Filmas: "Laukinis" / "Sauvage" / "Wild"

Sveiki,

Pernai per „Kino pavasario“ festivalį pagrindinėje programoje būta labai daug LGBT tematikos filmų, šiemet jų kur kas mažiau ir jų seansų mažiau, tačiau vieną visgi nusprendžiau pasižiūrėti ir tai buvo prancūzų režisieriaus Camille Vidal-Naquet „Laukinis“ (pranc. Sauvage) (2018). Tai vienas iš tų filmų (kažkodėl būdinga LGBT prancūzų kinui), kada pasakojama apie gėjus per prostitucijos ir socialinio dugno patirtis, smarkiai veikiant kūniškai homoerotikai, kuri nelabai kuo susijusi su meile...

Pasakojimo centre – 22 metų vaikinas Leo, gyvenantis nelegaliai uzurpuotuose butuose, įsimylėjęs kolegą, irgi dirbantį už pinigus. Filmas apie jo kasdienybę tarp bandymo „prisigrandyti“ meilės ir jo darbo. Visąlaik, kol žiūrėjau ypač intymiai ir atvirai rodomus aktus su senais pasiturinčiais prancūzais, galvojau: Dieve, koks siaubingas tas darbas yra prostitucija. Čia tu dar jaunas, pritrauki klientus, o po kelerių metų tu tiesiog jau žaizdotas mėsos kalnas, į kurį niekas nebenori žiūrėti, nes esi tiesiog pernelyg nušašęs... Čia galima prisiminti Vilniaus stoties prostitučių likimus. Taigi, mūsų herojus suserga plaučių liga, bet nesiliauja tikėjęs ir gyvenęs savu ritmu, nes nieko daugiau už savo gyvenimą jis nebeturi. Tai iš esmės hipiškai žavu, iš kitos pusės ta laisvė priveda prie tokio baisaus skurdo, kad nieko nebelieka – tik kelios minutės dangaus, gulint palei upę ant žolės su cigarete tarp lūpų...

Filme gausu nuogybių. Toli gražu iki erotikos, toji nuogybė tokia natūrali, o kūno genitalijos, švystelėjusios kadruose dažnai tampa kaip papildoma ranka – tiesiog darbo įrankis. Visoje toje kūniškoje kasdienybėje, kai žmogus dirba su kūnu ir neturi aistros, tik dėl to, kad reikia, veriasi toks savaime suprantamas gailestis – „antierotika“.

Patiko, kad filmas „gyvas“, be patetikos, nufilmuotas tarsi iš realaus gyvenimo, nekomponuojant jokių perdėtų scenų su kulminacijomis ir atomazgomis, atsisakant daugybės klišių, patetikos ir pramoginio kino raiškos. Tarsi gatvinio prostituto dienoraščio ištraukos, todėl kai kurios scenos glumina, bet tas suglumimas iš esmės yra toks sveikas ir įdomus, nes kine dažniausiai erotika funkcionuoja kaip estetika arba aliuzija į romantiką. Filmas man priminė keletą LGBT temos panašaus stilistikos prancūzų filmus. Visų pirma „Vaikinai iš Rytų“ – irgi rodytą Kino pavasaryje. Taip pat „Nepažįstamasis prie ežero“. Visi trys filmas (įskaitant ir šį) kalba apie vyrų prostituciją kaip apie darbą, kuriame prarandama tam tikra moralinė ir dvasinė riba, bet visada vienokiu ar kitokiu būdu parodoma, kaip ilgimasi meilės.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.1

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražus sūnus" / "Gražus vaikinas" / "Beautiful Boy"

Sveiki,

Ką gi, man Kino pavasaris jau prasidėjo ir pirmasis šiųmetis filmas iš repertuaro, neskaitant sausį matytas kelias „Oskarui“ nominuotas juostas ir po to įtrauktas į festivalį, visgi yra drama apie narkomaną jaunuolį Nikį. Filmas pavadintas simboliškai „Gražus sūnus“ (angl. Beautiful Boy) (2018), kai kas įsigudrino juostą versti „Gražus vaikinas“. Kad nė velnio pagrindinio veikėjo poelgiai ir pomėgiai nėra gražūs. Jis turi mylintį tėvą, su kuriuo kuria artimus ryšius, gali juo pasitikėti, atrodo, ir santykiai su mama pakankamai tvarkingi – jo nesmaugia persistengdama supermamytės vaidmeniu. Jis stos į koledžą, jis turi merginą, bet... Kažkas timpteli, kaip koks likimas ar viduje įsirangęs demonas ir traukia jį nuolat gyventi euforijoje, trokšti atitrūkti nuo realybės, nepaisant sėkmės.

Iš esmės didžiąją filmo dalį pragalvojau: kokio velnio jis į tuos narkotikus lenda, kai viską turi?! Žinojau, kad atsakymo nebus, nes tai tikriausiai visai nesusiję nei su šeimos santykiais, nei su asmenine veikla. Tai tiesiog užprogramuota žmogaus likime. Visgi filmas užuot kvietęs diskutuoti liko labiau toks parodomasis – lėtas, poetiškas, prisodrintas tylios tėviškos kantrios kančios nuolat gelbėti sūnų iš gėdingų situaciją, bet ir vieną dieną tai pasibaigia... Atrodo, tai drama, atrodo, situacija beviltiška, tačiau jos vaizdavimo būdas pasirinktas itin atsargus ir korektiškas, tarsi filmas būtų kurtas „per viduriuką“ – eitų jį pasižiūrėti ir masinio kino žiūrovai, ir gurmanai.

Asmeniškai pritrūko man kitokio režisūrinio braižo, kitokio istorijos niuanso. Pradėkime nuo to, kad ne visada patikėjau nuolankiuoju ir viską suprantančiu tėvu t. y. jo veiksmais suprasti, pateisinti ir išgelbėti sūnų. Tai vienas iš tų retesnių atvejų, kai ne mama gulasi po traukiniu, kad išgyventų atžalą, bet tėvas. Puiki serialo „Biuras“ žvaigždės Steve Carell vaidyba, ką jis darė – tai buvo išties labai geras pasirodymas, tačiau scenarijui turėčiau priekabių: na, nepatikėjau tuo nuolankumu, kuris veikiau kaip holivudinis netiesioginis pamokslavimas, visgi prasimušė pro pačią istoriją ir vertė abejoti veikėjo veiksmais ir santykiais.

Visgi neapleido jausmas, kad čia pernelyg su tais narkotikais užnuodyta ir pati istorija – pasaldinta, pernelyg švelni, netekusi savo probleminio aštrumo, tačiau afišuojanti tą melancholijos skausmą ir tėvų bejėgystę. Tarsi ir būtų teisingų dalykų, bet kartu abejoji režisieriaus pasirinkta perspektyva... Visgi filmą verta pamatyti dėl aktorių dueto vaidybos, įskaitant ir pamėgtą „Vadink mane savo vardu“ jaunosios kartos aktorių T. Chalamet. Taip pat filme nėra viskas perteikta pačiu lėkščiausiu būdu, norima įnešti ir šviesių istorijos momentų, išlaikyti tą gražiojo sūnaus balansą, tačiau mes gi ne kvailiai, ir žinome, kad gyvenime kartais kančia būna kur kas baisesnė, nei šioje istorijoje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb:7.3

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kai meilės nepakanka: Luis Vilson istorija" / "When Love Is Not Enough: The Lois Wilson Story"

Sveiki,

Kaip ir dažnas lietuvis, aš taip pat nieko nežinojau apie realiai egzistavusius ponus Vilsonus, kurių gyvenimo faktais buvo pastatytas biografinis filmas „Kai meilės nepakanka: Lois Vilson istorija“ (angl. When Love is Not Enough: The Lois Wilson Story) (2010). Tai filmas apie XX amžiaus pirmąją pusę, kada iš pažiūros laiminga jauna pora pamažu supranta, kad negali susilaukti kūdikio ir vyras pradeda vis smarkiau įnikti į alkoholį. Iš tikrųjų istorija pasakoja apie gilų alkoholio liūną, apie žmonos užsispyrimą nepalikti vyro juodžiausiomis valandomis. Galiausiai jie įkuria savo namuose anoniminių alkoholikų klubą ir padeda vietos turčiams, kurie priklausomi nuo alkoholio.

Gerai, pripažinkime vieną: filmo medžiaga išties puiki ir yra puikiausių būdų atskleisti pagrindiniams personažus vidinius sudėtingus draminius išgyvenimus. Su aktore Winona Ryder, atrodo, lyg ir būtų viskas gerai, tačiau pragariškai prasta režisūra. Istorija tiesiog neįtikina, nebent retkarčiais prasiveržusios skaudžios ribinės šeimos situacijos, kai aktorė W. Ryder vėl trumpam sužibėdavo – taip, ji geba perteikti dramą, bet visais kitais atžvilgiais netgi Winonos vaidyba buvo teatrinė. Visi tie tvarkingai sugalvoti antakių pakėlimai, romantiniai susižvalgymai, jaunatviški „pasitūsinimai“ buvo tokie režisūriniai nevykę sprendimai – vien tik riebios televizinės muilo operos klišės. Apskritai visoje šioje keblioje istorijoje pasigedau visko, ko reiktų geroje draminėje juostoje – vidinio žmonių išgyvenimo analizės, aštrumo, neapsikentimo su dabartine situacija...

O į ką dabar pavirto istorija? Į kažkokią pigią ekspozicinę alkoholiko istoriją, kurioje žmona tampa didvyre, suburdama į vištų krūvą savo būsimas klubo drauges ir kantriai, kaip ir pridera žmonai, kentė savo vyro girtuoklystes. Mizanscenos primena devinto dešimtmečio kiną, istorija perteikta teatrine vaidyba ir dėl to, sakyčiau, kaltas tik šio filmo režisierius, per kurį buvo užsakytas tiesiog toks „žiūralas“, kuris patenkintų neišrankų žiūrovą. Sakau, jeigu neįdomi priklausomybių tematika ir ne vietomis iš teatrinės vaidybos persirikiavimas į visai gerą Winonos pasirodymą, visais atžvilgiais drama būtų apskritai prisvilusi. Visgi filmas labiau romantinių klišių filmas nei vykusi biografinė juosta. Nesunku įsivaizduoti, kad biografinis filmas buvo pagražintas ir nė neatitinka realumo.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nora Ikstena "Motinos pienas"

Nora Ikstena. „Motinos pienas“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Taip jau nutiko, kad prieš kelerius metus įsigijau latvių rašytojos Maros Zalite romaną Penki pirštai, tačiau taip ir neperskaičiau. Pasiteisinimas labai paprastas – tiesiog nespėju. Šiek tiek pasisekė, kad Vilniaus knygų mugėje šiemet Tytos albos išleistą kitos latvių rašytojos Noros Ikstenos (g. 1969) knygą Motinos pienas (lat. Mates piens), kuri susiskaitė labai greitai, visgi perskaityti pavyko. Beje, šis romanas vienas žymiausių kūrinių iš Baltijos rašytojų regiono, išverstų ir pristatytų Britanijoje, būtent ten literatūros kritikai nemažai kalbėjo apie šį romaną ir jį įvertino kaip kokybišką ir laikmečio traumas vaizduojančią literatūrą.

Jau viršelyje švyti reklaminė paantraštė: geriausias latvių romanas. Tiesą sakant, jau tokios skambios paantraštės nieko nebenustebins, tenka pačiam perskaityti ir įvardyti, ar tai tikrai geriausias latvių romanas. Istorija pasakoja apie du dešimtmečius 1969-1989, kurie nusidriekę sovietinėje Latvijoje nuo Rygos ir jos provincijos, kurioje marširuoja mergytė, gyvendama tai su seneliais didmiestyje, tai su motina provincijoje. Kūrinio pradžioje kalbama apie motiną, kuri atsisako maitinti savo dukrą pienu iš krūties, bijodama, kad ją susargdins nemeile gyvenimui, todėl ją apsiima globoti močiutė, kuri visame romane dar vadinama kaip motinos motina.

Lakoniškame romane pasakojimas skamba dviem pasakotojos balsais. Vienas iš jų – augančios mergytės, o kitas – sunkia depresijos forma sergančios motinos. Jųdviejų ryšys paženklintas įtrūkiu, o pienas, kurio net sovietinėje valgykloje negali gerti jaunoji atžala, tampa ištiso pasakojimo jungiamąja metafora: čia jis – Paukščių tako kaip Visatos tveriamoji materija, čia jis kaip kasdienė duona, čia jis kaip prakeiksmas... Pienas – gyvybės ir gyvenimo eliksyras, turintis aiškias okupanto pamintos tėvynės žemės simbolis – apkartęs ir nebegeriamas gyvenimo eliksyras.

Pagrindinė pasakojimo linija eina per tris moterų kartas ir jų santykius, diktuojamus iš esmės ir nutrūkusio pieno metaforos, ir sovietinio laikmečio traumomis. Jau seniai nebekalbame apie moterišką rašymą, tačiau Motinos pienas turi absoliučiai, mano supratimu, tą įsivaizduojamą klišę – moterišką rašymą. Tai savaime nėra blogai, nes gausybė gerų knygų, kurios apgaubtos moteriškumu ir motiniškumu, o Motinas pienas būtent apie moterų pasaulį ir jis ne ką mažiau įdomus nei vyrų. Marijus Gailius puikiai pastebėjo, kad knyga šiek tiek černiauskaitiška – turime mes tokią rašytoją, kuri kažkiek stilistiškai ir tematiškai atitiktų Noros Ikstenos pasakojimo manierą, bet pati istorija, jos laikmečio politiniai ženklai t. y. sistemiškai traumuojanti padėtis savo pasakojimo polėkiu truputį priminė Liudmilos Ulickajos ir Marinos Stepnovos prozą, kur pasakojimo epicentre – moterys, veikiamos sovietmečio santvarkos, bando susitvarkyti savo šeiminius ryšius ir išsaugoti kasdienišką laimės davinį.

Nora Ikstena

Nors man pačiam jau neteko gyventi toje santvarkoje, tačiau kiekvienas iš mūsų daug apie tai esame girdėję, skaitę, matę filmų, kad visai nesunku sujungti visus tuos liudijimus į vieną bendrą suvokimą apie sovietinį pasaulį. Romane tų liudijimų aidų yra išties nemažai, pavyzdžiui: „Rudenį pamokos mokykloje prasidėdavo, kai būdavo nurautos morkos ir burokai. Pirmiausia juos reikėjo iškelti šakėmis, sukrauti į krūvas, o tada tekdavo nukapoti arba nuskabyti lapus. Kartais būdavo šalta, kartais purkšdavo lietus, o mes tik sėdėjom ant medinių dėžių ir skabėm, ir kapojom. Mažieji proletarai, nusidirbę iki pamėlynavimo. Laisvė, kuri susitraukdavo iki mažo, mažutėlio laimės jausmo, kai suliję parsivilkdavome namo ir pasiekdavome karštą krosnį, gaudavome sausus drabužius ir vakarienę (p. 50)“. Dabar tikriausiai priversti mokinį ūkininkui kasti bulves tikriausiai neįmanomas dalykas – vaikų tesės užkapotų jei ne sovietiniais dalgiais, tai teismų štampais tikrai.

Visgi vienos jautriausių dalykų romane yra pasakotojos tonas, kuris reiškiasi per luošinamo žmogaus sistemos modelį, kuris atskleidžia, kad žmogaus gerumas ir meilės troškimas yra begalinis, nes kyla iš prigimtinio poreikio mylėti ir būti mylimam. Kad ir kiek politinio blogio būtų aplinkui, mažoji mergaitė trokšta motinos prielankumo, suvokia, kas yra gerai, o kas blogai, o augdama netrukus perpranta ir sovietinės valdžios sistemos dėsnius. Bet visoje toje gadynėje nedingsta žmogiškumas – mergytė net pakelia motinos naštą, motinos nepagydomą depresiją, nusivylimu savimi, šalimi ir gyvenimu, todėl mergytė gyvena – dabar net atrodo kaip iš fantastikos! – užguita namų rūpesčių ir sovietinės sistemos. Suslėgta kaip sūris.

Vienas įsimintiniausių romanų veikėjų – depresyvioji motina, Leningrade susikompromitavusi dirbtinio apvaisinimo skandale ir primušusi draugės girtuoklį. Jos tylus nykimas kažkodėl įprasmina apskritai visos Latvijos gangrenavimą sovietmečio laikotarpiu, o jaunoji atžala, negavusi „nuodingo“ pieno, priešingai – kaip džiaugsmingas atgimimas, simbolis to, kas 50 metų ruseno okupuotoje šalyje. Taigi viltis.

Nesunku suprasti, kodėl šioji knyga turėjo pasisekimą tarptautinėje rinkoje. Ji labai lietuviška, ji labai estiška... Tai bendroji okupuotų tautų patirties literatūra, liudijanti visuotinį atkirstos tautinės tapatybės sumaištį kartų grandyje. Neseniai pasirodę Metuose (Nr. 3, 2019) Noros Ikstenos apsakymai Rojaus obuoliai ir Pagonių ąsotis (vert. Arvydas Valionis) patvirtina, kad autorei labai svarbu gręžtis į praeitį, analizuoti sisteminį politinį poveikį žmogaus kasdieniniame gyvenime. Autorė savo kūriniuose randa tam tikras buitines, kūniškas metaforas, kurios tampa dūlančio ir kintančio laiko refleksijomis, dažnai skaudžiais, netektį ir praradimus ženklinančiais randais, bet visada – tiek romane, tiek apsakymuose – paliekanti duženų chaose mažą galimybę viskam vėlei susijungti, nes žmogui, išlaikiusiam sąmoningumą ir dorovę, bus atseikėta laisve ir užsitarnauta meile.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Izabelė ir jos vyrai" / "Un beau soleil intérieur" / "Let the Sunshine In"

Sveiki,

Prancūzų režisierė Claire Denis šiemet Kino pavasario festivalyje turės ištisą savo filmų retrospektyvą. Seniai mačiau jos filmą „Balta medžiaga“, kuris nepadarė man kažin kokio įspūdžio – gal buvau nusiteikęs ne tokiam mąsliam ir jautriam kinui, gal man trūko pramoginio kino ritmo. Rinkdamasis jos filmą „Izabelė ir jos vyrai“ (pranc. Un beau soleil interieur) (2017), kuris taip pat buvo pristatytas Kino pavasaryje, jau žinojau, ko maždaug tikėtis iš šios juostos ir kad tokiam kinui reikia nemažai kantrybės ir emocinio nusiteikimo.

Kai kas gal filmą pavadintų besiužečiu: kvaila moteris naiviai ieško meilės, o jos nerasdama naktimis ilgai verkia. Išties siužetiškai filmas absurdiškai menkas, tačiau gabios prancūzų režisierės rankose jis staiga pavirsta tokia gyva ir kasdieniška žmogiškąja iliuzija, kad vienaip ar kitaip vis tiek susitapatini arba su Izabele, arba su jos meilužiais. Be didelių įžangų ir sudėtingų refleksijų, režisierė atsisako net klišinių šiuolaikinės meilės kančios vaizdavimo būdų – desperatiškų nuotykių. Nepasakysi, kad Izabelei nesileidžia desperatiškiems nutikimams meilės fronte, tačiau režisierė atsisako bet kokio holivudinės sugestijos, kai pora leidžiasi į kažkokius sudėtingus išbandymus. Tiesą sakant, nieko be lovos nuotykių Izabelei ir nepavyksta, o troškulys nuolat jodinėti vienaragių šalyje subliūška, nes ji renkasi vis ne tuos vyrus ir dėl to jaučiasi nemylima ir nelaiminga.

Man, kaip vyrui, visą laiką kilo mintis: kodėl toji naivi Izabelė, kuri šitaip nori būti mylima iš aplinkos, nespjauna į tas žaibiškas paieškas ir nepradeda tiesiog mylėti savęs? Taip, ji iš tų moterų, kurios trokšta romantikos, bet gauna špygą... Nuostabi Juliette Binoche vaidyba – tokia natūrali, savaime suprantama ir be didesnės ekspresinės jėgos (kaip ir Isabele Hupert) geba sukurti gelminį depresyvios moters pastangas panagėmis prisikasti iki laimės. Kaip jau ir įprasta prancūzų kinui, filmas gana plepus, čia esmė yra dialogai, bendravimas, prisilietimas, kurie vienaip ar kitaip papasakoja apie personažą gal net daugiau nei jų vienas ar kitas poelgis. Jeigu reiktų įvardyti didžiausią šio filmo pliusą, tai sakyčiau, kad tai J. Binoche pritrenkianti organika, beveik be pastangų perteikti suskeldėjusią ir išdžiūvusią moters vidinę nemeilės žemę. Man patiko filmas labiau už „Baltą medžiagą“.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvo elgesio tėvai" / "Drunk Parents"

Sveiki,

Po filmo su draugais daugiau diskutavome apie lietuviško filmo pavadinimo vertimo variantą „Laisvo elgesio tėvai“ (angl. Drunk Parents) (2018) nei dėl paties filmo turinio. Ekspresyvioji Salma Hayek paskutiniuoju metu visai paskendo tokio tipažo filmuose, bet gal vienas iš tų motyvų ir buvo pažiūrėti šią amerikietiško stiliaus komediją apie turčius tėvus dėl šios aktorės, kuri turi žvėriško potencialo, tačiau būdama lotynų amerikiete negali gauti išties puikių vaidmenų.

Visgi filmas pasakoja apie bankrutuojančius tėvus, kurie genami savo orumo išpardavinėja savo baldus ir... išnuomoja nelegaliai savo kaimyno namą seksualiniam nusikaltėliui. Žodžiu, tai tas tipinis atvejis, kada iš meilės savo atžalai tėvai pridaro tokių nesąmonių, apie kuriuos dar būtų galima kalbėti visą gyvenimą, jeigu tai būtų nors kiek realu. Visą laiką per filmą „gaudžiau“ tuos lėkštokus juokelius ir kai kurie iš jų tikrai buvo visai juokingi, bet visumoje viskas taip nelogiška, taip prisodrinta tos šabloniškos režisūros-dresūros, kad nieko naujo filmas ir neparodė. Ar nebuvo įmanoma su tais pačiais aktoriais sukurti kiek gyvesnę ir gyvenimiškų situacijų komediją, kai tėvai iš tikrųjų susimauna netyčiomis, o ne dėl to, kad išgėrė butelį vyno? Girti žmonės eina miegoti, o ne laksto pakampėmis, apspisti vorų... Kitą vertus tokią gyvesnę komedija galbūt nebūtų jau tokia prifarširuota anekdotų, bet duotų kur kas geresnį efektą, leistų nors kiek žiūrovui su vienu ar kitu veikėju tapatintis, na, o šiame filme viskas liko kiek karikatūriška ir su klišinėmis situacijomis bei jau matytais veikėjų charakteriais.

Visgi mes jau pripratę prie tokių komedijų ir eidami žiūrėti „Laisvo elgesio tėvai“, manau, daugelis žino, ko iš tokio filmo tikėtis. O tikėtis tikrai daug nereikia, nes tai vienas iš tokių filmų, kad pakrizeni, tačiau po pusmečio net nebeprisimeni nei pavadinimo, nei tų juokelių.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:3.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogasis samarietis" / "Bad samaritan"

Sveiki,

Paskutiniu metu retai kada bepamatau kokį nors įtempto siužeto trilerį, o jie man kažkada labai patikdavo. Tik vienu metu buvau jų „atsivalgęs“, todėl gal sąmoningai ėmiau ir atsisakiau. Bet ateina metas ir vėlei grįžtame prie tam tikrų žanrų ir vėl suklumpama arba... retesniais atvejais apsidžiaugiama. Vienas toks trileris „Blogasis samarietis“ (angl. Bad Samaritan) (2018), kuris pasakoja apie du jaunus sukčius, kurie aptinka vieno bepročio psicho namuose įkalintą merginą, tačiau problema tame, kad jis pats būdamas sukčiumi dar nori pagelbėti merginai.

Iš esmės filmas kuo puikiausiai kaip trileris žiūrisi. Netgi smagiai galima mėgautis keliama įtampa, analizuoti psichuojančio žmogaus psichologinius požymius, išgyventi dėl jaunuolio gyvybės, palaikyti merginą... Čia kaip ir „Panikos kambarys“ su J. Foster. Principas lyg ir neblogas, tačiau visi šio filmo triukai jau seniai patikrinti kine dar nuo A. Hitchckoko „Psicho“ laikų. Gerai, pasirinkę šį filmą, sąmoningai tikriausiai nė vienas kažin kokių inovacijų ir nesitikėtume, todėl toks produktas gana vidutiniškas. Smarkiai hiperbolizuotas piktadarys dėl savo vykusios ekspresyvios išvaizdos ir vaidybos kelia netgi susižavėjimą aktoriumi, tačiau beregint permąsčius jau matytus psichus, pagalvoji, kad – velnias, gi vis tiek nieko naujo nėra. Visi to veikėjo požymiai jau tapę psichuojančiojo štampais ir klišėmis. Turtuolis visais atvejais yra preciziškai kruopštus, nuolat užbėga keliais strateginiais ėjimas prieš jaunuolį, kuris iš esmės irgi priklauso nusikalstamam pasauliui, tačiau visa gelbėjimo istorija patvirtina, kad negalima spręsti apie knygą vien iš jo viršelio.

Visgi silpniausia siužetiškai vieta yra šio trilerio atomazga. Kodėl staiga vyrukas „blogietis“, kuris turi aštrią vunderkindo nuovoką staiga pabaigoje tampa toks bukas, kad nieko nebesiskiria nuo pripučiamos lėlės? Netgi žinodamas tokių filmų klišes, kad vienu kastuvu kaukštelėjimo per galvą neužtenka (kaip ir vienos kulkos), kad veikėjai mirtų, nes šie būtinai lemiamą akimirką suspės atsipeikėti ir dar paleisti kokią nors kulką. Nelogiška, dirbtina ir net kiek absurdiška filmo pabaiga sunaikina visai iš pažiūros neprastą trilerio visumos įspūdį.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela