Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti garsaus vokiečių rašytojo Bernhard Schlink romaną „Skaitovas“. Neatsispyręs geram filmui, sakau, šįkart surizikuosiu ir perskaitysiu knygą, pagal kurį jau mačiau kino juostą. Na, iš tikro, literatūra po matyto filmo labai „sublogsta“, nebėra netikėta ir labai saldi kaip pirmasis kartas. Knyga visada yra ir bus pirmoje vietoje, nes tai, ką tu pats susikuri skaitydamas, tavo santykis su pasauliu, o filmas lieka ir išliks jau sukurto pasaulio interpretacija. Tai palyginčiau savo gamybos maistą su pusfabrikačiais. Nepaisant mano nuostatų, manau, jog filmas buvo vykęs ir nuostabus, o romanas nė kiek neprastesnis.
Bernhard Schlink – tai vienas garsiausių dabartinės Vokietijos prozininkų. 1995 metais pasirodė jo romanas „Skaitovas“ ir tai buvo sensacija, ilgai diskutuotinas romanas, kuris buvo suskubtas versti į kitas kalbas ir 2000 metais „Vaga“ pasirūpino, jog ir lietuviai turėtų šį romaną savo kalba. Pats rašytojas – teisininkas, logikas, paniręs į istoriją ir, sakyčiau, labai romanas kvepia autobiografiniais motyvais. Tekstas prisodrintas logikos, matosi, jog rašė ne laisvo genijaus ranka, bet racionalus protas. Knyga labai realistiška, lakoniški sakiniai, jokios estetikos ar plačių aplinkos detalių aprašymų, bet kartu tas lakoniškumas sukurpia neregėto masto pasaulį. Rašyta vyro ranka, kalbama apie moteris, meilę, vaikystę, vaikystės padarinius visam žmogaus gyvenimui. Neregėtai daug filosofijos ir psichologizmo, kuris tėkniai veržiasi iš veikėjų poelgių ir trumpučių dialogų. Iš pradžių buvo sunkoka skaityti tokį paprastą stilių, pajusti jos aromatą ir malonumą, tai pavyko padaryti tik „persivertus“ į antrąją romano pusę, kada užplūdo sentimentai, kada jau įveikta ir suvokiama knygos distancija, skirtingų laikmečių palyginimai.
Knyga graudi, ji nėra laiminga, tačiau, kaip pat pasakotojas prisipažino, ji yra teisinga. Štai kaip byloja knygos viršelio anotacija: „Ji moteriška, paslaptinga, nenuspėjama, kartais nepaaiškinama opi bei ūmi ir dvidešimčia metų vyresnė už jį, penkiolikmetį gimnazistą. Ji tampa jo pirmąja meile, padeda pasijusti tikru vyru. Kartą ji dingsta be pėdsakų, išlikdama jam moteriškumo etalonu. Tik po daugelio metų jis, teisės studentas, vėl pamato ją teismo salėje. Hana, jo mylimoji, kartu su kitomis koncentracijos stovyklos prižiūrėtojomis kaltinama sunkiais nusikaltimais ir nuteisiama kalėti. Visus tuos ilgus metus jis palaiko su ja keistą, jiems vieniems suprantamą ryšį. Hana nusižudo išėjimo laisvėn dieną.“ Rodos, anotacija perpasakoja visą siužetą, bet anaiptol knyga nėra tokia paprasta. Tai gili akistata su savimi pačiu, su žmogiškumu ir savo paties nustatytais tabu. Tai pasakojimas, kuris aprėpia galingą žmonijos istorijos periodą – Antrąjį Pasaulinį karą. Autorius – vokietis, mes pripratę prie holokaustinės literatūros, kuri yra gimusi iš nukentėjusiųjų. Labai įdomus požiūris eilinio vokiečio. Knygoje kur kas labiau nei pačiame filme yra apčiuopiama ta tėvų ir vaikų karta, kuri atėjo po visų žiaurybių. Ateina momentas, kada sūnus nuteisia tėvą, dukra motiną. Mes net neįsivaizduojame pačių vokiečių suvokimą ir susiskaldymą dėl holokausto reiškinio; ta stagnacija, ta dėmė, kurią vokiečių „nekaltoji karta“ turėjo nešti hitlerinės kartos padarinius, yra vaizduojama romane.
Knygoje užfiksuota ir politinė krizė, ta klestinčių esesininkų, kurie siuntė žydus į mirtį, jų klestinti biurokratija, juk daugelis iš jų išsisuko ir užėmė teismų postus, užėmė aukštas vietas valdžioje. Sakyčiau, tai panašu ir į Lietuvos politiką, kai po kelių metų į valdžią sugrįžo visi kažkada vergavę komunizmui. Iš esmės tai yra tik istorinių vyksmų peizažas, kuris tikrai neblizga vokiečių naudai, anot paties autoriaus. Nors istorija rutuliojasi apink penkiolikmetį ir Haną Šmitc, istorinis kontekstas, mano galva, yra vienas iš pateisinančių veikėjų poelgius motyvas. Tik aplinka valdė žmogų, tik dėl susiklosčiusių aplinkybių žmogus siuntė kitus į mirtį, tik dėl aplinkos žmogus negalėjo gauti išsilavinimo ir kitų dalykų, kurie mums dabar suvokiami kaip savaime suprantamais. Tai knyga, kelianti diskusijas, tarp to, kas yra žmogiškumas ir kas jį lemią. Kas lemia, jog mes nuteisiame tik žinodami vieną aplinkybių medalio pusę? Bet jeigu mes žinotume visumą, tikriausiai, daugelis atsikvošėtume. Štai kur yra rašyta logiška teisininko ranka ir kur tai sublizga, kad su romanu prieinama prie to, kada nebeįmanoma nustatyti, kas yra gerai, o kas yra blogai, kur belieka tik žmogaus sąžinės balsas pateisinti žmogaus poelgiams.
Aišku, būtų dar galima kalbėti ir kabėti apie patį romaną, apie jo koncepcijas, filosofiją, tačiau visko neiškalbėsi, o ir bekalbant, vis tiek nebus aišku, kas visa to epicentre? Kodėl Hana Šmic penkiolikmetį berniuką pavertė skaitovu? Kodėl ji koncentracijos stovyklose pasirinkdavo jaunas merginas, liepdavo jai naktimis skaityti, o po to išsiųsdavo jas į mirtį? Kodėl? Kodėl ji prisipažino esanti kalčiausia iš visų esančių esesininkų, nors tai buvo melas? Kodėl? Tas kodėl ves jus iki pergalės, iki to, kur nebėra logikos, nėra geriausio pasirinkimo, lieka tik tai, ką tu nori nuslėpti ir savyje apsaugoti.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą