Spektaklis: "Inertiškos dujos" (rež. Tomas Jašinskas)

Sveiki visi,

Tiesą sakant, neprisimenu, kada teko paskutinį kartą būti teatre, bet šį savaitgalį pasitaikė puiki proga pabuvoti viename spektaklyje, kurį pastatė Šiaulių dramos teatro režisierius Tomas Jašinskas – šis spektaklis vadinasi „Inertiškos dujos“. Prie šio spektaklio jungėsi gyvo garso grupė „Colours of Bubbles“. Na, spektaklis pirmą kartą pristatytas Niujorke 2000 metais, kuri yra Adamo Rappo pjesė apie roko grupės narius, kurie užuot repetavę, savo dienas leidžia svaigindamiesi tabletėmis tamsioje skylėje, pastarosios piliulės kelia įvairias haliucinacijas ir t.t. Taip, pjesė pakankamai marginali ir reprezentuoja kitonišką ir šalia mūsų gyvenančių žmonių citadelę, kurioje savo noru nuo piliulių priklausantys žmones nenori atsikvošėti, nes jiems geriau prisigerti vaistų ir nugrimzti į savotišką katarsį, prarandant įprastos realybės formą ir jauseną.

Štai kaip sakoma apie Tomo Jašinsko spektaklį: „nesitikėkite tamsaus ir niūraus reginio, priešingai, pasakojimas kupinas subtilaus juodojo humoro, šmaikščių, nenuspėjamų dialogų“. Kai kurie spektaklio stebėtojai pastatymą įvardijo kaip psichologinį spektaklį, kuris ne visiems suprantamas. Na, o aš iš savo varpinės noriu visa šitam paprieštarauti ir pasakyti, kad tai tikriausiai vienas prasčiausių spektaklių, kokių esu matęs savo gyvenime iš profesionalų teatro kūrėjų. Visų prima režisieriui buvo nedėkinga pjesė – ji sunki, šiuolaikiška, problematiška ir ne visiems perkandama. Labiausiai man trūko tiek iš spektaklio ir tiek iš paties siužeto – priežasčių ir pasekmių grandinės, kad nors kiek tas veiksmas būtų įrėmintas tvirtesniais pastoliais, tada spektaklis būtų ne toks haliucionuojančiai plaukiojantis ir migdantis. Spektaklis išėjo tuštokas – jis tik vaizduoja tam tikrą žmonių sociumą ir jos degradaciją, bet nė nesistengia analizuoti ar užvilkti į seklumą žiūrovą – kodėl tai vyksta, kodėl tie herojai tokie sumaitoti, kodėl, kodėl... Priežastis ir pasekmė čia yra labai siaura – išgeri rožinę arba žydrą tabletę ir turi pasekmę – naują realybę.    

Žinoma, tai naujosios ir depresyviosios kartos išraiška, kurią galima vadinti „prozaiko karta“ – tuštumos užpildymai, bėgimas nuo skaudžios realybės, savarankiškumo bei atsakomybės. Tai spektaklis apie individų ir asmenybių sunaikinimą – žmogus tampa išnara, kurią reikia pripumpuoti naujais vaistais ir pojūčiais. 

Scenografija man pakankamai patiko, priminė gerą seną bendrabutį su tarakonais, gendančiais televizoriais ir betvarke. Įrėminti savo meškos spąstuose tampa ne tik personažai, bet ir scena – kampuota, aštri ir kartu chaotiška. Aktoriams irgi priekaištų neturiu, jie dirbo savo darbą kaip surepetuota, bent jau taip norisi tikėti. 

Šiaip „Inertiškos dujos“ įvardijamos kaip „subtilus juodojo humoro“ spektaklis, bet to subtilumo nelabai ir pajutau, priešingai, kai kada prasiverždavo itin rokeriškas, brutalus humoras, kaip antai „šikimas ant stalo“ ar to vargšo Pito iš parko lavonėlio tampymas...

Nežinau, pirmoji spektaklio pusė buvo pakankamai nuobodi, vyresnio amžiaus žmonėms turėjo paėsti nervus, bet antroje pusėje veiksmas ėmė netikėtai tapti įdomesnis, šis bei tas vystytis tai, kas nors kiek man pačiam įdomu. Tai mano nuomonė, tikiu, kad daugelis šiame spektaklyje atras kažko įdomaus, o galgi net sužavės, ypatingai turėtų sudominti alternatyvųjį jaunimėlį, kuriems toks gyvenimas artimas arba atpažįstamas iš aplinkinių.

Roko grupė „Colours of Bubbles“ pabaigoje sudainavo 4-5 dainas – klausytis tikrai buvo galima. Kiek žinau, grupė išleis greitai CD ir gerbėjai galės įsigyti jų dainų. 

P.S.

Daugiau informacijos rasite paspaudę ----> Inertiškos Dujos

Jūsų Maištinga Siela