Sveiki visi,
Šiandien, nieko nelaukdamas, noriu pristatyti kino filmą „Gyvenimo medis“ (The Tree fo Life) (2011 m.). Žinot, pradėsiu nuo to, kad labai ilgai laukiau tokio filmo, kurį galėčiau žiūrėti ir patirti žiūrėjimo katarsį. Tai prieštaringai vertinamas filmas, kuris daugelio nuomone buvo nevertas pagrindinio kino Kano festivalio apdovanojimo – auksinės palmės šakelės. O aš manau, kad buvo verta ir dar kartą vertą! Apskritai labai džiaugiuosi, kad šis filmas neaplenks ir Lietuvos ir net pasieks didžiuosius „Forum Cinema“ ekranus. Sunku įsivaizduoti šį filmą esant populiarų, nes pats Brad Pitt – pagrindinio vaidmens atlikėjas, prasitarė, kad tai filmas tikrai ne plačiajai vartotojiškos ir pramoginės visuomenės pusei. Tenka prisidėti prie Pito ir linksėti, jog pagaliau tai daugiau nei pramoginis filmas.
Labai įdomus ir pats filmo režisierius Terrence Malick, kuris sukūrė legendinį „Raudona plonytė linija“ bei „Naujasis pasaulis“. Šį filmą Malick nufilmavo prieš tris metus ir tuos tris metus vyko filmo karpymas, klijavimas, garso takelio ieškojimas... Pats režisierius yra labai santūrus, tylus, nemėgsta spaudos ir šurmulio. Žinot, trijų metų darbas tikrai pasijaučia, nes filmas ne tik žiūrėjimui, bet ir emocijų kalibrams tenkinti. Kažkas iš komentatorių prasitarė, jog šį filmą reikia žiūrėti pasitikrinus IQ, nes gali nesuprasti gilumos, o aš galėčiau pasakyti, kad čia ne protinio intelekto reikia, bet bent minimalaus asmeninio gyvenimo ir vaikystės patirtyrimo, kurį turi visi ir šiek tiek emocinio intelekto.
Filmas iš pradžių man buvo panašus į „Fontaną“, tiesą sakant, dėl abstrakcijų, tačiau „Gyvenimo medis“ yra žymiai harmoningesnis, kadangi abstrakcijos ir nuojautos įsipina į siužetinę liniją. Filmas gausiai iliustruotas kosminių virsmų ir spalvų, kurios erdvėje įspūdinga skamba operinis muzikos takelis. Filme aibės simbolių, jau vien ką reiškia pats filmo pavadinimas. Iš tikrųjų ir patys simboliai polisemantiniai, daugiareikšmiai, bet skaniausias, mano galva, dalykas yra nuojautos perteikimas per subtilius kadrus. Kelių mili sekundžių kadras kaip motina prisiliečia prie vaiko ir kitas kadras, kaip saulė skverbiasi pro medį. Argi nenuostabu užfiksuoti tokį keistą skirtingą ir kartu tokį panašų santykį. Prisilietimo santykis. Meilės santykis ir griežtumo santykis.
Šeimos istorija čia taip pat pateikiama per jauseną. Nuostabus Brad Pitt vaidmuo, kuris įkūnijo, manding, tipinį amerikietį tėvą, kuris iš savo sūnų nori išugdyti kiborgą gyvenimui. Sunkus vaidmuo, pats Pitas prasitarė, kad šis vaidmuo jam buvo svarbus, nes filmuota netoli tų vietų, kuris jis pats kilo. Jam teko daug gerti alaus ir priaugti nemažai svorio, kad šiam vaidmeniui labiau tiktų kaip atšiaurus tų laikų ir kraštų vyrukas.
Psichologijos labai daug šiame filme. Pradedant berniukų vaikystės traumomis, šeimos nesutarimais ir viskas perteikta labai trapiai ir tampriai, rodos, kažkas tuoj nutiks labai esmingo ir kartu nenutinka nieko. Labai bijojau, kad filmas nebūtų vien reikšmingų citatų kratinys, nes tokių „ale prasmingų“ filmų labai nemėgstu, tačiau tos nuojautos – tokios gyvos, tokios suprantamos, natūralios ir kiekvienas daugiau ar mažiau esame su jomis susidūrę.
Rekomenduoju šį filmą rimto filmo mėgėjams, tėvams, kurie kuria šeimą ir šiaip visiems, kurie susidomėjo šiuo aprašymu. Iš tiesų tai filmas, kuris paliko man nemenką įspūdį.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą