Knyga: Umberto Eco "Rožės vardas"

Sveiki visi,

Jau seniai svajojau perskaityti legendinio italų rašytojo ir semiotiko Umberto Eco romaną „Rožės vardas“. Iš tikrųjų tai buvo nelengva užduotis, nes romaną krimtau beveik mėnesį, tačiau tai buvo savotiškos varžybos tarp manęs ir „Rožės vardo“ istorijos. Ar aš galiu ją pasigardžiuodamas suryti? Neskubėjau, leidau istorijai plaukti lėtai ir natūraliai, kol galiausiai nebeiškentėjau ir per dieną įveikiau trečdalį romano...

Iš tikrųjų sunku kalbėti apie šį romaną, nes tikiu esant labai daug mokslinės kritikos ir kitų darbų, kurie nuodugniai narstė šį pasaulinį šedevrą. O ką galiu pasakyti aš? Žinoma, tik savo santykį. Iš pradžių, skaitydamas romaną, vertinau tekstą šiek tiek pretenzingai. Pasakojimas mus nukelia į viduramžius, piešia ryškią tų metų žmonių bendravimo ypatumus, socialines, teologines ir visas, kokias tik norite, temas. Piligrimas Viljamas su padėjėju Adsu atvyksta į paslaptingą vienuolyną ir imasi aiškintis žmogžudystę, sakytum, banaliau ir nebūna, tačiau neapsirikime – juk tai Umberto Eco, o ne Agata Kristi!

Detektyvinis elementas tėra tik viena iš pagrindinių gijų, sakyčiau, pati pagrindinė intriga, kuri veda skaitytoją per neįsivaizduojamai gerai apgalvotą architektonišką pasaulį. Visas romanas taip pat architektoniškas – jis suskirstytas į septynias dienas, kiekviena diena suskirstyta į vienuolyno regulos užsiėmimus. Žinote, skaičiau romaną ir apsigyvenau tame vienuolyne, toje paslaptingoje Būveinije, kad tikrai ėmiau bijoti pačios knygos, ar pati nebus užnuodyta. Šie romano griaučiai arba žarnos – vadinkite taip, kaip norite – yra neregėtai turiningai visko prikimštos. Autorius nepraleidžia progos pakalbėti tik iš pirmo žvilgsnio bereikšmiais dalykais vien tam, kad atskleistų viduramžių žmogaus kalbėseną ir ideologiją. Čia, žinoma, sutiksime pačių įvairiausių charakterių – Viljamas, kuris paklūsta savo protui ir logikai, Jorgė, kuris fanatiškai tiki tik Dievo apvaizda ir nekenčia juoko. Nebūta besaikio pamaldumo ir vienuolių tarpe, kaip mums dažniausiai nori parodyti įvairūs filmai ir t.t. Abejoti buvo galima ir viduramžiais, aišku, priklausomai nuo aplinkybių, galėjo grėsti ir inkvizicijos laužas. Žodžiu, ką aš noriu pasakyti? „Rožės vardas“ yra neapsakomai turiningas, nes jo vaizduojamasis pasaulis yra puiki viduramžių studija, žinios, išmanymas ir svarbiausia, ką puikiai padarė Umberto Eco – tai mokėjimas tomis žiniomis operuoti, pritaikyti detektyviniam siužetui, atskleidžiant labai platų viduramžių pjūvį.

Nepasakyčiau, kad paties romano stilistika labai jau sudėtinga, sunki ir slegianti. Pats autorius knygos „Postilėje“, kuri pateikta knygos gale, kaip jis kūrė šį romaną, teigia, kad ilgai studijavo kronikas ir jų leksiką, kad suprastų kokiu stiliumi reiktų kalbėti skaitytojui. Tikriausiai tai vienas sunkiausių dalykų, nes kalba neatrodo labai jau prasta, kartais naivi, tačiau taip yra tik todėl, kad įkūnytų paties Adso perteikiamą mąstyseną ir žodyną, juk pasakojama iš viduramžių, o ne dabarties klišių. Taip, tai labai intelektualus romanas, ypač kai imame gilintis į jų prasmes, potekstes, tiesa, jų visų ir nesuminėsi, nes tam reiktų atskiro veikalo. Grįžtant prie turinio, noriu pasakyti, kad kai kurie detalūs aprašymai, ypač vienuolyno, dažniausiai ir atbaido nuo „Rožės vardo“, nes jie pateikti romano pradžioje ir atrodo monotoniški. Romanas tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nuobodus, tačiau tai puiki intelektuali treniruotė, kai kartu mėgaujiesi ir kartu kankiniesi, bet pabaigus skaityti, belieka tik pritariamai linksėti galvytėmis – tai šedevras.

Pats autorius „Rožės vardą“ laiko istoriniu romanu, tai pabrėžia ir „Postilėje“, kuri veikiau nuskambėjo kaip pasiaiškinimas, kodėl perdėm parašiau tokį „protingą“ romaną. Nuo viduramžių neatsiejama ir lotynų kalba, kuri ištisai liejasi į tekstą, todėl skaitytojas turi būti gan darbštus, kad vartytųsi knygos galą ir skaitytų vertimus. Taip, tai dalis knygos žavesio, tartum darbas su žodynu. Na ir žinoma, kaip galima pamiršti tą mistinę aplinką – pačią Buveinę, o tiksliau jos biblioteką, kuri sudaryta labirinto pagrindu – vėl architektonika, kas apskritai būdinga viduramžių literatūrai, prisimenant Dantės „Dieviškąją komediją“, Bokačo „Dekameroną“. Belieka tik apgailestauti, kad šiais laikais viskas tampa komfortabilu ir prieinama – jokios paslapties, neaiškumo, viskas išviešinta ir išreklamuota. Autorius kritiškai vertina tai, jog viduramžius ir mūsų laikus stačiai statytume į paralelę – juk romano tikslas yra ne tas. Iš esmės turiu pasakyti, kad „Rožės vardas“ buvo tarsi gido knyga, kuri vedė į paslaptingus viduramžius, teko gliaudyti ir spėlioti, eiti labirintais, bet tai ir yra intelektualioji pramoga – laisvė palikta pačiam skaitytojuj.

Galima spėlioti, kodėl romanas pavadintas būtent „Rožės vardu“, anot autoriaus, tai taip pat laisvė pačiam skaitytojui. Manding, „Rožės vardas“ turi du supratimo klodus. Pirmasis – materialusis t.y. būtent bibliotekos labirintas, kuris sukonstruotas rožės principu. Antrasis – simbolinis paminklas būčiai ir daiktams, kurie kažkada kaip tą rožė žydėjo, buvo, nuvyto ir išnyko, tačiau liko jos vardas, apie ją dar šnekama. Šis romanas – tai paminklas tai epochai, į kurią daugiau niekada nepateksime, tačiau galime ją atgaminti, o „Rožės vardas“ tiesiog tvoskia šiuo laikotarpiu.

„Kur bėra anų dienų sniegai? Žemė šoka mirties šokį, kartais man atrodo, jog Dunojum plaukia laivai, pilni bepročių, traukiančių į tamsos apsiaustus tolius.“ (p. 399) Manau, kad parašyti tokį romaną jau yra beprotybė. Žinoma, kitiems jis gali nė iš tolo nepatikti, daug galbūt nesuprantamų dalykų, tačiau tai yra intelektuali medžioklė. Jūs galite išsirengti į šią medžioklę ir gaudyti faktus, nuotrupas, užuomazgas – tai bus jūsų testavimas, egzaminas – kiek jūs galite tverti šioje kelionėje, kiek galite pakelti, suprasti, perprasti ir mėgautis. Galbūt kada nors pasaulyje neliks nė vienos knygos, bet visi dar kalbės apie Umberto Eco „Rožės vardą“ – argi tai ne stebuklas kalbėti apie tai, ko jau seniai nebėra, bet paliko savo vardą – rožės vardą?

Jūsų Maištinga Siela