Šios dienos daina: Katarsis – Tavo akys [lyrics / žodžiai] (Lithuania Eurovision 2025)

 

Sveiki,

 

Kas už Lietuvos atranką į Euroviziją gali būti įdomiau? Tik kitataučių YouTube platformoje pasidalytos nešališkos reakcijos. Kol kas lietuvių kandidatas į „Eurovizijos“ 2025 sostą pretenduojantis atlikėjas, pasivadinęs Katarsis su daina „Tavo akys“ aną savaitgalį, tiesą sakant, labai didelio lyg ir įspūdžio nepaliko, nes žiūrėjosi ir susižiūrėjo. Bet kitą dieną! Pasipylė užsieniečių vertinimai ir Katarsis sulaukė labai daug palaikymo.

 

Karsis žodžio reikšmė.

 

Katarsis yra graikų kilmės žodis, reiškiantis apvalymą, išlaisvinimą, apsivalymą. Šis terminas gali būti vartojamas įvairiose kontekstuose, tačiau dažniausiai jis siejamas su dvasiniu, emociniu ar psichologiniu apsivalymu.

 

Man daina pradėjo patikti, jeigu nieko rimtesnio neatsiras per ketvirtą turą, manau, drąsiai reiktų siųsti Katarsį su „Tavo akys“, kuri gal kai kam atrodo per liūdna ir depresyvi šiaip jau šou elementus demonstruojančiai „Eurovizijai“, o ir panašumų su 2023 metų latvių daina šiek tiek turi – jie nepateko į finalą, visgi beveik esu patikėjęs šios kitokios dainos pateikimu. Liūdnieji, bet gerieji lietuviai. Ko ne? Juk tokie dažnai ir esame, todėl nesakykite, kad daina neišreiškia mūsų dabarties jaunosios kartos identiteto. Išreiškia.

 

Daina, kuri labiausiai atspindi indiroko žanrą, sakyčiau, labiausiai prikausto dėl to, kad ji ne popsinė, ne karnavalinė ir dėl to kitokia. Eurovizija sparčiai keičiasi ir kitos šalys taip pat nesnaudžia ir bando „prastumti“ ne tai, kas tinka, o įdomias daina, o liūdna, kone vampyriška vokalisto išvaizda, tembras ir sunki muzika, žinokite, virpina ir prikausto dėmesį, nes pagaliau ne ABC karnavalo tekstūra. Rimčiausią konkurentą matyčiau Petuniją finale, bet ir jai reiktų kažką daryti su pernelyg monotoniją demonstruojančiu kūriniu, jį padaryti labiau avangardu. O Katarsiui palinkėčiau tik vieno: susitvarkyti tik sceninį judesį, niekada nerodyti nueinančios nugaros stambiu planu, išnaudoti ir pasitarti dėl reprezentacijos, scenų, kompozicijos, nes daina gera ir, sakyčiau, kad sceniškai pradžia ir pabaiga surežisuotos daugmaž, o vidurys pasirodymo vizualiai plaukia. Kartojimas „Tavo, tavo, tavo...“, kurį neretas lietuvis bando pakritikuoti, sakyčiau, labiausiai man patinkanti ir įsimenanti dainos dalis (šiukštu jos nenaikinkite!), nes tokia „Nirvanai“ sukelia nostalgiją, kad norisi cypti. Daina man patinka, užsieniečiams irgi. Pasiklausykite.  

Audio versija.

Katarsis – Tavo akys

[lyrics / žodžiai]

 

[Verse 1]

Tuščios kalbos tik didina ugnį

Dega namai

Jie pradeda griūti

Iš akių ji didžiausią liūtį

Visko pamatai

Jau pradėjo pūti

 

[Pre-Chorus]

Tik saugot

Ją

 

[Refrain]

Tavo akys mato skausmą

Mano akims tik duoda jausmą

Tavo akys mato skausmą

Mano akims tik duoda jausmą

Tavo akys mato skausmą

Mano akims tik duoda jausmą

Tavo akys mato skausmą

Mano akims tik duoda jausmą

 

[Verse 2]

Tu nebijok

Tavo sapnuose verkiu

Tik tavo sapnuose verkiu

Tu nebijok

Tavo sapnuose verkiu

Tik tavo sapnuose verkiu

 

[Outro]

Tavo, tavo, tavo...

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 96: mintys apie laiką ir amžinybę

 Nuotr. autorė Eglė Abariūnienė, paveikslas

Sveiki,

 

Kaip šviesu, kaip šviesu... Galvojau važiuodamas į darbą, atrodo, pavasaris lipa ant kulnų, nors ką tik prasidėjo vasaris, paskutinis žiemos mėnuo. Vis nepaliauju galvoti apie laiką ir save esantį laike, ypač praeityje, kuriame save suvokiu kaip visiškai atskirą, kitą būtybę. Atrodo, kad laikas singuliarus, kažkoks nebetikras ir iš tikrųjų nelabai taip ir svarbu, kas šiuo metu vyksta lyginant su ta perspektyva, kurioje esu aukščiau už žemiškąjį gyvenimą. Nors ir ten, aiškiai jaučiu, jog vieną dieną įsiliesiu į bendrąją visa ko sąmonę pagaliau suvokęs visų matmenų, visų laikų struktūras, patirtis, formas ir jų būvimo-žaidimo ir sąmonės išskaidymo prasmę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Lady Gaga – Abracadabra [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Šiandien, vasario 3 dieną, garsi amerikiečių pop atlikėja Lady Gaga pristatė antrąjį singlą „Abracadabra“ iš savo būsimojo albumo „Mayhem“ (liet. Chaosas), pastarąjį dainininkė išleis kovo 7 dieną. Lady Gagos įtaka pop muzikos industrijai neįtikėtinai didelė, sakyčiau, panašiai kaip Taylor Swift ar Beyonce, kurių bet kokia nauja muzika, vaizdo klipas tampa populiariausiomis tų dienų antraštėmis. Taip jau nutiko, kad „Abracadabra“ pasirodė Grammy 2025 metų ceremonijos laiku ir greitai tapo vienu labiausiai aptariamu vaizdo klipu. Paradoksalu, bet būtent tą vakarą Lady Gaga pelnė Grammy kartu su Bruno Mars, kurie atliko man patikusį įrašą „Die Whith A Smile“.

 

Pradėkime nuo to, kad Lady Gaga dažnai dalyvauja grandioziniuose projektuose, įskaitant ir patį kiną. Dar visai neseniai išleidusi albumą, skirtą filmui „Džokeris“ antrajai daliai, ji pranešė, jog grįžta prie autorinės muzikos ir netrukus išleis dar vieną solo albumą. Spalio mėnesį dainininkė pristatė singlą „Disease“ (liet. Liga) ir jis man, tiesą sakant, žiūrėjosi ir klausėsi gana klampiai, nesugebėčiau perteikti tinkamai įspūdžio, o tuo labiau bent kiek nors paniūniuoti tos dainos. Labiausiai nustebino, kad Lady Gaga per autorinę muziką mažai kuo keičiasi, ji po gana sėkmingo „Chromatika“ albumo grįžo prie monstriško įvaizdžio, bandydama pratęsti karjeros pradžios įvaizdžius, t. y. jungti makabriškus ir siaubo motyvų turinčius kostiumus su performensus primenančiais pasirodymais viešumoje. Sunku aplenkti mėsos kostiumą, ką? Visgi, man regis, Lady Gaga darosi šiek tiek atsikartojanti ir nuobodi, ją atpažįsti kaip seną gerą pažįstamą, skiriasi tik gana subtilios muzikos variacijos.

 

Nepaisant to, kad „Disease“ man nepadarė didelio įspūdžio, sakyčiau, „Abracadabra“ įsimena iškart būtent dėl elektroninės ir tamsaus pop roko lengvesnio skambesio, kuris itin tinka masėms ir seniesiems Lady Gagos klausytojams. Tekstas taip pat nėra iš lėkštų, nors priedainyje kartojamas burtažodis, bet daina, kaip ir prieš tai buvęs singlas, dvelkia psichoterapinėmis potekstėmis, t. y. subjektė toliau aiškinasi savo santykius ir būsenas šiame pasaulyje.

 

Štai ką sako pirmieji šios dainos recenzentai:

 

Larisha Paul iš Rolling Stone pažymėjo, kad Gaga „visada remiasi savo muzikos istorijos žiniomis“, ir apibūdino dainą kaip „savo sugrįžimo į tamsųjį popsą demonstravimą, pagerbiant įtaką įtakoms, kurios suformavo jos karjerą“. Robinas Murray'us iš „Clash“ apibūdino tai kaip „jaudinantį popmuzikos kūrinį, kuris profesionaliai kontroliuojamas juda iš šviesos į šešėlį „L'Officiel“ redaktorius Alessandro Viapiana pabrėžė „skvarbų ritmą ir pulsuojančius sintezatorius, lydimus hipnotizuojančio balso, kuris beveik tarsi sužadina ritualą“.

 

Prie viso to noriu pridurti, kad vaizdo klipas nuoseklus, primenantis populiarius 2010-ųjų šokių vaizdo klipus, kurie vėl pamažu grįžta į madą. Kompozicija ir geografija, spalvos man kažkiek primena jos seną dainą „Alejandro“, yra užuominų ir į jos bene garsiausią ir populiariausią kūrinį „Bad Romance“. O kaip jums šis kūrinys?

 

Lady Gaga – Abracadabra

[lyrics / žodžiai]

 

Abracadabra, abracadabra

Abracadabra, abracadabra

 

[Verse 1]

Pay the toll to the angels

Drawin' circles in the clouds

Keep your mind on the distance

When the devil turns around

 

[Refrain]

Hold me in your heart tonight

In the magic of the dark moonlight

Save me from this empty fight

In the game of life

 

[Pre-Chorus]

Like a poem said by a lady in red

You hear the last few words of your life

With a haunting dance, now you're both in a trance

It's time to cast your spell on the night

 

[Chorus]

"Abracadabra, amor-ooh-na-na

Abracadabra, morta-ooh-ga-ga

Abracadabra, abra-ooh-na-na"

In her tongue she said, "Death or love tonight"

 

[Post-Chorus]

Abracadabra, abracadabra

Abracadabra, abracadabra

Feel the beat under your feet, the floor's on fire

Abracadabra, abracadabra

 

[Verse 2]

Choose the road on the west side

As the dust flies, watch it burn

Don't waste time on a feelin'

Use your passion, no return

 

[Refrain]

Hold me in your heart tonight

In the magic of the dark moonlight

Save me from this empty fight

In the game of life

 

[Pre-Chorus]

Like a poem said by a lady in red

You hear the last few words of your life

With a haunting dance, now you're both in a trance

It's time to cast your spell on the night

 

[Chorus]

"Abracadabra, amor-ooh-na-na

Abracadabra, morta-ooh-ga-ga

Abracadabra, abra-ooh-na-na"

In her tongue she said', "Death or love tonight"

 

[Post-Chorus]

Abracadabra, abracadabra

Abracadabra, abracadabra

Feel the beat under your feet, the floor's on fire

Abracadabra, abracadabra

 

[Bridge]

Phantom of the dance floor, come to me

Sing for me a sinful melody

Ah, ah, ah

Ah, ah, ah

 

[Chorus]

"Abracadabra, amor-ooh-na-na

Abracadabra, morta-ooh-ga-ga

Abracadabra, abra-ooh-na-na"

In her tongue she said, "Death or love tonight"

 

Maištinga Siela

Serialas: "Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija" / "Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story" (2 sezonas / season 2)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryan Murphy serialų estetika ir įtraukimu beveik neabejoju, tačiau net man sudėtinga nusakyti priežastis, kodėl neperžiūrėjau prieš kelerius metus jo režisuoto „Monstras: Džefrio Dahmerio istorija“ pirmojo sezono, kuris buvo tiek žiūrovų, tiek televizijos apdovanojimų pastebėtas ir labai aptartas, įvertintas. Tiesa, kelias pirmąsias serijas visgi teko žiūrėti, patiko, bet, matyt, atsirado kiti reikalai ir serialas dingo iš horizonto. Tikriausiai niekada nebūčiau grįžęs prie šios antologijos, nes mėgstu žiūrėti nenuosekliai, jeigu ne darbe atsiradusios diskusijos apie brolių Menendezų kriminalą, kurios istorijai būtent ir skirtas visas antologijos antrasis sezonas „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezų istorija“ (angl. Monsters: The Lyle and Erik Menendez Story).

 

Kaip jau įprasta R. Murphy serialo antologijoms, jis remiasi tikromis viešai visuomenėje sulaukusių istorijų atgarsiais. Lailas ir Erikas Menendezai buvo du broliai, kurie 1989 metais nužudė savo tėvus savo namuose Beverli Hilse. Ši byla buvo labai plačiai nuskambėjusi ir sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Broliai tvirtino, kad ilgus metus kentėjo nuo tėvo smurto ir kad tai buvo priežastis, kodėl jie nužudė savo tėvus. Teismas šiuos argumentus atmetė ir broliai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Ši byla yra labai sudėtinga ir joje yra daug neatsakytų klausimų. Kai kurie žmonės tiki, kad broliai buvo priversti žudyti dėl patirto smurto ir seksualinio išnaudojimo, o kiti mano, kad jie tiesiog norėjo atsikratyti savo tėvų ir gyventi prabangų gyvenimą. Tikrasis brolių teismas baigėsi tik 1995 metais ir jie per paskutinį prisiekusiųjų posėdį gavo bausmę kalėti iki gyvos galvos.

 

Serialą sudaro viso labo 9 serijos ir nukelia mus į 1989-uosius, kuriuose vaizduojama lemtinga turtuolių Menendezų šeimos naktis, kada Lailas ir keletą metų jaunesnis Erikas nelegaliai įsigiję ginklų nušauna savo namų svetainėje vakarojančius tėvus. Aišku, po to seriale dar ne kartą bus grįžtama prie šios scenos, pateikiamos vis kokią emocinę turinčią perspektyvą, tačiau broliai gindamiesi ilgai trukusiame teisme sukūrė savo apgalvotą istoriją, kuria vos nepatikėjo prisiekusieji.

 

Šioje manipuliatyvioje istorijoje tik iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas elementaru. Sezono pirmoji pusė paremta absoliučiai Menendezų teisminiais liudijimais ir toksišku tėvų auklėjimu (tėvas sadistas mačistas ir savo sūnų seksualinis išnaudotojas, motina bevalė alkoholikė, smurtą stebinčioji), atrodo, jog serialo autoriai ryškiai pasirodė pademonstruoti poziciją, jog Lailas ir Erikas yra smurtinės aukos, nuteistos neteisingai. Jų apsilankymai pas psichologą, nuolatinės Eriko ašaros ir žliumbimas, pasisakymai apie žmogžudystę psichologui ir gausybė prifarširuotų sadistinių scenų, kaip Menendezų sūnūs vienaip ar kitaip patiria iš tėvo smurtą, pažeminimą ir patyčias dėl savo nevyriškumo, nesportiškumo. Atrodo, kad viskas laikosi dėl to, kad tėvui niekaip broliai negali įtikti ir jų gyvenimas išties primena disciplinuotą karinę tikrovę, nesvarbu, kad aplinkui viskas skendi turtuose.

 

Galiausiai po suėmimo ima ryškėti ir kitos pasakojimo perspektyvos, kurios prieštarauja jautriajai Lailo ir Eriko pusei. Pasirodo, berniukai mėgo sukčiauti, buvo primokyti turčių rajono vagys, prigauti nusirašinėjantys universitete, o tėvas vis gelbėdavo jų užpakalius. Galiausiai pasakojama ir trečioji versija iš namų tarnų perspektyvos, kurie teigė, jog tėvai visgi nesą jokie sadistai ir namuose nieko panašaus nevykę, priešingai – tėvams buvo sunku su Eriku ir Lailu dėl jų išlepimo ir užgaidų, staigių nuotaikų kaitų ir tėvai netgi jų bijoję. Žodžiu, serialo pabaiga išties tampa nebeatnarpliojama, nes nebeaišku, kuri toji versija iš tikrųjų buvo tikra. Iš esmės ji ir negali būti „atrišama“, nes tikrasis teismas ir istorija tikriausiai žinomi iki šiol kalėjime (jau 30 metų!) sėdintiems Erikui ir Lailui Menendezams. Sakyčiau, kad serialui pavyko sukurti pusiausvyrą tarp užtikrinto žinomumo ir to žinojimo pametimo, žiūrovas pamažu ima abejoti Lailo ir Eriko žmogiškumu.

 

Nors atrodytų, kad serialas iš teismo salės, bet tikriausiai tik paskutinės dvi serijos labiau pabrėžia šio proceso sudėtingumą ir man asmeniškai kiek priminė kitą Ryan Murphy antologijos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ pirmąjį sezoną, kada buvo vaizduojama už žmogžudystę teisiama beisbolo žvaigždė O. J. Simpsonas. Pastarasis taip pat paminėtas seriale apie Menendezus, kai O. J. Simpsonas 1995 metais tampa trumpalaikiu Eriko kalėjimo už sienos „draugu“.

Šios dvi viršutinės nuotraukos vaizduojamos su tikraisiais Menendezais ir jų advokate dešimtajame dešimtmetyje.

Štai taip tikrieji broliai atrodo po daugel metų praleistų kalėjime.

Autentiška Menendezų šeimos fotografija, o apačioja – aktoriai iš serialo, įkūnijantys juos kaip veikėjus.

Aktoriai ir serialo sumanytojas R. Murphy pristatymo dieną.

Kadrai iš serialo.

 

Iš šio sezono serijų išskirčiau penktąją, kuri tarsi iškrenta iš konteksto, nes nufilmuota absoliučiai vienu kadru, stengiantis kuo tiksliau atkartoti filmuoto tikrojo Eriko Menendezo išlikusį ikiteisminį liudijimą. Šiuo atveju, kaip ir anais sykiais, mane visada žavi kruopšti R. Murphy komandos aktorių atranka ir vaidyba, kuri paremta estetika ir laikmečius pabrėžiančia autentika, nors ir pasakojama kruvina istorija, bet kokie aktoriai! Ne aktoriai, o manekenai nuo podiumo! Man iki tol nežinomi jaunosios kartos aktoriai: Lailo vaidmenį atliko Nicholas Alexander Chavez (g. 1999), o Eriko – Cooper Koch (g. 1996) tikriausiai jau įsirašė į savo karjeros archyvus kaip įsimintini jaunosios kartos aktoriai. Visgi tikrieji Menendezai nebuvo tokie žavūs ir gražūs, tačiau R. Murphy labai išnaudoja aktorių išvaizdos pranašumus ir kuria smarkiai, sakyčiau, pavojingai erotiškai pripumpuotą sezoną. Švysteli ir tai, kad Lailas ir Erikas galimai buvo broliai meilužiai, kurių iš tikrųjų tėvas netvirkino, bet patys retsykiais mėgdavo pamaloninti vienas kitą duše. Žinoma, tai tik versijos ir jų koliažas per visą sezoną ne kartą keičiasi. Seriale pasirodo ir tam tikros kino filmų legendos, lietuviams tikrai pažįstamas Javier Bardem bei Chloë Sevigny, kurie sukuria dviprasmiškus Eriko ir Lailo tėvų variantus, jų vaidmenys nors epizodiniai, bet taip pat ryškūs ir įsimintini.

 

Garso takelis! Daug kas mini, kad dešimto dešimtmečio pirmosios pusės dainos nostalgiškai atpažįstamos ir papildo Eriko ir Lailo sprendimus, įrėmina laikmečio dvasią. 1986 metais pasirodęs Naujosios Zelandijos roko grupės gabalas „Don't Dream It's Over“ tampa ir šeštojo epizodo pavadinimu. Kolorito atžvilgiu, man regis, šis antrasis sezonas nėra toks tamsus, koks buvo pirmasis apie Džefrį Dahmerį, sakyčiau, kai kuria prasme netgi priminė „Amerikietiško nusikaltimo“ antrąjį sezoną apie Gianni Versacio 1997 metais nužudymą, estetiška, dailu, bet iš esmės Murphy pasaulio žiaurumas ir smurtas visada toks gražus, kad galima patikėti, jog jis toks ir turėtų būti – pateisinamas.

 

Visgi serialo finalas patiems Menendezams nėra geras, prisimelavę ir prigauti meluojantys teismo proceso metu; mane stebino jų didybės ir arogancijos bei svajonių, geros nuomonės apie save mastas, jeigu dar nesibaigiant teismui Lailas diktuoja ir slapta rašo knygą iš kalėjimo, trokšta simpatijų iš visuomenės. Kokias reikia turėti smegenis, kad negalvotum, jog šie liudijimai gali atsigręžti byloje prieš jį ir brolį? Nemanau, kad serialas kaip nors stengiasi pabrėžtinai pateisinti brolių melus ir žmogžudystę, tai pradžios apgaulinga iliuzija, kadangi nė pats serialas nesistengia atsakyti ar išnarplioti šios bylos, žiūrovui ši istorija, ypač vyresnės kartos amerikiečiams, tėra archyvinė dar viena kriminalinę nostalgiją menanti istorija, kuri primena, kaip veikia arba neveikia teisingumas, kaip galima lengvai manipuliuoti tariama tiesa ir pražūti.

 

Šiaip „Monstrai: Lailo ir Eriko Menendezo istorija“ skyrius man patiko, žiūrėjosi estetiškai ir su intriga, mėgavausi kiekviena serija kaip kokybiškai sukaltu serialu, vis ironiškai pagalvodamas: kaip miega tie scenarijų autoriai, kurie iš projekto į projektą kasdien be perstojo tiria ir konstruoja, rekonstruoja visas tas kraupias istorijas ir metai iš metų mums pateikia supresuotas ir kondensuotas istorijas gražioje lėkštėje. Kaip jie mylisi ir bučiuoja po visko savo vaikus? Tikriausiai lygiai taip pat, kaip ir Alkatraso kalėjimo prižiūrėtojai arba kaip Lailo ir Eriko advokatė Leslie Abramson, kurią charizmatiškai, sakyčiau, suvaidino „Sopranuose“ išgarsėjusi aktorė Ari Graynor.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Tomas Sodeika apie meilės krizę, Eroso agoniją Vakarų kultūroje

 

Sveiki,

 

Filosofas ir Byung-Chul Hano knygos „Eroso agonija“ vertėjas neseniai davė interviu Filosofas Sodeika – apie tai, kodėl patiriame meilės krizę, kuriame kalba apie šios knygos turinį. Negalėjau nepasidalyti viena tokia mintimi iš interviu.

 

„Būtent meilėje glūdintis negatyvumo momentas nustato skirtumą tarp to, kas mums besąlygiškai reikšminga, ir to, kas reikšminga nėra. Šis skirtumas – kultūros kaip specifiškai žmogiškos tikrovės pagrindas, suteikiantis mūsų gyvenimui pamatinius orientyrus. Meilės krizės ištiktoje šiuolaikinėje Vakarų kultūroje tas skirtumas sparčiai nyksta. Tad šiuolaikinis žmogus netenka pamatinių orientyrų. Šiuo požiūriu, meilės krizė, arba eroso agonija, iš esmės yra visos kultūros, kaip žmogiškos tikrovės, krizė. Meną vis labiau išstumia pramogų industrija, mąstymą – apskaičiavimas, o meilės vietą užima pornografija.“ Tomas Sodeika

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Revizorius", režisierius Aidas Giniotis, Valstybinis Šiaulių dramos teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepamenu, kada paskutinįkart buvau Šiauliuose. Tikrai. Bet labai seniai, o ir miestas man neturi sąsajų su tokiu miestu, kuris turi ypatingą teatro mokyklos ir tradicijos veidą, nors gal tikrasis šiaulietis pasakytų kiek kitaip, nors žinau, kad toks Valstybinis Šiaulių dramos teatras egzistuoja ir puikiai daro savo spektaklius, tačiau jų retai pamatysi uostamiestyje. Tą retą progą šįkart išnaudojau ir tiesiu taikiniu nuėjau į režisieriaus Aido Giniočio spektaklį „Revizorius“, kurį vieninteliam pasirodymui atvežė šiauliečiai 2025 m. sausį. 2019 metais įvykusi Šiaulių dramos teatro premjera pagal Nikolajaus Gogolio klasikų klasika tapusią pjesę pasirodymas vertė salę trumpam sugūžėti. Nemačiau nė vienos tuščios vietos – „Revizorius“ iššlavė viską.

 

Bandau prisiminti savo skaitymo metus, kada studijų metais „sukirtau“ Gogolio „Revizorių“. Anuomet pjesė patiko, ji ir rimta, ir labai komiška, tad daugmaž žinojau, kokio turinio reiktų tikėtis. Daugelis vyresniosios kartos arba studijuojantys režisūrą bei aktorystę tikriausiai skaitė „Revizorių“, kuris narplioja XIX a. pirmosios pusės carinės Rusijos provincijos biurokratinius korupcijos reikalus. Pjesė originalo kalba išleista 1836 m., tačiau joje vyrauja nesunkiai aktualizuojami nūdienos liūdni sisteminiai dalykai.

 

Aidas Giniotis toli nenubėga nuo klasikinio varianto, tad stengiasi išlaikyti nugrimzdusį rusišką XIX a. miestelio kasdienybę ir centre vaizduoja prasigėrusius, moralės nebeturinčius miestelio valdytoją, teisininką, paštininką, gydytoją ir t. t. Žodžiu, visus tuos institucinių organų vadovus, dėl kurių laikosi provincijos gyvenimas. Neanalizuosiu ir nedetalizuosiu turinio, tik pasakysiu, kad šiam spektakliui ir nereikėjo didelių pakeitimų, perkonstravimo ar dekonstravimo, keistų ar labai originalių, sunkiai pjesės neskaičiusiam atsekamų sąsajų, modernybių. Iš vienos pusės tai klasikinio braižo pastatymas, bet Giniotis jį bando aktualizuoti „užsklandėlėmis“, per kurias veikia miestelėnų darbininkai (panašiai kaip animaciniame filme „Bjaurusis aš“ geltonieji pakalikai), išėję į ekspozicijas pokštauja apie COVID-19, moralizuoja ir demoralizuoja alkoholizmą, moko ir čia pat paneigia vertybinius aspektus, kalambūriškai kalbėdami perteikia šiuolaikinius savivaldybių valdymo biurokratinius triukus, aktualizuoja kyšių ir korupcijos sistemines ydas.

 

Man patiko tariamo revizoriaus Chlestakovo aktoriaus Arno Ašmono pasirodymas.  Ši pjesė ir charakteringas sukčiaus, mergišiaus vaidmuo man kažkuo priminė Moljero „Tartiufo“ veikėją. Tiesa, spektaklyje turime klasikinių vulgarybių, pvz., seksas, vilkint tautinius moterų rūbus, pasivoliojimai, gašlumai man žiūrėjosi nepaprastai komiškai ir vykusiai, labai mėgstu gašlumo parodijas teatre, nors gal kam ir nepatinka, nes gal pasirodo nerimta ir priklausytų žemesniojo teatro rangui, bet Šiaulių „Revizorius“ man pasirodė tinkamai „paspaustas“ komizmo prasme, kuriame išsiryškina provincialusis kaimietiškas naivumas, kvailumas ir idiotizmas.

 

Kaip bežiūrėsi, „Revizorius“ juk yra komiška moralinė pjesė, ji moko per gudročių tragedijas ir raudas tos folklorinės/liaudies tiesos: nešink ant kito, nes ir ant tavęs gali šikti; nespjauk į vandenį, iš kurio reiks gerti; kaip pasiklosi – taip ir miegosi... Žinoma, kad „Revizoriaus“ spektaklis nėra joks stebuklas, tačiau jis pramogos dėlei labai smagus ir tikrai nesnūduriavau ir laikas neprailgo. Galų gale nustebino finalas, kada atėjo tikrasis baltasis revizorius ir mums lyg Mozė iš lapų perskaitė įsakymą „iš viršaus“, jog esame ir būsime kontroliuojami (labiau net mums, dabarties žmonėms, o ne tiems XIX a.), būsime dėl sistemos mušami ir persekiojami, jeigu ją griausime, jei reiks, būsime prismaugti, kad ir oro uosto tualetuose, nes prieš viršenybę nepapūsi. Šis jo pranešimas staiga įgauna gilią prasmę, kurią pavadinčiau reikšmingiausiu spektaklio provokacija, kuris manyje sukirbino maišto prieš kontrolę ir sistemą jauseną, prieš sistemą, kurią mes patys renkame, maitiname, kuri mums turi atstovauti, o galiausiai tampame jos baudžiauninkais ir vergais dėl tos pačios paradoksalios priežasties, dėl ko apsikvailino „Revizoriaus“ miestelio valdžios vyrai. Žavesio šis spektaklis turi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 95: dangus priklauso visiems!

 Sveiki,

 

Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga, ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti, leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems, jo nenukariausime nei aš, nei jūs.

 

Jūsų Maištinga Siela