Cesar Aira knygos: Vienas keliaujančio dainininko gyvenimo nutikimas, Vaiduokliai, Fulgencijus

 

Cesar Aira (g. 1949 m.) – vienas svarbiausių šiuolaikinių Argentinos rašytojų, išsiskiriantis savo produktyvumu ir novatorišku stiliumi. Jo kūryba, apimanti daugiau nei šimtą romanų, esė ir apsakymų, yra išversta į daugybę kalbų, o jo vardas nuolat minimas tarp kandidatų į Nobelio literatūros premiją. Lietuvoje C. Airos kūryba taip pat sulaukė susidomėjimo, o jo knygų vertimai leidžia lietuvių skaitytojams susipažinti su šio autoriaus savitu literatūriniu pasauliu.

 

Lietuvių kalba jau pasirodė keletas C. Airos knygų vertimų. Leidykla „Rara“ išleido romanus „Vaiduokliai“ ir „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“, „Fulgencijus“. Šios knygos atspindi C. Airos kūrybos bruožus: netikėtus siužeto posūkius, fantastinius elementus ir ironišką požiūrį į tikrovę. C. Airos kūrybai būdingas žaismingumas, gebėjimas maišyti skirtingus žanrus ir kurti unikalius pasaulius. Jo knygose dažnai susiduria realybė ir fantazija, o personažai patenka į neįprastas situacijas.

 

C. Airos kūryba yra vertinama dėl jos originalumo ir gebėjimo laužyti tradicinius literatūros kanonus. Jo knygos skatina skaitytojus mąstyti apie literatūros ribas ir galimybes. Lietuvių kalba pasirodę vertimai suteikia galimybę lietuvių skaitytojams susipažinti su šio išskirtinio autoriaus kūryba.

Maištinga Siela

Klaipėdos pilies teatras: Klaipėdos pilies teatrui – 40 metų (skrajutė, spektakliai, aktoriai ir režisieriai)

Ketinu aplankyti kelis spektaklius iš Klaipėdos pilies teatro repertuaro spektaklius. Teatras šį ankstyvą pavasarį švenčia 40-ąjį savo gyvavimo jubiliejų. Vieno spektaklio metu prie įėjimo pasitiko venecijietiško stiliaus teatrinė inscenizacija, tad nuotraukomis dalijuosi su Jumis.

 

Klaipėdos pilies teatras, įkurtas 1985 m., yra svarbi Klaipėdos kultūros dalis. Iki 1995 m. teatras veikė kaip studija Liepų gatvėje. Jo įkūrėjas – režisierius Alvydas Vizgirda. Teatras garsėja savo profesionaliais sceninio meno spektakliais ir gatvės renginiais.

 

Per daugiau nei 30 metų kūrybinės veiklos teatras pastatė per 60 spektaklių ir surengė šimtus renginių Lietuvoje bei užsienyje. Teatre dirba dvi trupės: profesionali sceninio meno ir gatvės renginių trupė. Gatvės vaidinimuose ir renginiuose dalyvauja gausi muzikantų, šokėjų ir Klaipėdos universiteto Menų akademijos studentų grupė.

 

Nors Klaipėdos pilies teatras yra palyginti jaunas, Klaipėdos miesto teatrinė istorija siekia XVIII a. Klaipėdoje veikė įvairūs teatrai, o dabartinis Klaipėdos dramos teatras yra vienas seniausių teatrų Lietuvoje.

 

Šiuo metu Klaipėdos pilies teatras yra įsikūręs Žvejų rūmuose.

Maištinga Siela

Metų knygos rinkimai 2024: knygų sąrašai, kategorijos ir nominantai (geriausios 2024 metų lietuviškos knygos, literatūra)

 

Knygos paaugliams

 

Justina Kapeckaitė, dailininkas Paulius Uziela, „Tyroji Aušra“, išleido „Nieko rimto“;

Aušrinė Tilindė, iliustruotoja Roberta Railaitė, „Šiurpnakčio istorijos“, išleido „Alma littera“;

Rebeka Una, iliustruotoja Lena Klyukina, „Paskutiniai vaikai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Knygos vaikams

 

Eglė Jasė, iliustruotoja Julija Račiūnaitė, „Kamandosė“, išleido Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“;

Rūta Kačkutė, iliustruotojos Eglė Rudžionytė-Meškėlienė, Reda Tomingas, „Gintaro kelias: nuo Romos iki Baltijos“, išleido „Alma littera“;

Vytautas V. Landsbergis, iliustruotoja Dalia Karpavičiūtė, „Pūkis ir kėkštas“, išleido „Dominicus Lituanus“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Patricija Bliuj-Stodulska, „Tėčio Marselio liežuvis“, išleido „Baltos lankos“;

Paulius Norvila, iliustruotoja Salvija Vaičikonytė, „Išprotėję eilėraščiai“, išleido „Nieko rimto“.

 

Poezijos knygos

 

Austėja Jakas, „Mėlynieji malonumai“, išleido Baziliskas 

Jurgita Jasponytė, „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Mindaugas Nastaravičius, „Antra dalis“, išleido Tyto alba 

Tomas Petrulis, „Daikto kūnas“, išleido Baziliskas 

Vytautas Stankus, „Renkant kaulus“, išleido Baziliskas

 

Prozos knygos

 

Ieva Dumbrytė, „Negrįžtantys“, išleido Kitos knygos 

Mykolas Sauka, „Kambarys“, išleido Odilė 

Ieva Marija Sokolovaitė, „Pozuotoja“, išleido Baziliskas 

Kotryna Zylė, „Mylimi kaulai“, išleido Aukso žuvys 

Darius Žiūra, „Diseris“, išleido Kitos knygos su Vilniaus dailės akademijos leidykla 

 

Negrožinės knygos

 

Viktorija Daujotytė, „Kai rašai, nebijai. Autobiografiniai tekstai“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Donaldas Kajokas, „Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 

Jolita Mulevičiūtė, „Regos politika. Lietuva Rusijos imperijoje“, išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas 

Rūta Oginskaitė, „Kartu. Jūratės Paulėkaitės istorija“, išleido Inter se 

Arūnas Streikus, „(Ne)meilės trikampis. Šventojo Sosto Rytų politika, sovietų režimas ir Lietuva“, išleido Naujasis židinys-Aidai  

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kitoks žmogus" / "A Differen Man"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet man kaip niekad nesiseka su Kino pavasario atrinktais pagrindiniais filmais, man daugelis iš jų antraeiliai, lengvai pasimirštantys, gal dėl to daug tikėjausi iš kino kritikų labai gerai įvertinto amerikiečių režisieriaus Aaron Schimberg filmo „Kitoks žmogus“ (angl. A Different Man) (2024).

 

Istorija pasakoja apie Edvardą, kuris turi itin didelę veido deformaciją, todėl nuolat kenčia nepažįstamųjų užgaules ir baugias reakcijas. Vieną dieną į daugiabučio namo gretimą butą įsikrausto jauna mergina, kuri itin draugiškai elgiasi su juo. Suvokdamas, kad negalėtų turėti ilgalaikių santykių dėl to, kad yra toks, koks jis yra, jis nusprendžia pabandyti naująsias gydimo galimybes ir kaip nors panaikinti deformacijas. Galiausiai po injekcijų jam ima luptis veido oda ir jis kaip koks Bjaurusis ančiukas iš tikrųjų tampa visai simpatišku vyruku... Filmas veikia paradoksaliai, nes tapęs normaliu kaip ir visi, jis staiga nebetenka aplinkinių susidomėjimo, jo kaip aktoriaus karjera pas buvusią draugę dramaturgę irgi pakimba ant plauko, kai pagrindinį vaidmenį nugvelbia analogiškai kitas deformuotas vyrukas, kuriam jis jaučia tiek profesinę, tiek moterų dėmesio pavydą.

 

Filmas nekomercinės tekstūros ir kiek priminė kelių filmų miksus, t. y. „Substancijos“ ir  Peter Bogdanovich 1985 metų dramą „Kaukė“, kurioje nusifilmavo dainininkė Cher. Esama ir David Lyncho „Drambliažmogio“ sugestijos. Apskritai sakant, filmo pasakojimo tonas primena mistinius 9 dešimtmečio filmus, toks neskubus ir mąslus susitelkimas į pasakojimo fantastinę psichologinę dramą išties primena D. Lyncho tam tikras kino artikuliacijas, dvelkia lengvas humoras, kokį galėjome matyti ir „Tvin Pykso miestelyje“. Nepaisant viso filmo tono, kitoniškos režisūros, man filmas nepatiko. Neįtikino nė istorija, nepatiko ir kiek primityvoka didaktinė alegorija: tik netekęs savo išskirtinumo, kurį žmogus jautė kaip naštą, jis iš esmės netenka ir savo unikalumo. Atvirkštinė „Substancijos“ prasminė potekstė, kuri jau seniai įvairiom formom išbandyta.

 

Sebastianas Stanas filme „A Different Man“ atlieka sudėtingą Edvardo vaidmenį, kuris po veido operacijos susiduria su tapatybės krize ir pripažinimo troškimu. Šis vaidmuo aktoriui tapo dideliu iššūkiu, reikalaujančiu fizinių transformacijų ir gilaus psichologinio įsigilinimo. Filme nagrinėjamos aktualios temos apie išvaizdos kultą ir socialinę atskirtį, o tai suteikia aktoriui galimybę atkreipti dėmesį į šiuolaikinės visuomenės problemas. Šis vaidmuo Sebastianui Stanui reiškia ne tik profesinį augimą, bet ir galimybę prisidėti prie svarbių socialinių temų nagrinėjimo. Filme netikėtai pasirodo ir norvegų aktorė Renate Reinsve, kuri atliko puikų vaidmenį šių metų Kino pavasaryje rodomame filme „Armandas“.

 

Žinau, kad daugeliui visgi filmas patiko ir net kai kuriuos labai rimtai įtraukė, tačiau galbūt būtent lėlių teatro principu komponuojamos scenos, pvz., per reabilitaciją Edvardas paduria savo kur kas fiziškai pranašesnį kineziterapeutą, atrodo, kaip koks „Žvaigždžių karų“ nesąmoningas epizodas. Visgi, kaip sakiau, filmas yra alegoriškas ir viskas labai sąlygiška, tad logikos su tikrove nereiktų ieškoti, reiktų vertinti režisieriaus sukurtas veikėjų psichologines kaukes kaip idėjas ir kaip jos koreliuoja aiškiai suformuotomis didaktinėmis tezėmis. Man sunkokai sekėsi mėgautis šiuo filmu, tačiau suprantu jo įvertinimus.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Leidiniai: "Šiaurės Atėnai", "Nemunas", "Literatūra ir menas" (Dalia Staponkutė "Vivat Regina!")

 

Sveiki,

 

Tik vasario mėnesį,

Gerokai jau atslūgus šventėms,

Sumirksėjau

Tyrinėdamas pirkinių čekį.

 

Nuo kada „Nemunas“ už 7 eurus?

 

Kada? Kada? Kada?

 

Kultūrinė spauda ir vėl pabrango.

Kaip sviestas, margarinas, grybai, uogos.

 

Kaip ir bilietai į Kino pavasarį,

Vilniaus viešasis,

Kaip ir paukščių dainos medžiuose,

Kaip ir viskas šiam pasauly.

 

Jau pabrango.

 

Tik kad ne vienodai.

Už kiaulienos kilogramą sumokėjau 3,50.

Už „Literatūra ir meną“ – 4 eurus.

(Dar euras ir bus tiek, kiek pernai dar gruodį

Kvadratinė „Nemuno“ plytelė).

 

Prabangioj šaly –

Prabangi kultūra,

Tik ją rašantys ir kuriantys

Kaip už kiaulienos paršą.

 

Maištinga Siela

Laikraštis "Šiaurės Atėnai", Jeanette Winterson knyga "Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai"

 

Sveiki,

 

Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai.

Atėnai – ne vieninteliai Atėnai.

Yra dar Šiaurės Atėnai.

 

IKI parduotuvėje.

Ant nukainuotų knygų stirtos.

 

Po Šiaurės Atėnais – Heraklis,

Multiplikacinis ir mažamečiams.

 

Kultūra sluoksniuojasi

Kaip biskvito pyragas.

 

Kaip savaitgalinė Pompėja:

Čekiai ir sąskaitos,

Laikraščiai ir paraštės,

Nukarpyti nagai,

Nulankstyti romanų krašteliai,

Agurkėliai ir „Orbit“ –

 

Šiaurės Atėnai,

Aišku, jeigu norit.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino" / "Bridget Jones: Mad About the Boy"

 

Sveiki,

 

Iš esmės esu Bridžitos Douns ekranizacijų mėgėjas, nors nė vieno rašytojos Helen Fielding romano neprisiverčiau perskaityti ir tikriausiai šiame gyvenime to jau nebepadarysiu, tačiau lengvai esu sužiūrėjęs pirmąsias tris šios serijos filmus, tad pasidaviau ir ketvirtajai „Bridžita Džouns. Pakvaišusi dėl vaikino“ (angl. Bridget Jones: Mad About the Boy) (2024). Helen Fielding pirmąkart knygą apie Bridžitą Džouns išleido 1996 metais, o ketvirtoji dalis pasirodė 2016 metais. Tam tikra prasme, ji padarė revoliuciją populiariosios literatūros žanre, vaizduodama linksmai nevykėlę, kuri bando visada susitvarkyti savo gyvenimą.

 

Tikriausiai neriekia pristatinėti Bridžitos Džouns, ji daugeliui, kas matė, tikriausiai tampa suaugusiųjų „Vienas namuose“ reikalu, nusivylusių namų šeimininkių, vienišų merginų ir mamų klasikų klasika. Visgi, matyt, būsiu šiek tiek užaugęs, nes, tiesą sakant, šiuo paskutiniu filmu, kuris bene geriausiai įvertintas kino kritikų, man nelabai įtiko. Istorija pasakoja apie jau nebe pirmos jaunystės Bridžitą Džouns, kurios vaidmenį atlieka ta pati Renée Zellweger. Akivaizdu, jog filmas suka link amžiaus skirtumų problematikos. Senstelėjusios mamos traktuojamos kaip „nurašytos“ iš tinderių sąrašų, nebeseksualios, išvargusios ir nebevertos sekso. Tačiau Bridžitai visi kvaršina maniakiškai galvą dėl to, kad ji pagaliau po mylimojo netekties turi užmegzti santykius. Neįtikino tas perspaustas artimųjų draugų raginimas Bridžitai be perstogės dulkintis, bet iš kitos pusės – tai stereotipai, viešieji spaudimai iš aplinkos būti „normaliai“ kaip ir visi. Grumdamasi su buitimi ir zyzliais dviem vaikais Bridžita pagaliau grįžta į darbą, užmezga trumpalaikius santykius su kur kas jaunesniu gražuoliuku, tačiau jaučia, jog gyvenimas neturėtų būti toks, koks jis yra...

 

Manau, Bridžita šioje dalyje, nors ir elgiasi iš dalies infantiliai, tačiau filmo kūrėjai suteikė šiokios tokios jau brandos. Filmas nebuvo toks jau linksmas ir juokingas kaip prieš tai buvusios dalys, stokota komiškų situacijų, daugiau dėmesio skirta Bridžitos motinystės problemoms, skausmui dėl netekties, bandymui vėl socialiai kibti į darbus, nevengiant patetiškų siužetinių jau nusibodusių sprendimų, pvz., ištęstų ilgą scenų sningant, kai ji lūpomis įsisiurbia sūnaus mokytojui į burną arba ilgos ašarėlės, kai sūnelis padainuoja dainelę mokyklos scenoje. Nelabai priimu tų atsikartojančių klišių, formų ir schemų, jau matytų ir kurtų popsiniame kine prieš daugybę dešimtmečių, tačiau, manau, kad filmas daugeliui suveiks kaip nostalgiška tąsa tos frančizės, kuris prasidėjo labai seniai (t. y. nuo 2001 metų, kai pasirodė pirmoji dalis). Man filmas buvo, tiesą sakant, nuobodokas ir tiko kelios įdomesnės komiškos vietos, kur galėjau paprunkšti, visgi filmas iš komedijos nuėjo labiau į melodramos žanrą su paverkšlenimais ir šiokiu tokiu gyvenimišku apmąstymu, nestokojant šablonų ir klišių.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurki: 72/100

IMDb: 6.7

Maištinga Siela