Šios dienos daina: Celine Dion – I Drove All Night [žodžiai / lyrics] cover Cyndi Lauper, Roy Orbison

 

Sveiki,

 

Prieš kelias dienas perklausęs kanadiečių dainininkės Celine Dion vinilinę plokštelę ėmiau nepastebimai niūniuoti dainos „I Drove All Night“ melodiją. Tai tęsiasi jau kokias tris paras ir niekaip negaliu atsikratyti minties, kad šios melodijos kažkaip atsikratysiu parašęs apie dainą šiame saite.

 

Dainą tikriausiai daugelis iš jūsų esate tikrai girdėję. Man ji „ateina“ per prisiminimus dar iš mokyklinių laikų, kai populiarus Celine Dion hitas dažnai kur nors skambėjo, tačiau retesnis tikriausiai žino, jog tai kitų atlikėjų perdainuota versija. Celine Dion „I Drove All Night“ įrašė savo devintam studijiniam albumui „One Heart“, išleistame 2003 metais. Daina tapo pirmuoju šio albumo singlu ir populiariausiu kūriniu. Nors albumas muzikos kritikų buvo sutiktas pusėtinai, tačiau garsiai ir balsingai atlikėjai pavyko parduoti 5 milijonus kopijų pasaulyje, o singlas „I Drove All Night“ Australijoje ir Belgijoje tapo auksiniais singlais.

 

Iš tikrųjų daina buvo parašyta ir pirmąkart pasiūlyta 1987 metais amerikiečių atlikėjui Roy Orbison, kuris, tiesa, dainą įrašė, tačiau neišleido, nes po metų mirė. 1987 metų jo įrašas publikuotas buvo tik 1992 metais, tačiau šį kūrinį nusižiūrėjo ir įrašė garsi amerikiečių pop muzikos atlikėja Cyndi Lauper 1989 metais, daina sulaukė sėkmės. Po daugel metų Celine Dion perdainuos modernesnio skambesio versiją ir dar kartą išpopuliarins kūrinį. Šiandien kaip tik siūlau pasiklausyti jos versijos ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

Celine Dion – I Drove All Night

[lyrics / žodžiai]

 

I had to escape, the city was sticky and cruel

Maybe I should have called you first

But I was dying to get to you

I was dreaming while I drove

The long straight road ahead

Uh-huh, yeah

Could taste your sweet kisses, your arms open wide

This fever for you was just burning me up inside

I drove all night to get to you

Is that alright?

I drove all night crept in your room

Woke you from your sleep to make love to you

Is that alright?

I drove all night

What in this world keeps us from falling apart?

No matter where I go

I hear the beating of our one heart

I think about you when the night is cold and dark

Uh-huh, yeah

No one can move me the way that you do

Nothing erases this feeling between me and you, oh

I drove all night to get to you

Is that alright?

I drove all night crept in your room

Woke you from your sleep to make love to you

Is that alright?

I drove all night

I taste your sweet kisses, your arms open wide

This fever for you is just burning me up inside

I drove all night to get to you

Is that alright?

I drove all night crept in your room

Is that alright?

I drove all night

I drove all night (I drove all night)

To get to you (to get to you)

Is that alright? (Is that alright?)

I drove all night (I drove all night)

Crept in your room (crept in your room)

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Shehan Karunatilaka "Septyni Malio Almeidos mėnuliai"

 Shehan Karunatilaka. „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – p. 472.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai apsidžiaugiau, kad per Knygų mugę galėjau įsigyti naujausią Šri Lankos rašytojo ir pagrindiniu Booker prizu įvertintą Shehan Karunatilaka (g. 1975) romaną Septyni Malio Almeidos mėnuliai (angl. The Seven Moons of Maali Almeida). 2010 metais išgarsėjęs angliškai rašantis rašytojas kurį laiką buvo nutilęs ir pasirodė po daugiau nei 10 metų ir iškart pelnė Booker Prize 2022 metų premiją. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Marija Bogušytė, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Pastarųjų metų Booker knygų vertimai mane labai tenkino (D. Stuar Šugis Beinas, D. Galgut Pažadas), tad pašėlęs fantastinis detektyvas Septyni Malio Almeidos mėnuliai absoliučiai tiek stiliumi, tiek turiniu iškrito iš konteksto, kad net buvo sunku patikėti, jog knyga pelnė šį įvertinimą. Istorija pasakoja apie Šri Lankoje 1990 metais šalies sostinėje Kolombe nužudytą autoriaus išgalvotą karo fotografą Malį Almeidą, kurio kūnas buvo sukapotas gabalais ir dalis išmesta į rūgstantį ir dvokiantį ežerą. Malis atsibunda transcendentinėje erdvėje, kurioje patenka visi mirę, kuriems patikrinama klausa ir leidžiama atgimti. Deja, Malis atgimti nenori, jis trokšta išsiaiškinti savo mirties priežastis, nes nepamena paskutiniosios savo gyvenimo paros, todėl kaip vaiduoklis, pasigavęs vėją ir išgirdęs tolumoje tariamą vardą, skraido po gyvųjų pasaulį ir bando ne tik suvesti galus, bet ir gyviesiems perduoti žinią, mat po jo lova paslėpti penki vokai su karo fotografijomis, kurias paviešinus būtų galima nuversti smurtinę šalies vyriausybę...

 

Autorius kaip kokiame Holivudo filme bando sukurti prieštaringą Malio Almeidos literatūrinį portretą, kuris man iš esmės kėlė daugiausia klausimų, nes ne visada įtikindavo. Malis – fotografas, suktas lošėjas, kuris nebijo rizikuoti lošdamas kortomis ir statydamas žetonus ruletės žaidime, negana to, jis dar ir homoseksualas, gyvenantis su mergina Džeki, kuri jį įsimylėjusi, tačiau pastarasis susitikinėja ir yra įsipareigojęs įtakingo Kolombo politiko sūnui DD. Žodžiu, Malio seksualinis gyvenimas primena komišką lėlių namelį. Homofobiškoje šalyje, kur tyko pavojus, Malis Almeida dar važinėja ir atsiduria visada keistose situacijose su fotoaparatu (neįtikina!), tad jam pavyksta užfiksuoti devinto dešimtmečio etninių grupių pačius baisiausius pilietinius karus. Tiesa, nežinau, kiek autorius iš tikrųjų panaudoja savo šalies to meto realijų, tačiau tam tikrus politinius procesus galima atpažinti nesufalsifikuotus, pavyzdžiui, portugalų, olandų ir britų valdymo laikotarpius. „Jei tikėsime „Mahavamsa“, sinhalų rasė susiformavo per grobimus, žaginimus, tėvų žudymus ir kraujomaišą. Tai ne pasaka, o mūsų gimimo istorija, išdėstyta seniausioje salos kronikoje, kuri pasitelkta sisteminti įstatymams, skirtiems pavergti visus, kas nėra sinhalai, budistai, vyrai ir turtingi (p. 173).“

 

Galbūt mane labiausiai trikdė Malio Almeidos, lošėjo ir homoseksualaus fotografo nepamatuota rizika pavojingoje šalyje. Rizikuoti lošimo namuose yra viena, tačiau gyvenime – kita, bet neatrodo, kad Almeidas tą kaip nors skirtų. Melagis, sukčius ir neištikimas Almeidas man pasirodė kaip koks dirbtinis literatūrinis konstruktas, panašiai kaip nuotykių komercinio kino žanro rėmuose sukurti kultiniai blokiukai, atseit pasižymintys dvilypumu, bet galų gale ribinėje situacijoje išgelbsti kam nors kailį ir pasirodo, jog po ciniko kauke slypi jautrus ir empatiškas didvyris. Šiaip nemėgstu tokio tipažo herojų, tad ir Almeidos nei morale, nei eklektiškai ir dirbtinokai sukonstruotu personažo nuotykiais manęs nesužavėjo.

Shehan Karunatilaka

 

Kitą vertus, autorius bando išbalansuoti romaną, kad jis taptų ir novatoriškas, ir atspindėtų jo šalies politikos ir piliečių istorinius momentus, kad būtų įdomus kaip detektyvas ir jaudintų kaip fantasmagoriškas kūrinys. Žodžiu, autorius dursto skirtingus žanrus tarsi įtikdamas įvairių skonių skaitytojams. Kai kas knygą pristato kaip šių dienų šedevrą, kurį galima lyginti su Dantės Aligjeri viduramžių literatūros perlu Dieviškoji komedija, kurioje protagonistas su Vergilijumi leidžiasi į devynių ratų pragarą. Pomirtinio gyvenimo struktūra Septyniuose Malio Almeidos mėnuliuose yra labiau chaotiška, ne tokia architektoniška kaip Dantės kūrinyje, todėl labiau primena azijietiškus fantastinius filmus arba net tą patį Songoką iš animacinio Drakonų kova Z, kuris skraidė ant debesies, kad ir kaip banaliai beskambėtų. Visgi autorius kurdamas pomirtinio gyvenimo erdvę, įsiliejančią į gyvųjų, remiasi budistiniais, hinduistiniais ir vietos šamaniniais folkloriniais motyvais, kurie lietuvių skaitytojams suprantami labiau kaip knygos veikėjai, bet ne literatūrinė folkloro adaptacija.

 

Romanas savitai chuliganiškas ne tik dėl Malio Almeidos asmenybės heroizmo, bet ir dėl šmaikščių dialogų, perteiktų šnekamosios kalbos tonacijomis, panašių kaip iš Kieto riešutėlio, Kartą Amerikoje, Taksi vairuotojas ir t. t. filmų. Autorius sugeba Almeidos paveikslu, perteiktu dažniausiai antruoju asmeniu, kas, žinoma, literatūroje nėra itin dažna, kurti korumpuotą ir iš esmės nusikaltėlių politikų portretus. Chuliganizmą kuria ir tai, kad neskaistus Almeidas savaip kerštauja dar didesniems šunsnukiams, tad septynios dienos, kurios duotos iki Almeidos panėrimo į šviesą, kuria romano įtampą, bet tenka pripažinti, jog nemažai knygoje vilkinimo, bandant aprėpti įvairių politinių organizacijų susipriešinimo variantus, pavaizduoti, kas iš tikrųjų valdo Šri Lanką, tad nuo tų organizacijų santrumpų, politinių institucijų pamažu romanas ištįsta į pernelyg didelį politinį panoraminį vaizdinį, tad labai dažnai įtampa, kokią manotės esant skandinavų detektyvuose, šiame kūrinyje galite pamiršti. Autorius nepamiršta nuolat pabrėžti Almeidos homoseksualumo, kuris iš esmės knygoje veikia kaip priešprieša normalizuotai ir sustyguotai Šri Lankos visuomenei. „Pomirtiniame gyvenime išgirsti daugiau homofobinių užgaulių, nei girdėjai per dvidešimt metų, praleistų žaidžiant su vaikinais (p. 296).“

 

Ilgai skaičiau šį romaną, nors jis ir šmaikštus, daug dialogų, o tekstas slysta puslapiais, tačiau skaitydamas neretai darydavau ilgas pertraukas, buvo minčių mesti, nes istorija nejaudino. Mano nuomone, tai silpniausias Bookeriu įvertintas kūrinys tarp pastarųjų kelerių metų. Manau, tai lėmė knygos populiariosios literatūros polėkis, eklektiškas ir dirbtinai sukonstruotas pagrindinis veikėjas, fantastiniai ir politiniai „pertepimai“ su folkloriniais siaubo elementais ir pan. Manau, knyga išties labiau prieinama masėms, čia rasite daug žanrinių jungčių, nemenkos išmonės, tačiau neapleido jausmas, kad, jeigu knygą imtųsi statyti geras režisierius, išeitų ekspresyvus ir nuotykių kupinas filmas su gerais kompiuteriniais efektais, nes pavaizduoti tuos visus mirusius su jų pasruvusiomis akimis, nutrauktomis galūnėmis ir pamėlynavusiais numirėlių veidais, manau, būtų išties vykęs reginys masėms.

 

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Marcelijus Martinaitis, poezija, analizė, eilėraščiai, kūrybos temos ir bruožai, kontekstai

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Jurgis Savickis, novelės, analizė, kūrybos bruožai, kūryba, biografija, kontekstai

 

Jūsų Maištinga Siela

Konspektas: Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė), biografija, kūrybos bruožai, apysaka "Sename dvare", kontekstai

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 50: mokytis nieko neveikti perdegimo visuomenėje yra nuostabu

 

Sveiki,

 

Šiandien labai pavargau, tačiau skyriau sau laiko pailsėti ir vakarop daug ką nuveikiau dėl savės ir dėl savo darbų. Pailsėjęs pagavau save, kad ruoštis naują medžiagą ir dar neįgyvendintas idėjas buvo labai smagu, nes veriasi kūryba, idėjos ir kiti dalykai, kuriuos dažnai slopinu dėl mechaninio veiksmo ir tokios nuostatos: esu pavargęs, padarysiu kuo greičiau ir tegu atsiknisa. Bet tik dėl to, kad būtent ta kūryba nevyksta, nes ji, sakyčiau, turi ateiti atgavus fizines ir protines galias. Kai gyvename perdegimo visuomenėje, rasti balansą tarp poilsio ir darbo yra retsykiais sudėtinga. Pernelyg dažnai daug dirbame, per daug savanoriauname, per daug prikurta veiklų, įveiklinimų, užsiėmimo centrų, atrodo, kad visas mūsų laikas turi suktis voverės rate ir bet kuri sustojimo minutė gali priversti mus jaustis nenaudingais. Mums bandoma pozityviai primesti, kad geriausias laikas – tai kokybiška veikla, sportas, maistas, darbas, miegas... Manau, tai blogas įsitikinimas, nieko neveikti yra NUOSTABU, būti su savimi ir pabimbinėti yra PUIKU, todėl svarbu tikriausiai ne tik suvokti, bet dėti pastangų kasdien bent kiek sustoti suktis voverės rate, juk šiaip ar taip nesudušime, jeigu nieko nenuveiksime.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gurmaniška aistra" / "La passion de Dodin Bouffant"

 

Sveiki,

 

Kai praėjusį rudenį keliavau per Paryžių, tada viena iš reklaminių afišų apie prancūzų kiną buvo reprezentuojanti vietnamiečių režisieriaus Anh Hung Tran dramą „Gurmaniška aistra“ (pranc. La passion de Dodin Bouffant) (2023) su Juliette Binoche ir Benoît Magimel. Po to teko iš lietuvių girdėti puikių atsiliepimų apie filmą, tačiau tik visai neseniai pačiam teko tuo įsitikinti.

 

Pati istorija siužetiškai nėra niekuo įspūdinga. Ji pasakoja apie realiai XIX amžiuje egzistavusį gurmanišką kulinarijos meistrą Dodin Bouffant, tačiau istorija sutelkta ne į jo karjeros ir pripažinimo užkulisius, bet į tylią meilės istoriją virtuvėje. Tikriausiai tektų atskirai domėtis, kiek scenarijuje yra išmonės, o kiek tikrovę atliepiančių faktų, bet filmas įdomus ne dėl tikslių faktografinių detalių, kiek dėl magiškos virtuvės atmosferos, kurią sukuria režisierius su operatoriais. Namų šefas jau 20 metų su pagalbininke Eugenija dirba virtuvėje ir kasdien gamina pačius įmantriausius patiekalus. Dodinas myli Eugeniją, jis peršasi jai, tačiau Eugenija tikriausiai nujausdama savo fizinę būklę ilgai atsisakinėjo. Galiausiai filme nieko neįvyksta, tik Dobinas veda Eugeniją, tačiau šeiminiu gyvenimu, regis, pasimėgauja vos kelis mėnesius...

 

Lėtame ir apgaulingai „nieko nevykstančioje“ istorijoje yra svarbi tapybiška virtuvės estetika, kurią operatoriai žaismingai „išsiūbuoja“ kadrais. 15 minučių žiūrėti, kai Binoche kuriama veikėja gamina gurmanams vyrams nuostabiausius patiekalus, atrodo, neįtikėtina! Ne tik estetika, bet kuriama ir šiokia tokia įtampa: ar tikrai veikėjai virtuvėje nesusimaus, neatsitiks koks nors gėdingas reikalas? Tačiau tiek siužetiškai, tiek scenarijuje išvengiama visų įmanomo populiariojo kino intrigos kūrimo elementų, todėl „Gurmaniška aistra“ pavyko kaip koks romantizmo epochos švelnus eilėraštis, meilės istorija iš ciberžolių ir rozmarinų!

 

Visgi be visos šios poetikos galima savitai užjausti XIX amžiaus virtuvės virtuozus: kiek daug reikėjo laiko pagaminti samtį sultinio, kad jį galėtum tik užpilti ant veršienos paviršiaus! Turiu galvoje, kad mes šiandien padažiukus nusiperkame už kelis eurus, sultinio kubelių irgi, o tų laikų žmonės turėjo kuistis pusdienį ir ilgiau, kad galėtų pagardinti pagrindinius patiekalus. Neįtikėtina kantrybė ir atsidavimas maisto ruošos aistrai. Šiaip nepaisant visko, filmas demonstruoja spartietiškas virtuvės darbo pastangas ne tik smaginti kitų gomurį, bet ir parodo, kiek daug tikrojo darbo ir nuovargio bei streso atitenka profesionalas. (Čia prisiminiau TV šou laidą „Pragaro virtuvė“ ir Oliverio laidas, kai niekuo rūpintis nereikia, viskas stačiai drebiama iš pakelio tiesiai į puodą ir volia!). Visgi filmas tapybiškas, jautrus ir subtilus. Manausi, kad nesu didelis kulinarinių filmų mėgėjas, bet vis žiūrėdamas ir juos girdamas turiu pripažinti, kad tie filmai mane paveikia itin gurmaniškai!

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela