Sveiki visi,
Paragintas vieno žmogaus, susimąsčiau apie celibatą. Iš tikrųjų ne daug žinau apie celibato istoriją. Tik tiek, kad jis labiausiai įsišaknijęs Romos katalikų kunigams, t.y. vyrams dvasininkas. Celibato laikosi kai kurie budistų vienuoliai, taip pat vienuolės. Pagrindinė celibato mintis – susilaikymas nuo bet kokių seksualinių formų: lytinio akto, masturbacijos ir panašiai. Vyro organizmas kartais nėra suvaldomas, lytinio susijaudinimo negali niekas reguliuoti, tačiau paties sąmoningus veiksmus gali. Stačiatikių, dar kitaip vadinamieji ortodoksų ir protestantų dvasininkai nėra įsipareigoję laikytis celibato, tačiau regula įspėja, jog seksualiniais dalykais dvasininkams piktnaudžiauti nedera.
Pabandysiu nusakyti savo suvokimą ir požiūrį į celibatą. Dabar visuomenėje kyla daugybė diskusijų apie tai, kad Romos katalikų dvasininkijai reikia keistis, adaptuotis ir galiausiai atsisakyti celibato. Matot, mano galva, viskas priklauso nuo požiūrio ir religinių dogmų. Pagal Romos katalikus ir šiaip bendrą suvokimą aišku, kad seksualiniai santykiai trukdo dvasiniuose dalykuose. Ilgą amžių žmogus buvo pilnas kraštutinumų – pasirenki dvasinį gyvenimą arba pasaulietinį. Manau, kaskart ateina vis greičiau ir greičiau tas momentas, kada dvasinis ir vadinamasis pasaulietinis gyvenimas susilies. Negalima atskirti dviejų žmoguje esančių polių. Dvipolis mąstymas iš esmės ves mus į priekį. Bet iki tol reikėjo vienpolio mąstymo t.y. tas yra gerai, tas yra blogai, viską skaičiuoti ir skirstyti kraštutinumais tarsi nuteisiant. Dabar ateina metas žvelgti į gėrį ir blogį kaip į du draugus, nes nė viena pusė neegzistuoja be kitos. Dvipolis mąstymas galiausiai ištirpdys ir celibatą. Pokyčiai nėra blogai, mes nestovime vietoje, vertybės kinta. Jūs tik pagalvokite, jei istorijoje būtų įvykęs koks nors šiek tiek kitoks lūžis ties suvokimu ir būtų atsitikę, kad laikymasis celibato įgautų neigimo požiūrį, tai šiais laikais visi į celibato besilaikantį žmogų žiūrėtų kaip į iškrypėlį, nes visuomenėje būtų nustatyta kitokia norma, vadinasi, mūsų vertybės yra kintančios, ji susiformavo su laiku ir jos privalo kisti, nes vienalytės tiesos niekada ir nebuvo.
Tęsiant apie celibatą, noriu pasakyti, kad sutinku, jog šis reiškinys buvo būtinas ir reikalingas. Iš tikrųjų daug amžių seksualinis gyvenimas dvasininkams kėlė pagundų, trukdė susikaupti, slopino dieviškuosius troškimus. Juk nuo seksualumo labai lengva priklausyti. Paklauskite tai besimasturbuojančių paauglių, jie patvirtins, manau. Taigi kūniškų poreikių tenkinimas slopina tyrumą. O juk būtent Romos katalikų kunigai atlieka pasauliečio ir Dievo „pokalbio“ tarpininko funkciją. Štai kodėl einam iš pažinties ir panašiai. Kažin ar labai norėtųsi atlikti išpažintį tokiam kaip mes t.y. pasaulietiniam, ne konjunkcijoje per tarpininką kunigą su Dievu? Galbūt. Dabar jau skonio reikalas. Per kunigą katalikybėj kalba Dievas, per mišias ir t.t. Kitos krikščionybės šakose dvasininkas jau nebėra tarpininkas, jis yra veikiau kaip bendruomenės „galva“, kitokios funkcijos ir t.t., todėl ir celibatas nebeišliko. Kitas dalykas, kad celibato laikymasis atneša ir kitų neigiamų dalykų – skandalai dėl pedofilijos ir šiaip homoseksualių santykių. Tai yra asmeninė žmogaus problema, kai jis eina į kunigus, bet neatsikrato žemiškųjų pradų, o slopinamos aistros ir noras pasitenkinti galiausiai tiek išauga, kad priveda iki ... patys suprantate. Tai taikau ne visiems, yra tikrai gerų ir nuostabių dvasininkų, kurie padeda gyventi, gera būti šalia jų.
Celibato galas jau nebe tiek ir toli. Jis sunyks savaime arba katalikybė ims kaip nors keistis ir progresuoti. Galiausiai žmogaus gyvenimui reikia naujos dvasinės krypties, nemažai katalikų ir šiaip visų krikščionių resursai išsisėmė. Dabar kiekvienas žmogus siekia savo asmeninio santykio su Dievu, o ne per tarpininką kunigą. Kai kas bando tai derinti. Todėl manau, kad celibatas išnyks kartu su jo funkcija, tarpininkauti per tyrąjį kunigą, kadangi santykio su Dievu jau reikia mums kiekvienam asmeninio. Kitokios katalikybės progresavimo į gerąją pusę aš kol kas nematau. Kol kas yra celibatas ir tai nėra blogai, tačiau kartu, manau, katalikybė, tiek ir kitos senosios religijos bijo keistis, bijo priimti sprendimus. O gaila, juk kažkada katalikybė ir šiaip krikščionybė labai keitėsi, nuolat progresavo, štai kodėl skilo protestantų, ortodoksų ir katalikų šakos. Dėl keitimosi. Manau, kad tokios šakos turi keistis, skilimo jau nebereikia, reikia pačias idėjas generuoti. Tikėjimas yra galinga jėga, meilė Dievui yra pati stipriausia jėga Pasaulyje, nes kai myli Dievą, tu myli save, gyvenimą, artimuosius ir visą Pasaulį. Nieko nežinau stipriau už šį stebuklą. Tegu jis ateina į jūsų namus ir į kiekvieno širdis, o Dievui, manau, kaip visada svarbiausia yra Meilė, o ne tai, ar žmogus laikosi celibato ar ne.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą