Tikslo siekimo motyvacija

Sveiki visi,

Kartais, kai sesija tiesiog varo iš proto, galvoje kyla daugybė maištingų minčių. Nedarysiu! Nenoriu! Nereikia! Lai apsišika! Manifestiškas protestas prieš pareigą. Aišku, visada gali pasirinkti: daryti tai ar nedaryti. Pasirinkimas yra vienas. Kai kas bando eiti dviem frontais, bet aš nebegaliu, nebemoku. Jei darai, tai daryk gerai. Jau kuris laikas skamba ši frazė mano galvoje. Tavo paties reikalavimai sau... Kas tai? Tikslas? Motoras, sukurtas gyvenimui? Ateičiai? Jeigu esame orientuoti į čia ir dabar, jeigu jau taip siekiame totalios akimirkos t.y. buvimo čia ir dabar ir noru džiaugtis tuo, ką turi šią akimirką, tada kas yra mūsų pastangos ir reikalavimai sau? Kartais pagalvoju, kad tie reikalavimai užauga netgi į pretenzijas ir žmogus iš vis susipriešina savyje. Eina ten, kur visiškai nėra sutvertas. „Nekišk vinies į elektros lizdą“ – sako pamokslautojai. Aš pasakyčiau taip, jeigu jaučiate, jog kovote per prievartą, jeigu save prievartaujate, jei jums sunku – visada paklauskite, ar jums tai reikalinga?

Esu hedonistas. Manau, kad gyvenimas yra malonumas, kadangi jis yra dovana. Katalikai ir dar kai kurie labai daug pasakoja apie gyvenimo kryžius, ugnį, kurį tenka pereiti. Taip, gyvenimas niekada nėra paprastas, tačiau jį reikia paprastinti. Jeigu yra įmanoma atsisakyti kančios, tai taip ir padarykime. Tikslas neturi būti kančia, priemonės tikslui įgyvendinti irgi. Nebent jūsų akimis tikslas yra toks vertingas ir reikalingas, kad nesvarbi kančios forma ir motyvas, kuriuo norite tikslą pasiekti. Kartais pamirštame tikslą ir priemones paverčiame masturbacijos įrankiais, tikslu tiesiog daryti vien iš pareigos įpratimo, atsisakant net laimės. Noriu pasakyti, kad gyvenimas per trumpas „grūzinti“, daryti tai, ko nenori. Tikslo siekimas visada bus malonus tik tada, kai pats jausi, jog sėdi savo rogėse. Eini teisingu keliu. Laikas skirtas tikslui, kad ir mokymuisi, kad ir kitose sferose, turi teikti pilnatvės ir jaukumo jausmą, o jeigu to nėra, reiktų susimąstyti ir padaryti išvadas.

Perkratau savo gyvenimą ir bandau prisiminti, kiek jame tikslų, kokiais būdais siekiu tikslo ir kaip jaučiuosi tai darydamas. Jei gyvenu ne tikslui, jei gyvenu ne ateičiai ir jeigu gyvenu ne kažkam ir ne kažkur, kur manęs galbūt reikės arba ne, vadinasi esu čia ir dabar. Tikslas yra dabartis, tikslas yra būtis ir dabarties akimirka. Kodėl manęs nebėra, kuris neseniai rašė pirmąsias šio straipsniuko eilutes? Jis sutirpo, esu tik tas, kuris rašo šį dabarties žodį. Ir suvokimas, kad kas sekundę miršti ir savęs nebegali atsukti, bet vis tiek esi ir egzistuoji. Ir klausi, kodėl aš dabar nesu 1998 metuose? Kodėl aš čia ir dabar? Kodėl vakar buvo ta dieną, o ne 2004 kovo 15? Kažkas lemia, jog laikas bėga šiuo momentu. Ir kartais norisi erdvę pratraukti užtrauktuku ir patikrinti, ar manęs nėra kitame laike? Toks jausmas, jog esi visur ir visada, bet labiausiai čia ir dabar. Todėl sakau ir sakysiu, jog reikia džiaugtis dabarties momentu, rūpintis, bet nesikankinti dėl ateities. Atėjo vakar diena ir praėjo, ateina ši sekundė ir praeina. Rytojus irgi ateina. Nereikia dėl to panikuoti. Jis ir be mūsų dūsaujimo vis tiek ateis.

Mano mokslų „kančia“ maloni. Pagalvojau: aš savo rogėse. Ačiū Dievui.

Jūsų Maištinga Siela