Sveiki visi,
Gyvenime atsitinka taip, kad kartais perskaitai pačias keisčiausias knygas. Šįkart taip man nutiko su Mykolo Rėmerio knyga „Lietuvos sovietizacija 1940 – 1941“. Tiesa, ši knyga turi dar išsamesnę paantraštę – „Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos vertinimas“. Taigi, turime nedidelės apimties, bet pakankamai išsamų istorinį pjūvį, kuris iš esmės nulėmė mūsų šalies ir visos tautos savimonės formavimą visam likusiam xx amžiui.
Savaime aišku, pati knyga pasirodė tik 1989 metais, kada dar būdami Sovietų sąjungoje nebebijome pareikšti, jog išsigimusios komunistinės idėjos naikino mūsų tautą ir kitas aneksuotas „Sovietų sąjungos drauges“. Mykolas Rėmeris – garbus profesorius sėdo ir parašė išsamų savo individualų vertinimą į agresorės Sovietų sąjungos veiksmus. Rėmeris neslepia savo neigiamo požiūrio į Lenkijos vykdomą politiką, bet labiausiai niekina Sovietų sąjungos pasalūnišką skverbimąsi į mūsų šalies vidaus reikalus, kol galiausiai bukai ir kartu gudriai privertė Lietuvą įstoti į Sovietų sąjungos išskėsta glėbį.
Įdomus ir Rėmerio požiūris į Lietuvos pasirinkimą šiuo sudėtingu metu būti neutralia. Autorius mano, kad Lietuva anaiptol nebuvo neutrali, nes ji visgi norėjo atgauti iš Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą ir, mano galva, Rėmeris to neįvardino, bet akcentavo kitais žodžiais, jog Lietuva akivaizdžiai padlaižiavo Sovietų sąjungai ir leido sudaryti „savitarpio sutartį“, kuri leido Sovietų sąjungos kariams įeiti į mūsų šalies teritoriją, o po to prasidėjo nenutrūkstama mūsų tautos pavergimo istorijos grandinė. Galiausiai Rusija apkaltino mus grobius jų karius, juos kankinus ir teigė, jog mes ėmėme laužyti „savitarpio sutarties“ nuostatas, nors tie kaltinimai buvo visiškai nepagrįsti...
Būtų juokingą atpasakoti visą turinį, bet skaitant, autoriaus nuomonė yra tinkamai pagrįsta datomis, faktais ir įvykiais. Knygoje minimas užsienių reikalų ministro Urbšio kelionės, V. Krėvės - Mickevičiaus politinė veikla ir žinoma Dekanozovo provokacija, kuri aiškiai matosi buvo užsakyta iš pačios Sovietų sąjungos būstinės. Autorius daug dėmesio skiria „Stalino konstitucijos“ (1936 m.) nagrinėjimams, įstatymų nesusikalbėjimais su Sovietų sąjungos veiksmais. Autorius galiausiai įrodo, kad jokie dokumentai nevaldė nei Sovietų sąjungos veiksmų, nei mūsų šalies politikos, viskas vyko tik grupuotės ar net paties Stalino įsakymu, kurie atitinkamų žmonių buvo dangstomi visokiais išgalvotais arba tuoj sukurtais įstatymais, vadinant demokratiją.
Labai įdomu buvo skaityti apie pačią rinkimo sistemą, apsukrią ir neteisėtą Rusijos kuriamą „Liaudies vyriausybę“, apie tai, kaip kiekvienas Lietuvos pilietis buvo priverstas balsuoti tik už komunistus, nes balsavimo sąrašuose kitų partijų, „liaudies priešų“, atstovų net nebuvo – tokią „demokratiją“ vaizdavo besiskverbianti Rusijos priespauda. Rėmeris mini ir jau anekdotu tapęs Sovietų sąjungos pareiškimas, jog jie atėjo į Lietuvą, kad išvaduotų mus nuo Smetonos politikos ir padarytų mus laisvus, arba, kitaip sakant, savo vergais.
„Lietuvos sovietizacija – tai buvo ne pačios Lietuvos evoliucijos padarinys, bet svetimų, nuslopinusių Lietuvos valstybę pajėgų darbas, kuriam buvo paruošta tam tikra neva pačios Lietuvos aktų incinizacija, o kuris iš tikrųjų rėmėsi brutalia, į Lietuvos teritoriją įvesta ginkluota jėga, kurios veikimas buvo dengiamas sovietinės quasi demokratijos ir quasi federacijos melu ir klasta.“ (p. 67) Štai pati visos knygos esmė ir šerdis, kurią absoliučiai priima visa Lietuvos istorija, dėstoma universitetuose ir mokykluose, o štai Rusija iki šiol negali ir nesugeba pripažinti savo praeities klaidų.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą