Sveiki,
knygomanai,
Ilgai
troškau perskaityti ispanų rašytojo Carlos Ruiz Zafon romaną „Vėjo šešėlis“ (ispn. La Sombra Del Viento), kuris Ispanijoje
pirmą kartą pasirodė 2001 metais ir tapo tikra sensacija, knyga yra laikoma
viena perkamiausių ispanų rašytojų pasaulyje. Na, o mes Lietuvoje turime
sulaukę ne vienos laidos – man teko skaityti 2011 metais perleistą „Tyto Albos“
leidyklos egzempliorių ir džiaugiuosi, kad šią knygą galiu priglausti prie savo
bibliotekos su tikrai kokybišku leidimu, formatu ir puikiu viršeliu – tikiuosi ilgaamžišku.
Romanas
„Vėjo šešėlis“ nėra jau toks menkutis – bemaž 500 puslapių, tačiau nepabosta
skaityti, nes detektyviniai romano elementai taip įveja į įvykius, kad skaityti
toli gražu, kad ne kančia, bet ir uždegantis „reikalas“. Šiaip iš romano
tikėjausi kažko „kitokio“, manding, jis priminė tempu jau šimtus kartų visur
pripiešiamą „Da Vinčio kodą“ ir kažkiek dvelkė Umberto Eco intelektualumu. Tai
nėra romanas iš tų pačių intelektualiausiųjų, jis, sakyčiau, turi neskiriamą
populiariosios ir „rimtosios“ literatūros lydinį, - žinau, kad daug kas
nemėgsta skirstyti literatūros į „rimtąją“ ir „popsinę“, tačiau „Vėjo
peizažas“, manau, patiks tiek vieniems, tiek kitiems skaitytojams.
Rašytojas Carlos Ruiz Zafon
Nors
romaną tikriausiai jau daugelis skaitė seniau, tačiau vis vien nusprendžiau
padaryti šį įrašą – dėl šventos ramybės, kaip sakant. „Vėjo šešėlis“ kaip ir
nemažai „rimtosios“ literatūros kūrinių šliejasi prie kokio nors miesto ir jį
garbina, išaukština, parodo purvinąją, tamsiąją pusę. „Vėjo šešėlis“ piešia
tarpukario, karo ir pokario Barseloną, vaizduoja dažniausiai tamsiąją,
tragiškąją jos pusę, kurioje atsiduria visi kūrinio personažai. Aišku, kūrinys
aprėpia Barselonos istorinį kontekstą, kas labiau pažino šį miestą, tas
tikriausiai labiau pajus tų gatvių energetiką, kol kas man miestas pasirodė gan
svetimas, paslaptingas ir tuo tikriausiai įdomus.
Knyga
yra pilna siužetinių linijų raizgalynė – tai pasakojimas ir apie meilę
moteriai, apie meilę sau, šeimai, pasauliui, labai ryškinama draugystės tema,
pasiaukojimo, drąsos kaina. Na, knygoje daug visko, pradedant naiviais
jaunuolio pasamprotavimais apie meilę ir baigiant gan stačiai tašytais
pagyvenusio „seksomano“ Fermino tauškalais, kurie iš esmės daug ką ironizuoja
ir koketiškai kuria knygos kontrastą, praskaidrindama, o gal ir ištęsiant
detektyvinį niuansą ir jaudulį. Bene pats mistiškiausias knygoje dalykas
pasirodė Pamirštų Knygų Kapinės, kurios, regis, kaip supratau, švysteli
savotiškame romano tęsinyje „Angelo žaidimas“ su naujais veikėjais – šį romaną
taip pat, dėka „Tyto Albos“, turime lietuviškai.
Na,
žinote, pasakoti visų linijų nesiruošiu, kadangi patiems reiktų paskaityti šį
kūrinį. Nenoriu sumenkinti detektyvų karalienės Agatos Kristi, bet, manau, ši
detektyvinė ir gana, sakyčiau, nenuspėjama kelionė duoda kur kas didesnio
malonumo nei pastarosios romanai, kurie po kelių suskaitytų kūrinių vėliau
tampa nuspėjami. Paskutinį kartą tokį „seklio“ malonumą patyriau tikriausiai
skaitydamas panašaus intelektualinio turinio knygą „Ketverto taisyklė“, manau,
pagal žanrą ir pobūdį, istorinius interpretacinius niuansus, derinimą su
fikciją, „Vėjo šešėlis“ yra greta šios lentynos.
Visgi
man pasirodė knygos varomoji jėga ne Barselonos užkambarių ir istorinių
kontekstų „sandauga“, bet būtent detektyvinė mįslingoji Chulijano Karakso
istorija, kurios neįspėjau, nes autoriaus bene didžiausias pliusas ir buvo
nenuspėjamumas, todėl labai malonu. Itin talentinga ir nebanali meilės tarp
kartų, atsikartojančių istorijų paralelių tarp jaunojo Danieliaus ir Bėjos su
Chulijano ir Penelopės. Esama taip pat ir siaubo elementų, kurie atrodė gana
kinematografiški, pasirodo, autorius anksčiau yra rašęs scenarijus Holivudui,
kaip teigia knygos viršelio pristatomoji anotacija.
Visgi
nepasakyčiau, kad esu maloniai gavęs šlapiu maišu, jog negaliu iki šiol
atsigauti. Priešingai. Su „Vėjo peizažu“ patyriau greito skaitymo malonumą, kur
apmąstymai greitai išnykdavo ir likdavo tik „puslapis
po puslapio“ sindromas, „kuo greičiau
išsiaiškinti ir sužinoti“. Knygoje daug gražių niuansų tarp jaunų žmonių
santykių, tarp tėvo ir sūnaus, draugų, kurie yra iš skirtingų kartų, esama
nemažai ir graužaties, keršto, kankinimų... Nors knyga pasakoja apie XX amžiaus
pirmosios pusės Barseloną, bet, manding, pasakojime turi kažką viduramžiško,
gal ta paslaptis, aistra, įtaiga, kurią spinduliuoja rašytojas C. R. Zafon ir kurią
nesudėtingai perteikė vertėja Alma Naujokaitienė – sakiniai trumpi, suprantami,
bet svarbiausia, kad prasmė ir pasaulis slypintis už žodžių buvo jaučiami kaip skersvėjis.
Tikriausiai knygą laikyčiau labiau talentingai parašytu novatorišku įdomiu
detektyvu, kuris vėlgi, kaip teigia anotacija, jau turi pasaulyje „Zafonmanijos“
pamėgdžiojimo atgarsius, nei kažkuo apskritai nauju ir stulbinančiu
literatūroje.
„Žinote, Danieli, šis miestas – lyg
kerėtoja. Jis įsigeria tau į odą, įsirango į širdį, net nespėjus suvokti kada
ir kaip.“ (p. 478) Lygiai taip pat ir su pačiu romanu –
nejauti, kaip susigyveni su personažais, jaudiniesi dėl jų, kaip sergi už
Danielių, kaip seki jo brandos etapais ir galiausiai „šmukšt-braukšt“ ima
kūrinys ir pasibaigia. Praleidau smagias nuotykių valandas skaitydamas apie vieną kartą Barselonoje...
Jūsų
Maištinga Siela
:)
AtsakytiPanaikintiKadangi "nesate maloniai gavęs šlapiu maišu " po knygos skaitymo, o kūrinys "šmaukš- braukš' ir pasibaigė , tai siūlau vėl po kurio laiko perskaityti, nes knyga ( ar bet koks kūrinys yra tobulas savo paprastumu arba nenuspėjamumu-daugiareikšmiškumu )
:D O aš šios knygos , tai tikrai nedėsiu į vieną "lentyną " su Agata Kristi.
Tai puikus pavyzdys , kaip galima suderinti sunkiai suderinamus dalykus : intelektualumą ir komerciją , man puikus to pavyzdys yra fimas "Skrydis virš gegutės lizdo "-Milošas Formanas )
Džiugu , kad pasidalinote labai įdomiu požiūriu į knygą ! :)
LACRIMA HELIADAE
Aš ir norėjau pasakyti, kad su A. Kristi ir nededu greta, dedu su kitais intelektualiniais detektyvais, ;) Dėkoju.
PanaikintiTai verta dėmesio knyga! Ji viena mano mėgstamiausių bei mylimiausių. Ją skaitydama atradau skaitymo malonumą :) Džiaugiuosi girdėdama, kad knyga jums taipogi patiko :)
AtsakytiPanaikinti"... rūke dingstantis siluetas su šypsenos draiskalais..." Ši knyga mane kažkaip keistai užkerėjo. Kažkam paskolinus tą knygą praradau, tai nenusiraminau tol, kol nenusipirkau naujos, nors jau ją ir buvau perskaičius :) "... tai lyg šventovė. Kiekviena knyga, kurią čia matai, turi savo sielą. Parašiusiojo sielą ir tų, kurie skaitė..."
AtsakytiPanaikintiDėkoju už įdomius Jūsų komentarus apie knygas, skaitau su malonumu :)