Džiaugsmas arba kažkieno galvos skausmas

Sveiki visi,

Šiandien ėjau valgyti picos su draugu. Kalbėjom apie kelionę į Veneciją ir jo didžiausia nelaimei... užėjome į knygyną. Su manimi negalima eiti į knygyną. Į šį stebuklą turiu eiti vienas. Tai mano silpnybę. Nemažai pinigų išleidžiu knygoms ir, velniai rautų, niekada nesigailiu. Kiekvienas už savo aistrą susimoka sava kaina. Pastaruoju metu imu vis daugiau atsisakyti knygų – piniginė neišneša tokių kainų. O ir literatūros yra geros prirašytos ir priverstos, nes yra nemažai ir šlamšto.

Iki šiol niekaip nepamirštu draugo, kuris „zyzia“, jog greičiau eitume iš čia. Jis žino, jeigu užėjau į knygyną, man laikas ištirpsta – teks palaukti, kol su kiekviena knyga pakalbėsiu. Tikriausiai moterys panašiai rūbų parduotuvėje. Primena „Parduotuvių maniakės išpažintį“, kurį neseniai ir vėl žiūrėjome. Kartais galiu prastovėti prie vienos lentynos valandą, kol pajaučiu nuovargį kojose. Negaliu atsitraukti. Sako, knygos tos pačios. Netiesa. Kaskart, kol knygos neperskaičiau ir neįsigijau, ji vis kitokia. Į knygynus man reikia vaikščioti vienam. Arba su bendraminčiais, kurių taip ir neturiu. Ką darysi, kai kam tenka ir už tai atkentėti.

Eilinį kartą peršalau. Nosis varva. Ir vėl. Žiemos padariniai. Sesija ant nosies. Alkanas blogas, knygos, mintys, aš pats. Ką padarysi.

Jūsų Maištinga Siela