Sveiki visi,
Visai netyčia, o gal ir tyčia spaudoje išsprūdo gerų M. Jankauskaitės pasisakymų apie vyro sampratą šiuolaikinėje visuomenėje. Negaliu nepasisakyti. Žmonės, kas mums pasidarė? Ar mes kokie barbarai, ar šiaip kažkokie viskuo nepatenkinti, ar per daug „E“ su maisto daviniu pririjome, kuris galbūt slapta išskiria neapykantos hormonų? Nežinau. Skaičiau Jankauskaitės straipsnį ir komentarus, ir pasirodė, kad nelaimingas vis dėlto mūsų žmogus, užguitas, nelaisvas, pilnas kompleksų, kad kelia tokias erezijas, nori fašizmo, smurto, susidorojimo, nori nudaigoti kitą, už tai, kad jis kitoks... Žodžiu, priežasčių tam, gali būti daug, galiausiai, gal kometa trenkėsi – išnyko dinozaurai ir žmonėse atsirado neapykanta.
Sunku ir su pačia vyro samprata. Juk kas buvo anksčiau vyras? Tas, kuris grobį partemdavo į olą ir penėjo visą šeimą. Tokia „grobio parnešimo“ vyro priedermė išliko, sakyčiau, iki pat XX amžiaus pabaigos. Kitose šalyse tai sėkmingai galioja iki šiol. Vyras su kiaušais, su balsu, su autoritetu, su pagarba, neretai užburkusia baime. O ką aš nuolatos dabar girdžiu iš mūsų lietuvaičių? „Vyrai kiaulės, vyrai skystėja, vyrai panašėja į bobas, vyrai šiokie, vyrai tokie“. Bloga nuo tų moteriškų pliurpalų apie vyrus!
Iš serijos – „ko nori moterys?“ Pasaulis pasikeitė, žmonės pasikeitė – pripažinkim. Moterys kovoja už savo teises, nori lygiaverčio santykio darbuose, tiek pat uždirbti ir prašau – viskas leidžiama, bet ant kito kulno pasisuka – vėl negerai, vyrai suskystėjo, vyrai nemoka to, nesugeba ano. O gal atvirkščiai, gal tai moterys suvyriškėjo – dabar jos savarankios, stiprios, kandžios, neretai įžūlios, ant bangos posakis – „boba su kiaušais“. Jos reikalauja lygaus santykio ir kartu reikalauja, jog vyras vis dar būtų pagal tą pačią tradicinę vyriškumo standartą nuo akmens amžiaus laikų – pagavote kampą? Bet kur tau jis bebus, jei pasaulis jau pasikeitęs?
Jeigu esate tokios liberalios, jeigu esate tokios feministės, kaip mėgsta ne viena mano pažįstama tvirtinti, tai kodėl laikotės dviejų prieštaringų krypčių – vieną gerbiate save ir norite lygiateisiškumo, o ant kito kulno pasisukusios, skundžiatės, kad šitas vyras manęs pro duris pirma nepraleido, vaidinate auką, nuskriaustą. Manau, kad lytiškumo samprata dar tebėra nestabili ir ilgai tokia išliks. Dabar neaišku, kas ta moteris, nes ji pati vieną daro, kito reikalauja, vyras irgi nežino, kas jam pridera, čia jis buvo „grobio nešėjas“, perdėm, „pinigų kalikas“, dabar, žiūrėk, moteris nori lygiateisiškumo ir lyg reikia duoti tas sąlygas, bet ir vėl negerai... Žmogus pasikeitė per kelis dešimtmečius ir mes neteisingai supratome, kas įvyko su mumis pačiais. Žmogaus tapatybių pasirinkimas išaugo keleriopai, bet tik nedaugelis suvokiamų tapatybinių variantų yra priimta laikyti normatyviniais. Visuomenės norma, manding, kaip mada, kuri pasensta ir pasidaro nebeįdomi, bet dar įsisenėjusi velkasi kaip šuo paskui dešrigalį. Jūs tik pasižiūrėkite, kiek pasaulyje neteisybės, kiek užguitumo, nelaisvės vien dėl to, kad žmogaus prigimtiniai dalykai, įskaitant ir tapatybės klausimus, nesusikalba su visuomenės normomis. Ačiū Dievui, dabar artėjame prie to, kad norma, kas yra vyras ir kas yra moteris, jau po truputį nyksta. Lieka net nebe fizinės lyties klausimas, nes dabar gimusi mergaitė laisvai gali keisti tapatybę į vyriškąją ir atvirkščiai. Prie ko mes priartėjome? Ogi prie pačių fundamentų, kad lytiškumas (vyriškumas, tiek moteriškumas) lieka tik savimonės dalykais, kitaip tariant, paties individo pasirinkimas.
Aišku, koks konservatorius ar užkietėjęs krikščionis Petras tuoj kels ranką ir man prieštaraus – jei gimiau žmogumi, o jaučiuosi gaidžiu, ar irgi galiu keisti tapatybę ir dokumentuose rašyti „gaidys“? Taip visada kalba žmonės, kurie turi itin ryškų visuomenių normų orientyrą ir nejaučia ribų tarp žmogaus tapatybių, kylančių iš natūralių prigimtinių galimybių ir poreikių. Jiems viskas tampa anekdotais, kai tuo tarpu, jų vertybės tėra visuomenės normų, kitaip sakant, visuomenės mados reikalas, kurios eina pirma fundamentalių vertybių – meilė, laisvė, atjauta, supratingumas, pateisinimas, tolerancija ir t.t.
Nenoriu eilinį kartą pasirodyti pamokslautojas, tačiau grįžtant prie pačios vyriškumo, tiek ir moteriškumo sampratos, laikas suvokti, kad pasaulis pasikeitė, mes patys nebesame tokie, kokie buvo mūsų ainiai. Kodėl lietuviams apskritai yra sunku keisti savimonę ne tik apie kitus, bet ir apie save pačius? Galime kaltinti švietimą, dar velniai žino ką, tačiau esmė yra tikriausiai tamsiame gene, kuris koduoja naujų idėjų priėmimą, nepatiklumą, atsargumą. Juk visada mes į naujoves linkę žiūrėti atsargiai. Nelinkę keistis lietuviai, pripažinkime. O jeigu suvoktume, kad vakarykštė diena nėra čia ir dabar, kad mes esame linijinio laiko tėkmėje, tai galiausiai pripažinkime savo epochą, pradėkime nuo savęs ir savo santykio su laiku, su mąstysena. Argi blogai, kad moterys pagal tradicinę lytiškumo sampratą suvyriškėjo, o vyrai sumoteriškėjo? Po kelių šimtmečių, jeigu dar egzistuosime, apie šitą problemą net nebekalbėsime, nes vyriškumo ir moteriškumo tradiciniai kanonai bus jau visai nudilę. Ir tai nėra blogai, nes tai yra virsmo, epochos, naujo žmogaus laikas, jam turi būti palikta vietos, nes nesame stagnacijoje. Ir jeigu mąstytume ne senų nudryžusių madų šablonais, kuriuos dar kai kurie, išdidžiai atkišę krūtines, vadina vertybėmis, tada kilogramu problemų šiam pasaulyje gyventi pasidarytų kur kas lengviau. Vyras ir toliau lieka vyru, o moteris lieka moterimi tik tiek, kiek patys jie savyje jaučiasi tokiais esą, tai yra jų pasirinkimas, o ne Petro, Jono ar, neduok Dieve, valstybės reikalas.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą