Knyga: J. D. Salinger "Franė ir Zujis"

Sveiki, 

Jerome David Salinger (Jeronimas Deividas Selindžeris) tikriausiai yra žinomas visiems, kurie vienokiais ar kitokiais būdais baigė vidurinę. Šis itin neproduktyvus amerikiečių autorius, kurio darbus galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tikriausiai yra vienas garsiausių ir didžiausių amerikiečių literatūros modernistų, kuris eina greta su E. Hemingvėjumi, V. Nabokovu, H. Mileriu ir kitais XX a. modernistų rašytojais. Jo romanas Rugiuose prie bedugnės yra lygiai taip pat visiems įsiėdęs kaip koks A. Škėmos Balta drobulė, tačiau tik 2006 metais mes sulaukėme pirmojo vertimo į lietuvių kalbą jo 1955 metais pasirodžiusio romano Franė ir Zujis. Tiesą sakant, romano pavadinimas skamba labai juokingai, nes jis man asocijuojasi kaip „Pranė ir Zuokas“ – o kodėl gi ne? A?

Franė ir Zujis gali sukelti dvejopas reakcijas. Vieniems, kurie yra pratę prie aštrios literatūros, kuri nagrinėja, na, kur čia nagrinėja, kartais tiesiog mėsinėja ypač atvirus dalykus, Franė ir Zujis gali pasirodyti pernelyg „apie nieką“ knyga, kuriai trūksta veiksmo, poslinkio, įvykių, charakterių. Kitiems romanas gali pasirodyti kažkas ilgai laukto verstinės literatūros padangėje, nes knyga pilna subtilybių, detalių, aliuzijų ir metaforų. Pirmas mano įspūdis buvo – labai lengvai skaitosi, toks jausmas, kad su vienu prisėdimu perskaitysiu ir greitai pamiršiu, pereidamas prie kitos knygos. Ir iš tikrųjų, stilius labai lengvas, o romane angažuota buitinė aplinka – pokalbiai kavinėje, vonioje, svetainėje ir telefonu suteikia dar didesnio „įžeminimo“ ir paprastumo.

Niekada nesižavėjau knyga Rugiuose prie bedugnės. Man ji iki šiol pasirodė pernelyg išpūstas reikalas ir skaitoma tik dėl modernizmo ir paaugliams artimo pasaulio, kurį vaizduoja rašytojas romane. Nežinau, gal kada ir grįšiu prieš šio romano ir atrasiu jį visai kitokį, tačiau Franė ir Zujis man patiko savo subtiliu prisilietimu prie esminių egzistencinių klausimų. Romane autorius ryškina pamatines žmogaus ir visuomenės vertybės. 

Romane vaizduojama Glasų šeima, kurioje vaikai turėjo itin sėkmingą vaikystės periodą, buvo laikomi vunderkindais, kurie dalyvavo radijo laidoje „Koks nuostabus mažylis“, vaikystės sėkmė atveria jau brandos amžiuje atsiveriančias nusivylimo ir nuopuolio periodus. Vaikystės laurai ir pripažinimas vaikams vėliau tampa neišsipildžiusių lūkesčių pasauliu, kuriame aiškiai juntamas paviršutiniškumas, per kapitalistinį pasaulį ir norą įtikti rinkai paminamos fundamentaliosios vertybės. Zujis bando išvengti netikrumo ir kartu bando atsisakyti Simoro, nusižudžiusio brolio šešėlio. Jo personažas gana sudėtingas, jis šeimoje gana familiarus, elgiasi grubiai, bet už vis labiausiai trokšta nuoširdumo, tikrumo ir meilės. Jo jaunėlė sesuo Franė, kuri atsisako aktorės karjeros, negaluoja konfrontuodama su pasaulio paviršutiniškumu – ji nusivylusi žmonėmis, kurie paviršutiniškai žiūri į savo veiklą, ypatingai kritikuoja dėstytojus, akademinę aplinką, pasigenda gilumo, atsidavimo. Abiejų vaikų intelektas yra aukštesnis ir skvarbesni jausmai nei išorinio pasaulio, todėl abu herojai ieško užuovėjos, placebo, išsivadavimo iš netikrumo.

Autorius per kasdieninius veiksmus, buitį, Manhateno gatvės aprašymus perduoda žmogaus pagalbos šauksmą, perduoda nykstančio, pasaulio paviršutiniškumui pasiduodančio žmogaus klyksmą. Viskas neva pateikiama labai paviršutiniškai, tačiau dialogai ir per juos ištransliuoti herojų santykiai yra tokie subtilūs, kad belieka po skaitymo seanso iš naujo apmąstyti mūsų egzistenciją ir santykį su pasauliu. Toks vaizdavimo būdas aiškiai išskiria dvejopus žmogaus santykius – vidinius ir išorinius žmogaus parametrus, mes esame priversti prisitaikyti prie gyvenimo reljefų. 

Knyga gana slogi, jaučiami depresijų simptomai, egzistencializmo filosofijos, XX a. ekonomikos pakylėjimo tramplynas, socialiniai niuansai, šeimos pokyčių era, kintančių vertybių diagrama. Į šią gana mažą knygutę sugula XX a. ne tik JAV, bet ir viso pasaulio vystymosi tempas, dvasinio gyvenimo užspendimas viduje ir, aišku, dar A. Camus gerai suformuota „Sizifo mito“ beprasmybės su absurdu gairės. Autorius nestokoja ironijos, sarkazmo, tačiau jie skamba gana liūdnai, nes nepaliauja aidėti sugriautų žmonių gyvenimų, iliuzijų ir nusivylimų atgarsiai. 

Iš esmės tai gana izoliuota knyga, kurio esmė yra vidiniuose herojų pasauliuose, o autorius tik per paviršių atskleidžia sudėtingas žmogaus gyvenimo tendencijas ir skaudulius. Kalba persmelkta intelektualumu – daug aliuzijų, daug literatūrinių terminų, rašytojų minėjimo, išreikšta meilė knygoms, retkarčiais stilizuojami įvairūs kūriniai, cituojamos ištraukos, kurios virsta sentencijomis. Aišku, knyga stilistiniu atžvilgiu taip pat nevienalytė – ji turi struktūrą, esama epistolinių intarpų, retkarčiais prasiveržia naratoriaus pasakojimo pobūdžio bangavimas – vietomis jis tik visažinis neutralus pasakotojas, o kai kada tampa advokatu skaitytojams ir prabyla visai kitomis tonacijomis.  

Knyga pakankamai įdomi, per buitinį santykį atsiveriantys dvasiniai žmonių trūkiai suformuoja įdomų pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, kuriuos pajus subtilesnių tekstų mėgėjai. Man Franė ir Zujis paliko geros knygos įspūdį, aišku, tik kai įveikiau visą tekstą ir leidau visam turiniui susigulėti galvoje. 

Jūsų Maištinga Siela