Knyga: Francas Kafka "Procesas"

 

Kafka F. 1994. Procesas. Vilnius: Vaga.

Sveiki,

Francas Kafka (vok. Franz Kafka) tikriausiai yra vienas žymiausių XX a. modernistų, kurio kūryba tokia savita, kad ji neturi apibrėžtumo nei pagal savo laikmetį, nei pagal kokią nors konkrečią literatūros srovę. Man, kaip ir daugeliui iš mūsų, F. Kafka atėjo dar mokyklos suole, kai teko skaityti ir nagrinėti jo novelę Metamorfozė – apie Zamzą, kuris vieną rytą atsikelia ir suvokia, kad pavirto dideliu bjauriu vabalu.

Jo romanas Procesas, kurį autorius sunkiai rašė, kaip ir kitus savo kūrinius, yra vienas iš dviejų jo romanų, aišku, nepabaigtų. Apskritai F. Kafkai sunkiai sekėsi baigti savo ilgesnio žanro kūrinius, o tiksliau – jų nebaigdavo, nebepajėgdavo ne tiek dėl laiko stokos, kiek dėl to, kad autoriaus gyvenimas imdavo transliuoti kitokią energetiką, kuri nebeatitiko rašomo kūrinio pobūdžio. Procesas buvo rašomas 1914 metais t. y. per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau autorius jo neužbaigė ir tik vokiečio M. Brodo, kuris nepaisė velionio noro nepublikuoti autoriaus kūrybos, dėka 1925 metais išspausdina nepabaigtą romaną, jį tokį turime šiomis dienomis ir mūsų kalba.

Francas Kafka buvo žydas, todėl iki Antrojo pasaulinio karo reikalai su kūryba klostėsi pakankamai palankiai, produktyviausias būdavo savo gyvenimo krizės momentais, bėgdamas nuo realybės į savo fantazijų pasaulį, gal todėl jo kūryboje nemažai siurrealizmo, išmonės ir realybės ryškių sąlyčių, ryškių transformacijų, vizijų. Romanas Procesas nėra toks stipriai siurrealistinis kaip antai novelė Metamorfozė, tačiau jis turi subtilesnio lygmens metafizinių parametrų. Pagrindinis personažas Jozefas K. yra bankininkas, kuris vieną dieną pažadinamas savo lovoje ir jam pranešama, kad jis yra areštuotas. Kodėl? Dėl ko? Ką daryti? Jam nieko nepasakojama. Vyrauja ryškus absurdo pradas, vidinė ir išorinė kova su melu, teisingumu, su žmonėmis ir įstatymais. Absurdas trykšte trykšta, todėl kartais atrodo, kad Francas Kafka rašo tiesiog groteską, farsą apie teismų sistemą.

Romane gausi teisminė leksika, ja autorius puikiai naudojasi, kurdamas fiktyvų absurdo daugiasluoksnį pasaulį. Čia labai svarbu pono K. pasaulėžiūros kitimo spektras, kuris dažniausiai lemia arešto būklę, kuris vėliau tiesiog tekste vadinamas procesu. Netikrumo, vaiduokliškumo ir absurdo Procese daug, tačiau kur kas įdomesni personažo K. vidiniai svyravimai, pasak literatūros tyrinėtojos Jadvygos Bajarūnienės , ponas K. beaistris žmogus, nesugebantis natūraliai nei džiaugtis, nei kentėti (p. 558). Ir iš tikrųjų personažo kintančios pozicijos panašios į maištingumo virsmą prieš ne tik teisminę sistemą, bet ir visą gyvenimą. Skaitant romaną, neapleidžia jausmas, kad autoriui buvo svarbi kovos su absurdu momentai, o absurdą gimdo sukurtos tam tikros taisyklės, hierarchija, valdininkų luomai, biurokratija.

 

Francas Kafka.

Bene svarbiausia, ką galime išvysti Procese, tai, žinoma, būtų kaltės problema. Kaltė uždedama teisingai, neteisingai, kaltė peršama, kaltė perduodama, parduodama, manipuliuojam, iš jos uždirbama, tačiau kažkas tą kaltę turi nešioti, nors romane kaltė neminima dažnai, tačiau patį proceso sąvoką galėtume laikyti kaip kaltės sinonimą. Jozefas K. pradžioje įsitikinęs, kad yra nekaltas, tačiau tik rūpindamas jam paskirta kaltės našta (arba procesu) jo pasaulėžiūra, iki tol gyvenusi viltimis prasimušti bankininko karjeroje, ima ir galutinai susvyruoja. Dėl paskirto arešto, vykdomų kvotų Jozefo K. aplinkiniai draugai jį ima laikyti kaltu, nors jiems nesvarbu, ar K. kaltas, jį kaltu padaro pats procesas. Procesas keičia pasaulėžiūrą ir santykius ne tik su aplinkiniais, bet paverčia poną K. keistu robotu, kuris nemoka kentėti, nemoka džiaugtis – jam svarbiausia lieka proceso eigos esmė ir kaip pasipriešinti šitai uždėtai nepelnytai kaltei. Aišku, galima sakyti, kad vėliau nepelnyta kaltė tampa pelnyta proceso eigoje.

Francas Kafka pono K. pasaulį modeliuoja mistinį, siurrealistinį, o jei norite – magiškai realistišką. Jau vien teismo sistema primena tamsias palėpių šachtas, kuriuose personažas dažnai pasiklysta, ima kamuoti klaustrofobija, trūksta oro – teismas vaizduojamas kaip klastinga vaiduokliška įstaiga, kaip negailestinga žmonių valdymo ir naikinimo mašina (p. 558). Dabar galvoju, kad visa tai niekur nedingo, pasaulis nuo 1914 metų tikrai pakito, o kapitalistinis pasaulis tiesiog tapo nematoma priklausomybių ir valdymo koncentracijos stovykla, o F. Kafka buvo vienas iš tų pirmųjų šauklių grožinėje literatūroje, vėliau apie tai daugiau rašys G. Orwell, A. Camus ir kt. Viena iš pagrindinių šio romanų ašių būtų: melas paverčiamas pasaulio tvarkos principu (p. 173).

Romaną sudaro dešimt skyrių, dešimt proceso atkarpų, kurie ponui K., suteikia vidinio poslinkio. Veiksmas trunka vienerius metus, iki kol ponui K. sukanka 31 metai ir jam įvykdoma egzekucija. Aišku, paskutinieji skyriai ryškiai „iškąsti“, jiems trūksta papildymo, scenų, kurie sujungtų įvykius, tačiau pabaigoje vis tiek aišku, kad knygos veikėjas procesą pralaimi – vienas iš tokių pranašų buvo scena katedroje su dvasininku, kuris lyg ir suteikė personažui Paskutinįjį sakramentą.

Apskritai knyga įspūdinga, žinant, kada ji buvo parašyta. Neveltui F. Kafka laikomas vienas iš XX a. literatūros banginių, nors pats savo kūrybą vertino gana skeptiškai. Procesas nepaseno nė su viena diena, netgi priešingai, patyrus ekonominę krizę, leidžia permąstyti mūsų naujojo pasaulio pamatus, bankų ir teismų sistemą – ar tai sistemos mums tarnauja, ar mes tarnaujame sistemoms? Manau, apie tai daug anuomet mąstė ir rašė Francas Kafka.

Jūsų Maištinga Siela