Sveiki,
Šiandien gavau labai įdomų klausimą: sako, ką tu darai, kad tau niekada
nenuvažiuoja stogas nuo vienumos? Kaip aš išgyvenu be žmonių, vienatvėje? Ir susimąsčiau,
kas iš tikrųjų man dar leidžia laikytis, kad stogas nenuvažiuotų net pačiomis
juodžiausiomis, pačiomis šalčiausiomis dienomis, kai jautiesi kaip nusviesta vudų
lėlė į kosmosą? Plūduriuoju, bet neskęstu – toks amžinas jausmas. Taip,
plūduriuoju, bet neskęstu.
Atsakyti jam negaliu. Tik pamenu, kad tikrai norėjau mirti, tos mintys buvo
tokios juodos kaip kokios durpės, sumišusios su juodžemiais, kai amžinai
plūduriuoji kosmose ir iš visų jėgų inertiškai bandai pajudėti, bet negali, lyg
gulėtum įlaidotas gyvas į plieninius tramdomuosius. Galvojau, kad sprogsiu,
susinaikinsiu, ištikšiu kaip atominė bomba, dardėsiu nuo Everesto, o žarnos
taškysis į šalis ir skaudės, skaudės, skaudės, kol viskas suskaudėsiu, sudūlėsiu
ir iš manęs niekas neliks. Ničnieko. Klydau.
Ir štai. Nebegalvoju nei apie mirtį, nei apie susinaikinimą – beprasmiška,
ir ne dėl to, kad kažkas būtų išspręsta ar susitaikyta. Tiesiog esu. Sklendžiu toliau
ir galvoju, kad jau nuo mano galvos nučiuožė daugybė stogų, o aš vis dar
tramdomuosiuose, vis dar kosmose, plaukioju ir bandau grožėtis, o kai grožėtis
nebegaliu, tada padeda fantazija. Įsivaizduoju, jog esu Tibeto vienuolis, kuris
ilgam užsidarė medituoti oloje nuo viso šio baisaus pasaulio, kur būtinai turi
kažkuo būti, arba dar geriau – esu į negyvenamą salą išplukdytas Robinzonas,
kuris atsikelia tik su mintimi, kaip išgyventi šią dieną, kaip ją pratęsti iki
kol sumerks akis, negalvojant apie ateitį, negalvojant, kad viskas subliuško,
sudegė, sunaikinta ištisa Atlantida, iliuzijų, vilčių, meilės kartos. Ir nežinau.
Tikrai nežinau, kodėl jaučiuosi kasdien kaip Robinzonas, kuris ima akmenį, tašo
rastus ir tik stengiasi nepasiduoti dėl šios dienos, iš visų jėgų tik dėl
šiandienos, dėl dar vienos valandos, dar vienos popietės... Bandau atrasti
Dievą, bet jis pasitraukęs ir labai tolimas. Dar lieka kūryba. Skaudi, skurdi,
liūdna, bet vis tiek kūryba. Keista, vėl prisiminiau Jurgą, dar keisčiau, kad mudviejų
žodžiai apie ištvermę sutampa. Dievo artumo geidulys ir kūryba.
Tai tarsi išėjimas iš savęs – skaudus iliuzijų atsikratymas, kai niekas už
jų nebelieka, tik pilki, nudryžę horizontai, horizontai, horizontai,
horizontai... Rodos, sprogsi, kad juos visus pasiektum, bet žinai, kad sprogti
negali, tada užsimerki ir parbėgi mintimis į Himalajų olą ir užsidarai, tada
Robinzonu išlipi iš jūros ir imi kovoti už kiekvieną dieną. Taip, tokia
kasdienybė. Ir dar sako, kad žmonės neištvermingi? Ne, aš save laikau netgi
labai ištvermingu. Tik dar neatsakiau į pagrindinį klausimą – kam tas rytojus
ir kur ta ištvermė mane veda? Ak, kad tik ne į akliną išsekimą ir ne į paskutinio
stogo nuvažiavimą...
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą