81.
Mėlyni lietūs ir paliktos gitaros purslai po kiaurymėmis
akytu lauko staleliu. Kažkokia žilstelėjusi beprotė šoka lietuje, ištiesusi
rankas į šonus. Gal tik beprote, o gal nuo vėžio pasveikusi siela – kas ką
dabar bepamatys, kas ką begalėdamas nuteis?
Koks mėlynas lietus, lyg dangaus mėlynių uogoms būtų
padarytas vientisas Cezario pjūvis be žaibo šaknies! Lyja mėlynais kelio
ženklais į šalikelių vagas, kur nudaužtos stirnos ir šernai prisikelia naujam
gyvenimui ir šitaip Žemė apsivalo nuo praeities.
Koks mėlynas lietus smelkias per čakrų odą, ir ta nuostaba,
lyg svetimkūnis gerklėje tarp liūdesio ir džiugesio stringa – nežinai, į kurią
pusę sukti greitkelyje vairą – į einantį vaiką ar atvažiuojantį sunkvežimį. Žinau,
sakysit, beprotystė, bet gal tai... Bet gal tai... Na, juk jūs suprantate...
Mėlynas lietus.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą