūdis, jog režisierė norėjo išgauti tyčia menkasiužetinį dvasines ligas atspindintį filmą tarkovskiškais būdais. Filme yra ir sapno pasąmoninė erdvė, „Stalkerio“ judantys puodeliai ,ir kiti niuansai, citatos, frazės, tačiau niekur visas tas miksas nenuveda. Filmas, švelniai tariant, norėjęs tapti šiuolaikinio žmogaus dvasios atšvaitu, tampa bedvasiu kaip ir tie iliuzijų bei traumų iškankinti turčiai. Neslėpsiu, filmo visuma nuvylė, o filmo finalas, kada vyro netekusi jauna blondinė daro linksmą maginį pasirodymą mokykloje su Ženia ir per pasirodymą Ženio dingsta visam laikui, man buvo pernelyg banali ir nuspėjama.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Koks didžiausias Lietuvos miškų paukštis? Kurtinys, Bubių herbas

 

Sveiki,

 

Taip, didžiausias Lietuvos miškų paukštis yra kurtinys, labiau paplitęs Azijos Rusijoje, tačiau sutinkamas ir Lietuvoje. Gana retas. Įdomu būtų sužinoti šių dienų populiaciją mūsuose. Šiaulių rajone esantis Bubių kaimas (seniūnija) savo herbe vaizduoja kurtinį.

Bubių herbas

Jūsų Maištinga Siela

Koks vandenynas egzistuoja Mėnulyje?

 

Sveiki,

 

Šiaip Mėnulyje daugelis kraterių yra vadinami jūromis, tačiau jame yra ir vienas vandenynas (Mare Tranquillitatis), kuris pavadintas Ramybės vandenynu, nuotraukoje galite tai pamatyti. Žemė savo ruoštu turi Ramųjį vandenyną.

 

Jūsų Maištinga Siela