Asmenybės: Carl Tanzler (Karlas Tanzleris) ir jo maniakinė meilė Elenai Milagro Hoyai

 Nuort. Karlas Tanzleris apie 1940-uosius

Sveiki, skaitytojai,

Apie šią istoriją nebuvau nieko girdėjęs, gal kur ir yra YouTube kanele koks lietuvis padaręs šios istorijos įrašą ir daugelis, kas žiūri tas savamoksles laidas apie žudikus ir maniakus, manau, bus girdėję apie grafą Carlą Tanzlerį (Karlas Tanzleris), kuris būdamas gydytoju taip pamilo savo mirštančią pacientę, kad po kelerių metų išsikasė jos lavoną ir net bandė pristabdyti jos yrantį kūną. Apie Tanzlerį sužinojau neseniai skaitydamas Megan Nolan romaną „Desperatiški veiksmai“, kuriame vaizduojama jauna moteris, kuri beprotiškai yra įsimylėjusi savo vaikiną ir bando tyrinėti savo beprotybės priežastis, tad viename iš skyrelių pateikia lakoniškai ir Karlo Tanzlerio istoriją, bet viską nuo pat pradžių.

KARLO TANZERIO GYVENIMAS IKI OBSESIJOS

Karl von Cosel, tikrasis vardas Georg Karl Tänzler, gimė 1877 m. vasario 8 d. Drezdene, Vokietijos imperijoje. Jo ankstyvasis gyvenimas buvo apipintas paslapties ir keistų vizijų. Pats Karlas teigė, kad užaugo užmiesčio pilyje, kurioje jam sapnuose ir vizijose pasirodydavo „Baltoji moteris“ – grafienė Anna Constantia von Cosel. Ši grafienė, anot jo, atskleisdavo jam jo tikrosios meilės veidą – tai turėjo būti egzotiška tamsiaplaukė moteris. Šios mistinės patirtys, matyt, smarkiai paveikė jo ateitį. Nuo jaunystės jis buvo apsėstas mokslo ir išradimų, netgi teigė įgijęs aukščiausius medicinos, filosofijos, matematikos, fizikos ir chemijos laipsnius.

Apie 1900-ųjų pradžią Tanzleris keliavo po Indiją ir vėliau po Australiją. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo internuotas Australijoje kaip Vokietijos pilietis, ir, kaip teigiama, nesėkmingai bandė pabėgti pasistatydamas laivą. Po karo, 1920 metais, Karlas susituokė su Doris Anna Schafer ir susilaukė dviejų dukterų. Tačiau jam nebuvo leista grįžti į Vokietiją, todėl po internavimo jis išvyko į Nyderlandus.

1926 metais visa šeima iš Roterdamo emigravo į Jungtines Valstijas. Po trumpo sustojimo Havanoje, Kuboje, jie apsigyveno Zephyrhills, Floridoje, kur jau gyveno Karlo sesuo. Vis dėlto, 1927 metais Tanzleris paliko savo šeimą Zephyrhills ir persikėlė į Ki Vestą, Floridoje. Jis tikėjo, kad jo žmona neatitinka moters, kurią matė savo vizijose. Ki Veste, pasivadinęs Carl von Cosel vardu, jis įsidarbino radiologijos techniku JAV Jūrų ligoninėje. Būtent šioje ligoninėje, 1930 metais, jo vizija tariamai tapo kūnu – jis sutiko Mariją Eleną Milagro de Hoyos.

KAIP KARLAS TANZLERIS SUSIPAŽĮSTA IR BENDRAUJA SU SAVO PACIENTE MARIJA ELENA MILAGRO DE HOYOS

Karlas Tanzleris, radiologijos technikas JAV Jūrų ligoninėje Ki Veste, Floridoje, gyveno keistoje, jo paties sukonstruotoje realybėje. Apsėstas jaunystės vizijų apie „tikrąją meilę“, kurią įkūnijo tamsiaplaukė, egzotiška moteris, jis kantriai laukė jos pasirodymo. 1930 metais, kai jam buvo 53 metai, jo gyvenimas pasikeitė. Į ligoninę, kurioje jis dirbo, atvyko sunkiai serganti devyniolikmetė kubietė Maria Elena Milagro de Hoyos. Karlas iš karto atpažino jo vizijų moterį – Eleną. Nors Elena sirgo tuo metu nepagydoma liga – tuberkulioze, Karlas buvo tvirtai įsitikinęs, kad jam skirta ją išgydyti.

Iš pirmo žvilgsnio, Karlo ir Elenos santykiai buvo netradiciniai. Karlas, be to, kad buvo jos gydytojas, be Elenos ir jos šeimos prašymo ėmėsi desperatiškų veiksmų, siekdamas ją išgelbėti. Jis gabendavo į ligoninę radiologijos įrangą, įvairius vaistus, tonikus ir savo pačių išradimus, teikdamas, kad visa tai padės išgydyti jos ligą. Jis taip pat pirko jai brangias dovanas, siūlydamas šilkinę patalynę ir papuošalus, tikėdamasis pagreitinti jos pasveikimą ir įtikinti ją, kad jis yra jos „princas“ ir „tikroji meilė“. Elenai ir jos šeimai šis dėmesys, ypač dovanos, atrodė keistas, tačiau jie buvo nuskurdę, todėl priimdavo jo pagalbą. Jos mama, atsižvelgdama į Karlo nuolatinį lankymą ir medicininę pagalbą, pripažino jo atsidavimą ir per daug neklausinėjo apie jo keistą elgesį.

1926-ieji, Elenai vos 17 m.

Kalbant apie Eleną, jos jausmai Karlui buvo labiau pagrįsti padėka ir galbūt šiek tiek baimės ar nuostabos. Ji pripažino jo pasiaukojimą ir norą ją išgydyti, bet vargu ar atsakė jam romantiškais jausmais. Elena buvo jauna, besileidžianti į gyvenimą, o Karlas – gerokai vyresnis ir nepatrauklus. Jos dėmesys buvo skirtas išlikimui ir kovai su liga, o ne netikėtiems ir intensyviems įsimylėjusio techniko jausmams. Jos šeima, nors ir matė Karlo keistą apsėdimą Elenai, tikriausiai jautėsi įkalinta beviltiškoje situacijoje. Jie buvo dėkingi už Karlo finansinę pagalbą ir nuolatinį rūpestį Elenai, kurios nebuvo pajėgūs apmokėti. Todėl jie ignoravo jo keistenybes, tikriausiai tikėdamiesi geriausio, ir galbūt slapta vildamiesi, kad jis padės išgydyti dukrą. Vis dėlto, Karlo vis didėjantis apsėdimas ne tik Elena, bet ir jos liga, tapo vis labiau matomas. Jis vis giliau grimzdo į savo fantazijų pasaulį, nepaisydamas medicininių realijų.

Deja, visos Karlo pastangos buvo bevaisės. Nepaisant jo didžiulių, kartais absurdiškų, pastangų ir įsitikinimo, kad jis gali nugalėti ligą, Marijos Elenos Milagro de Hoyos kūnas nusilpo. 1931 m. spalio 25 d., būdama vos 21-erių, Elena mirė nuo tuberkuliozės komplikacijų. Jos mirtis buvo smūgis jos šeimai, tačiau Karliui tai buvo ne pabaiga, o naujo, dar keistesnio ir tamsesnio apsėdimo pradžia.

KARLAS TANZLERIS – NEKROFILAS AR BEPROTIŠKA MEILE APSĖSTAS GENIJUS?

Toliau tik dar įdomiau, nes...

Gavęs Elenos šeimos leidimą pastatyti jai mauzoliejų ir apmokėti visas laidojimo išlaidas, Tanzleris ėmėsi veiksmų, kurie peržengė bet kokias moralės ir etikos ribas. Beveik dvejus metus, nuo 1931 iki 1933 m., jis kasnakt lankydavosi mauzoliejuje, nešdamas šildymo įrangą, kad išlaikytų karsto turinį kuo sausesnį, ir teigdamas, kad Elenos dvasia ateina pas jį ir dainuoja. Jis kalbėdavo su ja, prašydama pasiimti jos kūną iš kapo, nes, jo žodžiais, ji kenčia uždaryta karste. Karlas vis labiau įsitvirtino savo paties sukurtame iliuzijų pasaulyje, atskirdamas save nuo realybės ir panirdamas į šiurpią meilę mirusiai.

Elenos mauzoliejus, kurį pastatė Tanzleris

1933 metų balandį, vykdydamas tariamus Elenos dvasios nurodymus, Tanzleris slapta išgabeno jos palaikus iš mauzoliejaus ir parsivežė į savo namus. Čia prasidėjo dešimtmetį trukęs makabriškas eksperimentas. Norėdamas išsaugoti kūną, Karlas jį balzamavo, naudodamas formaldehidą, įmirkytą audiniuose. Kai kūnas pradėjo irti, jis ėmėsi dar drastiškesnių priemonių: kaulus sutvirtino viela ir pakabomis, akių vietoje įstatė stiklines akis, o irstančią odą padengė vašku ir tinku. Plaukus pakeitė nuimtais nuo mirusiosios galvos. Jis aprengė ją drabužiais, kuriuos nuolat keisdavo, papuošė papuošalais ir netgi kvepino, kad paslėptų irimo kvapą. Karlas ir toliau gyveno su Elenos palaikais, gulėdavo su ja lovoje, o pasak jo, netgi šokdavo ir kalbėdavosi su ja. Šis siaubingas veiksmas buvo atliekamas visiškai slaptai, izoliuotame name, kurio kaimynai nieko neįtarė.

Paslaptis išaiškėjo tik 1940 metais, kai Elenos sesuo, Florinda Milagro de Hoyos, išgirdo gandus apie Tanzlerio keistą elgesį ir tai, kad jis laiko Elenos kūną savo namuose. Ji nuėjo į Tanzlerio namus ir, nepaisant jo atsisakymo įleisti, pastebėjo neįprastą Elenos veido profilį pro langą. Ji iškvietė policiją. Įėję į namus pareigūnai aptiko baisų vaizdą: lovoje gulėjo tai, kas kažkada buvo Elena Hoyos, kruopščiai „atkurta“ ir prižiūrima Tanzlerio. Jis buvo nedelsiant areštuotas ir apkaltintas kapų išniekinimu.

Elenos mumija.

Visuomenės reakcija buvo šokiruojanti ir prieštaringa. Žinia apie Tanzlerio veiksmus greitai pasklido, tapdama pagrindine sensacija JAV ir už jos ribų. Dauguma žmonių buvo pasibaisėję ir pasišlykštėję jo veiksmais, laikydami juos ligotais ir neetiškais. Kiti jautė nuostabą dėl jo apsėdimo ir atsidavimo „meilei“, net ir tokios siaubingos formos. Ypač didelė dalis vyrų vertino Tanzlerį kaip „romantiką“, kuris pademonstravo neįtikėtiną atsidavimą. Pati Elenos šeima patyrė didžiulį sielvartą ir pyktį. Elenos kūnas buvo mediciniškai patikrintas, po to vėl palaidotas nežinomoje vietoje, kad būtų išvengta tolesnių išniekinimų. Nors Tanzleris teisiškai nebuvo nuteistas dėl senaties ir įstatymų spragų, jo istorija tapo įspėjimu apie apsėdimo ir mirtingumo ribas, palikdama neišdildomą įspūdį visuomenėje.

Įdomus visuomenę demaskuojantis faktas! Po to, kai 1940 metais išaiškėjo Carlo Tanzlerio paslaptis, Marijos Elenos Milagro de Hoyos kūnas buvo konfiskuotas ir viešai eksponuojamas Deano-Lopezo laidojimo namuose Ki Veste. Ši makabriška ekspozicija sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo – manoma, kad ją apžiūrėti atėjo per 6 000 žmonių. Šis įvykis tapo milžiniška sensacija, atskleidusia kraupią meilės, apsėdimo ir mirties istoriją, kuri vieniems kėlė siaubą, o kitiems – keistą susižavėjimą. Po viešos demonstracijos Elenos kūnas buvo vėl palaidotas nežinomame kape, siekiant apsaugoti jį nuo tolesnių išniekinimų.

TOLESNIS KARLO TANZLERIO GYVENIMAS

Po to, kai 1940 metais iš Karlo Tanzlerio buvo atimtas Elenos Hoyos kūnas, o visuomenė sužinojo apie jo makabrišką apsėdimą, jo gyvenimas iš esmės pasikeitė, bet jo keistas prisirišimas prie mirusios moters liko nepakitęs. Nepaisant to, kad buvo areštuotas ir apkaltintas kapų išniekinimu, Tanzleris nebuvo nuteistas. Prokurorai nusprendė, kad jo veiksmai įvyko seniai, o tuo metu galioję įstatymai nenumatė griežtų bausmių už tokius nusižengimus. Medicininės ekspertizės metu jis buvo pripažintas pakaltinamu, tačiau jo elgesys buvo pripažintas ekscentrišku ir absurdišku.

Po šio viešo skandalo Tanzleris liko Ki Veste. Jis niekada viešai neatgailavo dėl savo veiksmų ir nuolat gynė savo „meilę“ Elenai, teigdamas, kad viskas, ką jis darė, buvo vedamas meilės ir noro ją išgelbėti. Jis netgi parašė autobiografiją, kurioje smulkiai aprašė savo ryšį su Elena ir detales apie jos kūno išsaugojimą. Ši knyga dar labiau sustiprino visuomenės susidomėjimą jo istorija. Nors visuomenė buvo pasibaisėjusi jo veiksmais, dalis jos jautė keistą susižavėjimą šiuo, jų manymu, „pamišusiu genijumi“. Jam tapus žinoma figūra, atsirado ir tokių, kurie jautė jam užuojautą, matydami jame tragišką figūrą.

Nepaisant to, kad tikrasis Elenos kūnas buvo paslėptas nežinomame kape, Tanzleris neišsižadėjo savo apsėdimo. Jis pasidarė beveik tobulą Elenos mirties kaukės kopiją, atkartodamas kiekvieną detalę, kurią prisiminė iš jos kūno. Šią vaško ir gipso kopiją jis laikė savo namuose ir toliau gyveno su ja, kaip anksčiau su tikruoju kūnu, tikėdamas, kad tai Elenos esmė. Jis netgi įsigijo lėktuvą ir, teigiama, bandė ieškoti naujos „tikrosios meilės“, tačiau jo apsėdimas Elena liko nepakitęs. Tanzleris mirė 1952 m. liepos 3 d. savo namuose, būdamas 75 metų. Jis buvo rastas apsikabinęs su Elenos kopija, kurią vadino „mylimąja“. Taip baigėsi šio neįprasto žmogaus gyvenimas, paženklintas tragiškos meilės ir ribas peržengiančio apsėdimo. Jo istorija ir toliau kelia klausimų apie meilės, mirties ir proto ribas.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: kaip Žemaitė rašytoja reagavo į savo spausdintus tekstus ir į spaudos draudimo riziką?

 

Sveiki, skaitytojai,

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma slapyvardžiu Žemaitė (1845–1921), yra viena ryškiausių lietuvių prozininkių, realizmo atstovė, įgijusi neformalų „valstiečių rašytojos“ titulą. Kilusi iš pasiturinčių bajorų šeimos, ji anksti pajuto socialinę nelygybę ir tapo aktyvia švietimo, lietuvybės puoselėtoja. Jos kūryba, apimanti apsakymus, apysakas, dramas ir feljetonus, išsiskyrė aštriu kaimo buities, socialinių santykių, moterų padėties ir tautinio atgimimo problemų vaizdavimu. Žemaitės rašymo stilius buvo itin gyvas, kupinas dialogų, autentiškos šnekamosios kalbos, kas leido jai realistiškai perteikti to meto Lietuvos kaimo tikrovę. Jos kūryba padėjo pamatus lietuvių realistinei prozai ir išlieka svarbi iki šių dienų.

Žemaitės požiūris į carinės Rusijos įvestą lietuviškos spaudos draudimą (1864–1904) buvo kategoriškai neigiamas ir kupinas pasipriešinimo. Ji puikiai suprato šio draudimo žalą tautos švietimui, kultūrai ir nacionalinei savimonei. Pati būdama aktyvi visuomenininkė ir tautinio atgimimo dalyvė, Žemaitė jautė pareigą prisidėti prie lietuviškos knygos išlikimo. Nors jos kūryba klestėjo daugiausia po spaudos draudimo panaikinimo, ji aktyviai rėmė knygnešių veiklą ir prisidėjo prie pogrindinės lietuviškos spaudos platinimo. Jai buvo svarbu, kad lietuviška kalba ir mintis gyvuotų nepaisant okupacinės valdžios represijų.

Savo kūrybą Žemaitė matė kaip priemonę šviesti žmones, kelti socialines problemas ir ugdyti tautinę sąmonę. Ji rašė paprastiems žmonėms, stengėsi būti jiems suprantama ir artima. Nors pati neturėjo formalaus išsilavinimo, ji pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu stebėti ir analizuoti aplinką, o tai leido jai kurti autentiškus ir paveikius personažus bei situacijas. Jos apsakymai dažnai tapdavo aštriu veidrodžiu, atspindinčiu kaimo luomų susidūrimus, moterų priklausomybę nuo vyrų ir tradicinių normų, taip pat alkoholizmo ir kitų visuomenės ydų pasekmes. Žemaitė tikėjo literatūros galia keisti visuomenę ir skatinti žmones mąstyti kritiškai, todėl jos kūryba buvo ne tik meninės, bet ir didelės socialinės reikšmės.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Alfonsas Tekorius, vertėjas iš vokiečių kalbos, apie tarmes, tamių įtaką vertimui

 

Sveiki,

Šiemet atsisveikinome su vertėju Alfonsu Tekoriumi (1934-2025), kuriam jau buvo sukakę 92 metai. Alfonsas Tekorius (gimęs 1934 m. balandžio 3 d.) buvo žymus lietuvių kalbininkas ir vertėjas, kurio indėlis į Lietuvos kultūrą ypač reikšmingas dėl jo gausių ir preciziškų vertimų iš vokiečių kalbos. Jis baigė vokiečių filologiją Vilniaus universitete ir ilgus metus dirbo dėstytoju, ugdydamas naujas filologų kartas. Jo gyvenimas ir darbas buvo glaudžiai susiję su vokiečių kalbos ir kultūros sklaida Lietuvoje. Alfonsas Tekorius yra pelnęs apdovanojimų už savo vertimo veiklą, įskaitant Metų vertėjo krėslo premiją ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžių.

Man sunku patikėti, tačiau knygų su Tekoriaus vertimu nesu beveik skaitęs, išskyrus Booker nominuotą Danielio Kehlmanno knygą „Tilis Ulenšpygelis“ bei kitą jo romaną „Pasaulio matavimas“.

Alfonsas Tekorius per savo ilgametę karjerą išvertė daugiau nei keturiasdešimt knygų, apimančių įvairius žanrus – nuo filosofinių veikalų iki grožinės literatūros ir kalbotyros darbų. Jo vertimų spektras liudija gilų vokiečių kultūros išmanymą ir platų interesų lauką.

Filosofijos srityje Tekorius yra išvertęs esminius Vakarų mąstymo tekstus. Tarp jų – L. Feuerbacho „Krikščionybės esmė“, A. Schweitzerio „Kultūra ir etika“, A. Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmai“ bei platųjį filosofinį traktatą „Parerga ir paralipomena: filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir savižudybę“. Ypatingą vietą jo kūryboje užima F. Nietzsche's darbai, tokie kaip „Linksmasis mokslas“, „Apie moralės genealogiją: poleminis veikalas“, „Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“, ikoniškasis „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, „Ryto žara: mintys apie moralės prietarus“ ir „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. Taip pat jis vertė F. W. J. Schellingo „Žmogaus laisvės esmės ir su ja susijusių dalykų filosofinius tyrimus“ ir Hans-Georgo Gadamerio „Kalba kaip hermeneutinės patirties terpė“ bei „Istorijos nenutrūkstamumas ir egzistencijos akimirksnis“.

Grožinės literatūros srityje Alfonsas Tekorius praturtino lietuvių skaitytojus klasikiniais ir šiuolaikiniais vokiečių autorių kūriniais. Jis vertė W. Hauffo „Pasakas“, J. W. Goethe's „Vilhelmo Meisterio klajonių metus, arba Atsižadantieji“, „Vilhelmo Meisterio mokymosi metus“, taip pat paties Goethe's „Pasakas“ ir kitų vokiečių poetų eilėraščius. Jo dėka lietuviškai prabilo vokiečių romantikų pasakų rinkinys „Smėlio žmogus“, Elias Canetti pjesė „Kai žinoma mirties valanda“, Danielio Kehlmanno romanas „Tilis Ulenšpygelis“ ir M. Wernerio „Prie šlaito“.

Be filosofijos ir grožinės literatūros, Tekorius taip pat vertė kalbotyros ir istorijos veikalus, tokius kaip Frydricho Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatika 1876“ ir „Lietuvių kalbos garsų ir kirčio mokslas 1849“, J. Užpurvio knygą apie Saugų tarmę ir Memelio pavadinimo kilmę, O. Schneidereito „Prūsus“, bei Jurgeno Neffes biografiją „Einšteinas“. Šie vertimai atspindi jo gilų domėjimąsi ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros paveldu.

„Tarmė – didžiausias vertėjo lobis, neįkainojama vertybė. Ne per bendrinę kalbą, o per tarmę tarsi kapiliarais esi susijęs su tautos dvasia. Iš jos perimi daug kalbinės, ypač dialoginės raiškos spalvų, nes dialogai, mano nuomone, yra kalbiniai tautos dvasios grynuoliai. Versdamas grožinę literatūrą neretai pasijuntu nugrimzdęs į tas gelmes ir ten ieškąs, vertimo teorijos žargonu tariant, dialoginio kalbėjimo interkultūrinių atitikmenų.“ Alfonsas Tekorius

Maištinga Siela

Šios dienos citata: gamtininkas Henrikas Gudavičius apie gamtą, harmoniją ir teisingo gyvenimo požiūrį

 

Sveiki,

Pagalvojau, kokie teisingi gamtininko Henriko Gudavičiaus (g. 1943) pasakyti žodžiai. Dalijuosi.

„Žemė yra gyva, ir viskas, kas iš jos atsiranda, taip pat yra gyvas. Todėl ir nusipelno pagarbos. Negalima žemės sliekų dusinti trąšomis ir pesticidais. Ne tiktai sliekai, bet ir visa nesuskaičiuojama dirvožemio mikrofauna dirba mūsų labui, reikia tai pastebėti ir įvertinti. Štai tada kiekviena žolelė , žvelgianti į save, bus gyduolė. Gydo ne tiktai žolelė, bet ir tas bandymas pamatyti, ta nuolanki pagarba.ir tada, kai matome šalia tako žaliuojančią kerėčiažolę, ir tada, kai žvelgiame į laisvėje gyvenantį tigrą.“ Hendrikas Gudavičius

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Thomas Mann apie laiką rašymui ir gyvenimui

 

Sveiki, skaitytojai,

Kai laiko iš tikrųjų nėra, pasirodo, pagal žymųjį vokiečių rašytoją Thomą Manną, jo vis tiek labai daug. Tikriausiai bernardinai.lt pirmieji paskelbė, kad 2025 m. birželio 6 dieną sukanka 150 metų, kai gimė Nobelio laureatas.

„Yra tolimų dangaus kūnų, kurių medžiagų tankis toks neįtikimai didelis, kad vienas tenykštis kubinis colis čia, Žemėje, svertų dvidešimt centnerių. Panašiai galima pasakyti ir apie žmonių laiką – jis kitokios sandaros, kitokio tankumo; kitokią naudą teikia negu praskydęs, lengvai pro pirštus slystantis daugumos kitų žmonių laikas. Dažnas stebisi, kad tiek daug galima nuveikti per tą patį laiką, netgi klausia: kaip tu suspėjai tą viską padaryti? <...> Net jei laiko jau visai maža, vis vien dar jo labai daug...“ Thomas Mann

Maištinga Siela

Serialas: "Teisė mylėti" / "El privilegio de amar" (1998-1999 versija)

 

Sveiki, skaitytojai,

Turiu kelis užsakymus, t. y. Jūsų asmeninius prašymus aprašyti ir kaip nors susisteminti informaciją apie senus serialus, rodytus prieš daugel metų per Lietuvos televizijos kanalus. Pirmasis prašymas – meksikiečių telenovelė, kitaip sakant, muilo opera „Teisė mylėti“ (ispan. El privilegio de amar), kuri buvo Meksikoje filmuojama 1998-1999 metais ir sulaukė 155 serijų. Serialas, kiek aptikau, buvo rodomas per LNK išskirtinai tik savaitgaliais ir jį dėl serijų kiekio rodė netgi kelerius metus. Man regis, pats pamenu šiek tiek tą siužetą ir aktorius, tad bus įdomu pasižvalgyti, kas čia per serialas, atkapstyti įdomybes ir faktus.

TRUMPAS SERIALO „TEISĖ MYLĖTI“ SIUŽETAS

Meksikiečių telenovelė „Teisė mylėti“ pasakoja sudėtingą ir dramatišką meilės, praradimo ir atleidimo istoriją, kurios centre – dvi pagrindinės moterys: garsi dizainerė ir verslininkė Luciana Duval ir jaunoji, ambicinga modelis Cristina Miranda. Serialo siužetas sukasi apie ilgus metus slėptą praeitį, kuri netikėtai iškyla į paviršių ir sujungia abiejų moterų likimus.

Praeities klaidos ir skaudus likimas

Luciana, būdama jauna ir naivi mergaitė, buvo įsimylėjusi kunigų seminarijos studentą Juaną de la Cruzą. Jų meilė baigėsi netikėtu nėštumu. Išsigandusi ir palikta viena, Luciana buvo priversta atiduoti savo ką tik gimusią dukterį į našlaičių namus. Šis skausmingas įvykis tapo jos didžiausia paslaptimi ir nuolatiniu kaltės jausmu. Bėgant metams, Luciana tapo sėkminga ir įtakinga moterimi, ištekėjo už žinomo aktoriaus Andréso Duvalio ir susilaukė sūnaus Victoro Manuelio. Nors ji turi viską – turtus, šlovę ir mylinčią šeimą – praeities vaiduokliai nuolat persekioja jos sielą.

Likimo vingiai ir netikėtas susitikimas

Tuo tarpu jauna ir graži Cristina Miranda siekia modelio karjeros. Ji atvyksta dirbti į Lucianos Duval mados namus, nežinodama apie jokių sąsajų su jomis. Luciana iš karto pajunta antipatiją Cristinai, matydama joje tarsi save jaunystėje, ir jaučia nepaaiškinamą pyktį. Tačiau ironiška, kad Cristina įsimyli Lucianos sūnų Victorą Manuelį. Jų meilei išbandymai prasideda iškart – Luciana griežtai priešinasi šiam ryšiui, o Victoras Manuelis turi buvusią merginą Tamarą, kuri pasiryžusi bet kam, kad atgautų jo dėmesį.

Tiesos išaiškėjimas ir atleidimas

Pagrindinis siužeto posūkis įvyksta, kai paaiškėja šokiruojanti tiesa: Cristina yra Lucianos dukra, kurią ji atidavė prieš daugelį metų. Ši tiesa išaiškėja padedant tėvui Juanui de la Cruzui, kuris, tapęs kunigu, nuolat gailėjosi dėl savo jaunystės klaidų ir visą gyvenimą ieškojo Lucianos ir jų dukters. Tiesai iškilus į paviršių, Lucianai tenka susidurti su savo praeitimi, o Cristinai – su skaudžia tiesa apie savo gimimą. Seriale nagrinėjamos temos kaip motinos ir dukters ryšys, atleidimas, nuodėmės ir atgaila, meilės galia nugalėti visas kliūtis. Lucianos ir Cristinos santykiai iš neapykantos ir priešiškumo pamažu virsta įprastu motinos ir dukters ryšiu, pilnu meilės ir atleidimo. Galiausiai, serialas baigiasi pagrindinių veikėjų susitaikymu ir laime, įrodančia, kad net ir didžiausios klaidos gali būti atleistos, o meilė iš tiesų turi privilegiją triumfuoti.

SERIALO „TEISĖ MYLĖTI“ ATSIRADIMO ISTORIJA, KITOS SERIALO VERSIJOS, ĮVERTINIMAS IR ŽIŪROVŲ REAKCIJA

Serialas iš tiesų buvo sukurtas Lilianos Abud (Liliana Abud), Ricardo Fiallegos ir Martos Jurado pagal venesuelietės rašytojos Delios Fiallo originalią istoriją „Cristal“ (1985 m.), tai buvo jau antroji šios istorijos adaptacija. Pati Delia Fiallo (1924-2021) yra viena žinomiausių Lotynų Amerikos telenovelės rašytojų, sukūrusi daugybę populiarių istorijų, kurios buvo adaptuotos į įvairius serialus.

Filmuojama aplinka ir produkcija

Serialą „Teisė mylėti“ režisavo Miguelis Córcega ir Mónica Miguel. Kaip ir dauguma „Televisa“ produkcijų, jis buvo filmuojamas Meksikoje, daugiausia studijose, bet ir lauko lokacijose, siekiant suteikti istorijai autentiškumo ir vizualinio patrauklumo. Mados namų tema leido įtraukti prabangius drabužius, interjerus ir spalvingas mados pristatymų scenas, kurios prisidėjo prie serialo vizualinės kokybės ir populiarumo. Aktorių ansamblį sudarė ryškios Lotynų Amerikos žvaigždės, tokios kaip Adela Noriega. Apie aktorius bus atskiras skyrelis.

Kitos versijos ir adaptacijos

Kaip minėta, „Teisė mylėti“ yra venesuelietiško serialo „Cristal“ (1985 m.) adaptacija. Tačiau tai nebuvo paskutinė šios istorijos versija. 2010 m. „Televisa“ sukūrė dar vieną adaptaciją pavadinimu „Triunfo del amor“ (liet. „Meilės triumfas“), kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Maite Perroni ir Williamas Levy bei Victoria Ruffo. Beje, „Meilės triumfas“ taip pat buvo rodomas Lietuvoje, tačiau neteko matyti nė vienos serijos. Ši versija taip pat sulaukė didelio populiarumo. Be to, 2025 m. balandžio mėnesį pradėta filmuoti nauja „El privilegio de amar“ adaptacija, kurią prodiusuoja José Alberto Castro, jis bus kur kas dinamiškesnė ir šiuolaikiškesnė, kai kurios scenos filmuojamos netgi Niujorke, Milane bei Paryžiuje. Tai rodo, kad Delios Fiallo sukurta istorija apie prarastą dukterį ir atgimusią meilę išlieka aktuali ir patraukli kūrėjams bei žiūrovams.

Priėmimas ir apdovanojimai

Antroji versija, apie kurią dabar ir rašau, „Teisė mylėti“ sulaukė milžiniško populiarumo Meksikoje ir visame pasaulyje. Meksikoje tai buvo vienas žiūrimiausių visų laikų televizijos programų, užfiksavęs vidutiniškai 34,8 procento televizijos auditorijos. Serialas buvo priimamas labai entuziastingai dėl savo įtraukiančio siužeto, stiprių emocijų, puikių aktorių pasirodymų ir atpažįstamų temų – meilės, išdavystės, atleidimo ir šeimos vertybių.

Šis populiarumas atsispindėjo ir pelnytuose apdovanojimuose. 1999 m. „Teisė mylėti“ gavo prestižinį „TVyNovelas“ apdovanojimą už geriausią telenovelę. Iš viso serialas laimėjo 12 „TVyNovelas“ apdovanojimų iš 13 nominacijų, tapdamas vakaro nugalėtoju. Tarp svarbiausių apdovanojimų – geriausia aktorė (Helena Rojo), geriausia jaunoji pagrindinė aktorė (Adela Noriega), geriausia antagonistė (Cynthia Klitbo), geriausia vyresnio amžiaus aktorė (Marga López), geriausias režisierius (Miguel Córcega ir Mónica Miguel) ir geriausia dainos tema („El privilegio de amar“, atlikta Mijares ir Lucero). Šie apdovanojimai patvirtina serialo sėkmę ir pripažinimą tiek kritikų, tiek pačių žiūrovų tarpe. „Teisė mylėti“ tapo klasikine telenovele, kuri iki šiol prisimenama ir mylima visame pasaulyje.

SERIALO „TEISĖ MYLĖTI“ AKTORIAI

Cristinos Mirandos vaidmenį atliko Adela Amalia Noriega Méndez, gimusi 1969 m. spalio 24 d. Meksiko mieste, pastaroji yra viena žymiausių ir mylimiausių Meksikos televizijos aktorių, dažnai vadinama „telenovelių karaliene“, tiesa, karjerą ji nutraukė prieš daugiau nei 15 metų ir nieko apie ją nebežinoma. Jos karjera prasidėjo ankstyvoje paauglystėje – būdama vos 12 metų, ji buvo pastebėta talentų ieškotojo prekybos centre. Netrukus ji pradėjo dirbti vaikų modeliu, o vėliau pasirodė reklamose ir muzikiniuose vaizdo klipuose. Būdama 14 metų, Adela debiutavo televizijoje telenovelėje „Principessa“, o netrukus po to gavo savo pirmuosius pagrindinius vaidmenis, sparčiai kildama į šlovę. Jos populiarumas ypač išaugo po vaidmenų jaunimo telenovelėse „Quinceañera“ (1987) ir „Dulce Desafío“ (1989), kurios nagrinėjo jaunimo problemas.

Kaip Adela Noriega gavo Kristinos vaidmenį ir kodėl ji buvo pasirinkta

Apie tai, kaip Adela Noriega gavo Cristinos Mirandos vaidmenį seriale „Teisė mylėti“, nėra daug viešai prieinamos detalių, tačiau galima daryti išvadas, remiantis jos ankstesne karjera ir statusu. Iki 1998 m., kai buvo kuriama „Teisė mylėti“, Adela Noriega jau buvo įsitvirtinusi kaip viena geidžiamiausių ir sėkmingiausių pagrindinių aktorių Lotynų Amerikos telenovelėse. Jos ankstesni vaidmenys, ypač „Marija Izabelė“ (1997), demonstravo jos gebėjimą perteikti sudėtingas ir emocingas dramas.

Prodiuserei Carla Estrada (kuri dažnai dirbdavo su Adela Noriega ir kitomis žymiausiomis žvaigždėmis) ieškant aktorės Kristinos vaidmeniui – jaunos, talentingos, bet kartu pažeidžiamos ir ieškančios savo šaknų merginos, Adela Noriega buvo akivaizdus pasirinkimas. Jos gebėjimas įtikinamai vaidinti nekaltumą, ryžtą ir vidinę stiprybę puikiai tiko šiam personažui. Be to, jos jau turima didžiulė gerbėjų bazė garantavo didelius serialo reitingus.

Ką jai reiškė vaidmuo „Teisėje mylėti“ ir ką ji mano apie Kristiną

Vaidmuo Cristinos Mirandos seriale „Teisė mylėti“ tapo vienu reikšmingiausių Adelos Noriegos karjeroje. Šis serialas ne tik sulaužė reitingų rekordus Meksikoje, bet ir tapo pasauliniu hitu, įtvirtindamas jos, kaip tarptautinės žvaigždės, statusą. Už šį vaidmenį ji pelnė „TVyNovelas“ apdovanojimą kaip geriausia jaunoji pagrindinė aktorė, nors iš tiesų ji jau buvo patyrusi ir pripažinta. Šis apdovanojimas rodo jos išskirtinį pasirodymą ir gebėjimą sužavėti publiką.

Nors Adela Noriega yra žinoma dėl savo privatumo ir vengia viešumo, todėl nėra daug tiesioginių jos citatų apie Cristinos vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad šis personažas jai leido atskleisti platų emocinį spektrą. Cristina yra mergina, kuri auga nežinodama savo tėvų, susiduria su diskriminacija ir kliūtimis, tačiau išlieka morališkai stipri ir atkakli. Jos kelionė nuo kuklios, bet talentingos merginos iki sėkmingos moters, ieškančios savo tapatybės ir motinos meilės, leido Adelei Noriegai pademonstruoti savo aktorinius gebėjimus, užtikrinant, kad žiūrovai įsijaustų ir palaikytų jos personažą. Šis vaidmuo ne tik patvirtino jos, kaip talentingos dramos aktorės, reputaciją, bet ir prisidėjo prie jos „telenovelių karalienės“ statuso įtvirtinimo.

Helenos Rojo įkūnyta Luciana Duval

María Elena Lamadrid Ruiz, geriau žinoma sceniniu vardu Helena Rojo, gimė Meksike 1944 m. rugpjūčio 18 d. ir mirė 2024 m. vasario 3 d., būdama 79 metų nuo kepenų vėžio. Jos ilga ir įspūdinga karjera apėmė kelis dešimtmečius kine, televizijoje ir teatre, įtvirtindama jos, kaip vienos iškiliausių Meksikos aktorių, statusą. Helena Rojo savo profesinį kelią pradėjo 1961 m. kaip modelis. Dešimtmečio pabaigoje ji pradėjo gilintis į dramos studijas, mokydamasi pas žinomus Meksikos režisierius Carlosą Ancira ir José Luisą Ibáñezą. Jos debiutas kine įvyko 1968 m. filme „El Club de los suicidas“, žymintis sėkmingos aktorės kelio pradžią.

Helena Rojo, viena labiausiai gerbiamų ir apdovanotų Meksikos aktorių, seriale „Teisė mylėti“ įkūnijo pagrindinę moters vaidmenį – Lucianą Duval. Jos personažas – tai sėkminga ir galinga mados namų savininkė, kurią persekioja praeities klaida: prieš daugelį metų ji atidavė savo kūdikį, dukrą Cristiną. Lucianos charakteris yra nepaprastai sudėtingas – išoriškai ji atrodo šalta, valdinga ir nepalenkiama, tačiau viduje ją nuolat kankina kaltė, gailestis ir neišmatuojamas skausmas dėl prarasto vaiko. Jos kelias link savęs atleidimo ir susitaikymo su dukra yra viena iš pagrindinių ir labiausiai jaudinančių serialo siužeto linijų. Už šį įspūdingą pasirodymą Helena Rojo pelnė „TVyNovelas“ apdovanojimą už geriausią pagrindinę aktorę, o tai pabrėžė jos išskirtinį gebėjimą perteikti giliausius emocinius niuansus ir priversti žiūrovus jausti empatiją, nepaisant pradinių Lucianos neteisingų sprendimų ir atšiaurumo.

Andrés García kaip Andrés Duval

Legendinis Meksikos aktorius Andrés García, garsėjantis savo charizma ir vyriškumu, „Teisėje mylėti“ atliko Andrés Duval – Lucianos vyro, žinomo aktoriaus, vaidmenį. Andrés yra palaikantis ir mylintis sutuoktinis, tačiau, kaip ir daugelis serialo veikėjų, jis turi savo praeities paslapčių ir santykių. Jo personažas dažnai tampa Lucianos emocinės dramos liudininku ir tvirtu ramščiu, suteikiančiu jai atramos sunkiomis akimirkomis. Andreso ištikimybė ir atsidavimas šeimai yra svarbi šeimos dinamikos dalis, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą chaoso apsuptyje. Šiame seriale Andrés García pademonstravo aktorinę brandą, atlikdamas subrendusio ir patikimo vyro vaidmenį, kuris skyrėsi nuo jo ankstesnių „mačo“ įvaizdžių, ir jo pasirodymas buvo labai teigiamai įvertintas žiūrovų.

René Strickleris kaip Víctor Manuel Duval

René Strickler, aktorius iš Argentinos, savo karjerą pradėjo kaip modelis, o vėliau tapo vienu sėkmingiausių telenovelės aktorių. „Teisėje mylėti“ jis įkūnijo Víctorą Manuelį Duval – Lucianos ir Andreso sūnų, pagrindinį herojų, kuris karštai įsimyli Cristiną. Víctor Manuelis yra geras, teisingas ir atviras jaunuolis, atsidūręs sudėtingoje padėtyje tarp dviejų moterų – savo motinos Lucianos, kuri niekina Cristiną, ir meilės Cristinai. Jo kova už meilę ir nuolatiniai bandymai įtikinti motiną priimti jo pasirinkimą yra esminė ir emociškai stipri serialo dalis. „Teisė mylėti“ buvo vienas iš pirmųjų didelių ir sėkmingų René Stricklerio vaidmenų, kuris jį pavertė Lotynų Amerikos žvaigžde. Jo chemija su Adela Noriega ekrane buvo nepaprastai stipri ir patraukė milijonus žiūrovų. Šis vaidmuo atvėrė jam duris į daugybę kitų pagrindinių vaidmenų tarptautinėje telenovelės industrijoje.

Cynthia Klitbo kaip Tamara

Cynthia Klitbo yra žinoma dėl savo išskirtinio gebėjimo puikiai atlikti antagonisčių vaidmenis, ir seriale „Teisė mylėti“ ji tai įrodė su kaupu, įkūnydama Tamarą. Tamara yra pagrindinė serialo antagonistė, obsesiškai įsimylėjusi Víctorą Manuelį, savo buvusį vaikiną. Ji pasiryžusi bet kam, kad atskirtų jį nuo Cristinos, naudodamasi manipuliacija, melu ir grasinimais. Jos personažas yra piktas, nuolat kuriantis intrigas ir sukeliantis daugybę dramos bei nelaimių pagrindiniams veikėjams. Cynthia Klitbo intensyvus ir įtikinamas Tamaros personažas pelnė jai „TVyNovelas“ apdovanojimą už geriausią antagonistę. Ji sugebėjo priversti žiūrovus nekęsti jos personažo, kas yra didelis aktoriaus pasiekimas. Jos pasirodymas buvo ryškus ir nepamirštamas, o jos sukurta įtampa prisidėjo prie serialo populiarumo ir intrigos.

SERIALO PAGRINDINĖ TITULINĖ DAINA

Meksikiečių telenovelės „Teisė mylėti“ pagrindinė daina, tapusi neatsiejama serialo dalimi ir ypač atpažįstama visame pasaulyje, yra „El privilegio de amar“, skamba taip pat kaip ir serialo originalo pavadinimas ispanų kalba. Šią ikoninę dainą sukūrė garsus ispanų kompozitorius ir prodiuseris Jorge Avendaño Lürs. Jis yra žinomas dėl savo darbo kuriant muziką daugybei Lotynų Amerikos telenovelų, o jo kūryba dažnai pasižymi stipriomis emocijomis ir melodingumu, puikiai atspindinčiu serialų siužetus.

Pagrindinę dainą atliko du Lotynų Amerikos muzikos grandai: meksikiečių dainininkas Mijares ir meksikiečių dainininkė bei aktorė Lucero. Jų balsų derinys sukūrė galingą ir jaudinančią baladę, kuri puikiai atspindėjo serialo meilės, aistros ir dramos temas. Mijaresas, tikrasis vardas José Manuel Mijares Morán, yra žinomas dėl savo baladžių ir išskirtinio balso tembro. Lucero, tikrasis vardas Lucero Hogaza León, yra viena sėkmingiausių Lotynų Amerikos artistų, kurios karjera apima dainavimą, aktorystę ir televizijos laidų vedimą. Jų duetas šiai dainai tapo vienu sėkmingiausių ir labiausiai atpažįstamų telenovelės garso takelių istorijoje.

Čia galite išklausyti visą atliekamą kūrinį:

Vienas iš labiausiai netikėtų faktų yra tai, kad Lucero, kuri vėliau atliko pagrindinės dainos vokalą, iš pradžių buvo siūloma Cristinos Mirandos vaidmeniui. Tačiau ji atsisakė šio pasiūlymo, motyvuodama tuo, kad norėjo skirti daugiau laiko savo muzikos karjerai. Vėliau, matydama milžinišką serialo sėkmę ir Adelos Noriegos triumfą, Lucero prisipažino, kad gailėjosi priėmusi tokį sprendimą.

Dar įdomus faktas! Nors tai tiesiogiai nesusiję su 1998 m. „Teisė mylėti“ filmavimu, verta paminėti, kad Victoria Ruffo, kuri pati vaidino 2010 m. adaptacijoje „Triunfo del amor“ (Meilės triumfas) Lucianos Duval vaidmenį (Victoria Sandoval), buvo pirminis pasirinkimas Lucienos Duval vaidmeniui originalioje 1998 m. „Teisė mylėti“ versijoje. Tačiau dėl įvairių priežasčių (gali būti ir honoraro klausimai, ir scenarijaus niuansai) vaidmuo atiteko Helenai Rojo.

Serialo titulinis pristatymas:

Štai tiek šįkart apie serialą „Teisė mylėti“

Jūsų Maištinga Siela

Musulmonų / Islamo moterų galvos drabužių apdangalai: hidžabas, burka, nikabas, čadoras (pavadinimai, istorija, pažinimas)

 

Sveiki,

Keliaujant į Rytus, dažnai tenka susidurti su keistomis ir mums nelabai žinomais moterų aprangos variantais. Šį įrašą darau tam, kad pats (ir galbūt pravers Jums), kaip įvairiuose Rytų kraštuose vadinasi moterų apranga. Susipažinkime su jų istorija.

Hidžabas (arab. حِجَابٌ, hidžāb) – tai arabiškas terminas, reiškiantis „uždangą“ arba „pertvarą“. Plačiąja prasme islame hidžabas reiškia kuklumo ir doros principą, taikomą tiek moterims, tiek vyrams, apimantį elgesį, kalbą ir aprangą. Tačiau Vakaruose ir arabų kalbančiose šalyse hidžabu dažniausiai vadinamas musulmonių dėvimas galvos apdangalas, dengiantis plaukus ir kaklą, bet paliekantis atvirą veidą. Nors Korane šiam galvos apdangalų tipui dažniau vartojamas terminas khimār, terminas „hidžabas“ tapo bendriniu visos kuklios musulmonių aprangos, atitinkančios šariato normas, pavadinimu. Be įprasto hidžabo, egzistuoja ir kiti musulmonių drabužių tipai, tokie kaip nikabas (dengiantis visą veidą, išskyrus akis), burka (visiškai uždengianti kūną ir veidą, su tinkleliu akims) ir chadra (viso kūno apdangalas, paprastai juodos spalvos, laikomas rankomis).

Hidžabo istorija ir reikšmė

Moterų prisidengimo tradicija yra gerokai senesnė už islamo civilizaciją, prasidėjusią VII amžiuje. Manoma, kad ši praktika datuojama maždaug 3000 m. pr. m. e., o pirmosios rašytinės užuominos apie moterų uždangalą ir atskirtį aptinkamos XIII amžiuje prieš Kristų Mesopotamijoje. Senovės Artimųjų Rytų visuomenėse šydo dėvėjimas dažnai simbolizavo moters socialinį statusą – jis buvo privalomas ištekėjusioms ir laisvoms moterims, bet nereikalaujamas vergėms ar prostitutėms. Panašūs papročiai buvo paplitę ir tarp senovės egiptiečių bei žydų. Islame hidžabas įgavo religinę prasmę, pagrįstą Korano eilutėmis, skatinančiomis kuklumą tiek vyrams, tiek moterims. Nors Korane nėra tiesioginio nurodymo dėvėti hidžabą konkrečiu būdu, islamo žinovai ir tradicijos jį interpretuoja kaip privalomą musulmonėms. Hidžabas laikomas pamaldumo ir ištikimybės Alachui simboliu, būdu apsaugoti moteris nuo nepageidaujamo dėmesio ir užtikrinti jų orumą bei pagarbą. Daugeliui moterų hidžabas yra ne tik religinės tapatybės, bet ir asmeninio pasirinkimo bei išsivadavimo iš sekso objekto įvaizdžio išraiška.

Šalys, kuriose hidžabas yra vilkimas

Hidžabas yra plačiai vilkimas musulmoniškose šalyse visame pasaulyje, o jo dėvėjimo praktika skiriasi priklausomai nuo regiono ir vietinės kultūros. Kai kuriose šalyse hidžabo dėvėjimas yra teisiškai privalomas visoms moterims, nepriklausomai nuo jų religijos. Tokios šalys yra Iranas. Nuo 1979 m. islamo revoliucijos visos moterys privalo dėvėti hidžabą viešose vietose. Saudo Arabija. Nors pastaraisiais metais ir yra tam tikrų pokyčių, tradiciškai ir formaliai moterys privalo dėvėti abają (laisvą apsiaustą) ir hidžabą.

Kitose šalyse hidžabas yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas, nors ir nėra teisiškai privalomas: Indonezija, Pakistanas, Bangladešas. Šios šalys turi didelę musulmonų populiaciją, ir hidžabas yra dažnas reiškinys, nors moterys turi pasirinkimo laisvę.

Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys (pvz., Egiptas, Marokas, Jordanija): Hidžabas yra įprasta aprangos dalis, atspindinti religines ir kultūrines tradicijas.

Turkija: Nors ilgą laiką galvos apdangalai viešosiose įstaigose buvo draudžiami dėl sekuliarizmo politikos, pastaraisiais dešimtmečiais ši praktika keitėsi, ir hidžabo dėvėjimas vėl tapo plačiai priimtinas ir leidžiamas.

Daugelis kitų šalių, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės: Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse hidžabas yra dėvimas musulmonių moterų kaip religinės tapatybės ir pasirinkimo išraiška, nors kai kuriose iš šių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kyla diskusijų dėl religinių simbolių viešosiose erdvėse.

Svarbu paminėti, kad net ir tose šalyse, kur hidžabas yra privalomas, visada egzistuoja įvairios interpretacijos ir požiūriai į jo dėvėjimą, ir ne visos moterys tai priima vienodai. Pastaraisiais metais Irane ir kitur vyksta protestai, susiję su privalomu hidžabo dėvėjimu, atspindintys sudėtingą religijos, kultūros ir moterų teisių sąveiką.

Burka (arab. بُرْقُع‎, burquʿ) yra viršutinis moters drabužis, visiškai uždengiantis visą kūną, nuo galvos iki kojų, ir paliekantis tik siaurą tinklinę angą akims, per kurią moteris gali matyti. Ji yra plačiausias ir labiausiai kūną slepiantis iš visų musulmonių apdangalo tipų, skirtingai nuo hidžabo, kuris dengia tik plaukus ir kaklą, ar nikabo, kuris dengia visą veidą, išskyrus akis. Burka yra laisvo kirpimo, neapnuogina rankų ar pėdų. Nors burkos spalva dažniausiai asocijuojama su juoda, jos gali būti ir kitų spalvų bei raštų, priklausomai nuo regiono ir kultūros.

Burkos istorija ir reikšmė

Burkos dėvėjimo tradicija yra senesnė už patį islamą ir nėra tiesiogiai įpareigojama Korano. Manoma, kad panašaus tipo drabužiai atsirado senovės Mesopotamijoje ir Persijoje, kur jie galėjo simbolizuoti moters socialinį statusą. Į islamo kultūrą burka, tikėtina, atėjo paveikta Persijos tradicijų. Bėgant laikui, ji tapo dalimi musulmoniškos kultūros, ypač kai kuriuose regionuose, kaip kuklumo, pamaldumo ir tam tikro socialinio atskyrimo simbolis.

Svarbu pabrėžti, kad burka nėra privaloma daugumos islamo srovių ar juristų nuomone. Daugelis šiuolaikinių islamo mokslininkų teigia, kad islamas nereikalauja moterims uždengti savo veidų. Moterys burką gali rinktis dėvėti dėl įvairių priežasčių: religinio pamaldumo, kultūrinių tradicijų, siekdamos išreikšti savo tapatybę ar politines pažiūras, arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės normos ar įstatymai tam tikruose regionuose. Kai kuriose šalyse burka tapo politinių ir kultūrinių judėjimų simboliu, ypač tų, kurie propaguoja konservatyvias aprangos normas. Kita vertus, tarptautinėje arenoje ir Vakarų šalyse burka dažnai sukelia diskusijas dėl asmeninių laisvių, moterų teisių ir saugumo.

Šalys, kuriose burka yra vilkima

Burka yra labiausiai paplitusi ir atpažįstama Afganistane, kur Talibano valdymo laikais jos dėvėjimas tapo privalomas. Nors ir anksčiau ji buvo dėvima, ypač kaimiškose vietovėse ir tarp puštūnų tautybės moterų, Talibano įvestas režimas padarė ją privaloma visoms moterims viešose vietose.

Nors mažesniu mastu, burka gali būti aptinkama ir kitose šalyse, kuriose yra konservatyvių musulmonų bendruomenių, pavyzdžiui, kai kuriose Pakistano ar Indijos regionuose, taip pat Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nors ten labiau paplitęs nikabas. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, moterys dėvi abają (laisvą apsiaustą) ir nikabą, bet ne visada būtent burką su tinkline akių anga.

Vakarų šalyse ir kai kuriose pasaulio valstybėse, neretai dėl saugumo ar integracijos priežasčių, burkos dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas. Tokios šalys yra:

Prancūzija: 2011 m. tapo pirmąja Europos šalimi, uždraudusia visą veidą dengiančius apdangalus viešose vietose.

Belgija: Nuo 2011 m. galioja panašus draudimas.

Nyderlandai: Draudimas taikomas viešajame transporte, mokyklose, ligoninėse ir kai kuriose kitose viešosiose vietose.

Austrija: Draudimas taikomas visam veidą dengiančiam apdangalui viešose vietose.

Bulgarija: Nuo 2016 m. draudžiama dėvėti veidą dengiančius drabužius viešose vietose.

Danija: Nuo 2018 m. galioja draudimas dėvėti veidą dengiančius apdangalus.

Kai kurios Afrikos šalys, tokios kaip Kamerūnas, Čadas, Kongas, taip pat įvedė burkos draudimus, dažnai motyvuodamos saugumo sumetimais, susijusiais su terorizmo grėsme.

Svarbu atskirti burką nuo kitų musulmonių apdangalo tipų, tokių kaip hidžabas ar nikabas, nes jų dėvėjimo paplitimas ir privalomumas skiriasi.

Nikabas (arab. نِقَاب‎, niqāb) yra musulmonių moterų dėvimas veido apdangalas, dengiantis visą veidą, išskyrus akis. Jis dažnai būna juodos spalvos ir dėvimas kartu su ilgu drabužiu, pavyzdžiui, abaja, kuri dengia likusią kūno dalį. Nikabas yra labiau dengiantis nei hidžabas (kuris slepia tik plaukus ir kaklą), bet mažiau dengiantis nei burka (kuri visiškai uždengia ir akis tinkline medžiaga). Moterys, dėvinčios nikabą, gali papildomai naudoti ir siaurą šydą, kuris uždengia ir akis, tačiau tai nėra būtina.

Nikabo istorija ir reikšmė

Nikabo dėvėjimo tradicija, kaip ir burkos, yra senesnė už islamą. Ji atsirado priešislaminėse Artimųjų Rytų kultūrose, kur veido dengimas galėjo būti susijęs su socialiniu statusu ar išskirtinumu. Islame nikabas nėra tiesiogiai įpareigojamas Korane. Koranas ragina moteris būti kukliomis ir pridengti savo grožį, tačiau konkrečios aprangos detalės, tokios kaip veido dengimas, yra interpretuojamos skirtingai. Kai kurie islamo teologai ir mokyklos teigia, kad nikabo dėvėjimas yra rekomenduojamas arba privalomas pamaldžioms musulmonėms, siekiant apsisaugoti nuo nepageidaujamo vyrų dėmesio ir išlaikyti kuklumą. Kiti mokslininkai mano, kad veido dengti neprivaloma, o svarbiausia yra kukli apranga ir elgesys.

Nikabas daugeliui moterų yra religinio identiteto, pamaldumo ir ištikimybės islamo principams išraiška. Tačiau jis taip pat gali būti kultūrinės tradicijos, ypač konservatyviose visuomenėse, dalis. Vakarų šalyse nikabo dėvėjimas dažnai kelia diskusijas dėl saugumo, integracijos ir moterų teisių.

Šalys, kuriose nikabas vilkimas

Nikabas yra ypač paplitęs ir dažnai dėvimas persijos įlankos šalyse, pavyzdžiui:

Saudo Arabija: Nors oficialiai nebuvo griežto įstatymo, reikalaujančio visą veidą dengiančio apdangalo, nikabas ir abaja yra tradicinė ir giliai įsišaknijusi aprangos forma daugelyje šalies regionų. Pastaraisiais metais yra tam tikrų pokyčių, tačiau nikabas tebėra labai paplitęs.

Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE): Nikabas yra dažnas reiškinys, ypač tarp vietinių moterų, ir yra laikomas tradicine apranga.

Kataras, Kuveitas, Bahreinas, Omanas: Šiose šalyse nikabas taip pat yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas.

Be Persijos įlankos šalių, nikabas taip pat gali būti dėvimas konservatyviose musulmonų bendruomenėse kituose regionuose, pavyzdžiui, kai kuriose Jemeno, Pakistano, Indijos dalyse.

Kai kuriose Europos šalyse ir kitose pasaulio valstybėse, siekiant užtikrinti viešąjį saugumą ir palengvinti identifikavimą, nikabo dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas arba ribojamas. Šalys, kurios riboja šį drabužį jau išvardytos prie skyriaus apie burką.

Čadoras (pers. چادر‎, chādor, pažodžiui „palapinė“) – tai laisvas viršutinis drabužis, primenantis apsiaustą, dėvimas musulmonių moterų, ypač Irane. Jis dengia visą kūną, nuo galvos iki kojų, tačiau palieka atvirą veidą. Čadoras neturi rankovių, sagų ar kitų užsegimų ir yra tiesiog užmetamas ant galvos, o moteris jį prilaiko rankomis arba užkiša po rankomis, kad nenukristų. Nors šiais laikais dažniausiai matomi juodi čadorai, ypač viešumoje, istoriškai buvo ir spalvotų, raštuotų čadorų, dėvimų kasdienai.

Čadoro istorija ir reikšmė

Čadoro dėvėjimo tradicija yra gerokai senesnė už islamą ir siekia Zoroastrizmo laikus Persijoje. Rašytiniuose šaltiniuose čadoras minimas jau VI amžiuje kaip Zoroastriečių moterų galvos apdangalas. Manoma, kad ši prisidengimo tradicija išliko per įvairius laikotarpius, įskaitant Seleukidų, Partų ir Sasanidų imperijas. Į islamo kultūrą čadoras įsiliejo per Persijos įtaką, o jo reikšmė laikui bėgant keitėsi.

Iki 1979 m. Irano revoliucijos, juodi čadorai buvo dėvimi daugiausia per laidotuves ir gedulo laikotarpiu, o kasdienai moterys rinkdavosi šviesesnius, raštuotus variantus. Šacho valdymo metu, siekiant modernizuoti šalį pagal Vakarų pavyzdį, buvo bandoma atsisakyti tradicinių drabužių, įskaitant čadorą. Tačiau po 1979 m. Islamo revoliucijos ir ajatolos Chomeinio grįžimo, čadoras tapo privalomas visoms moterims viešose vietose, simbolizuodamas kuklumą ir atspindėdamas naująjį Islamo Respublikos režimą. Nors dalis iraniečių moterų po juodu čadoru vis dar dėvi vakarietiškus drabužius, čadoras išlieka svarbiu religinės ir politinės tapatybės simboliu Irane.

Šalys, kuriose čadoras vilkimas

Čadoras yra labiausiai atpažįstamas ir paplitęs Irane, kur jis tapo privaloma viešąja apranga moterims po Islamo revoliucijos. Be Irano, čadoras dėvimas ir kitose Persijos įtaką patyrusiose šalyse bei šiitų bendruomenėse, nors ir ne taip plačiai ar privalomai:

Afganistanas: Nors čia labiau paplitusi burka, čadoras taip pat gali būti sutinkamas, ypač tarp tų, kurie turi persiškų šaknų ar gyvena tam tikruose regionuose.

Pakistanas: Kai kuriose Pakistano dalyse, ypač tarp konservatyvių bendruomenių, moterys gali dėvėti čadorą.

Azerbaidžanas ir Tadžikistanas: Šiose šalyse čadoras dėvimas rečiau ir yra labiau susijęs su konkrečiomis religinėmis ar tradicinėmis bendruomenėmis.

Nors čadoras yra atpažįstamas kaip musulmonių drabužis, svarbu prisiminti, kad jis, kaip ir kiti apdangalai (hidžabas, nikabas, burka), turi skirtingą istorinę ir kultūrinę kontekstą, privalomumo laipsnį ir reikšmę įvairiose šalyse ir bendruomenėse.

Jūsų Maištinga Siela