Filmas: "Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 1 dalis" / "The Hunger Games: Mockingjay - Part 1"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tradiciškai tęsiu filmų tęsinius, kurie vienaip ar kitaip buvo praeityje sudominę. Šįkart „Bodo žaidynės: strazdas giesmininkas. 1 dalis“ (angl. The Hunger Games: Mockingjay – Part 1) (2014). Pradėsiu nuo to, kad pirmoji šios sagos dalis buvo tikrai kultinė ir įdomi, antroji gera, bet įspūdžio aštrumo nebesukėlė dėl to, kad daugiau ar mažiau žaidimo principas kartojosi. Ko bereikėjo tikėtis iš paskutiniųjų dalių? Kažko, kas išmuštų iš pusiausvyros žiūrovą, bet...

Po pusvalandžio seanso mano draugas pabėgo iš kambario prie kompiuterio, sako, niekada daugiau su manimi nebežiūrėsiąs filmų. Nebemoku išsirinkti. Man beliko užsimerkti, nes iš tikrųjų pradžioje filmas labai čiuožė žemyn. Visgi problema labai paprasta: iš vienos knygos bandoma priskaldyti du kino filmus, kurie negali niekaip scenariškai būti potencialiai stiprūs ir įtempti, jie gali būti tik užvilkinti. Šioji dalis užvilkinta, daug susitelkta į bergždžius dalykus, pvz., strazdo giesmininko vaizdo klipo sukilėliams filmavimas – nesupratau, ar ten verkti reikėjo, ar juoktis, kai personažą tempia į nuolaužas, kad jam sudirgintų emocijas. Nuobodu. Nuobodu. Nuobodu. – Jūs turite tris nuobodu!

Dialogai kažkokie išplėšti iš knygų, jaučiamas heroizmo patosas ir jokio noro sukelti kažkokio tikroviškumo, lyg žiūrėtume kompiuterinio žaidimo anonsą. Jennifer Lawrence, kuri apskritai yra gera aktorė, šįkart atrodė tiesiog sugniuždyta (ir visai ne dėl personažo ištęstos jausenos), o kaip aktorė, kuri suspausta į tam tikras scenas, kur turi būti arba apsiverkusi arba medinė, o dar ta makabriška dainavimo scena prie ežeriuko – tiesiog buvo graudu žiūrėti. Tik filmui artėjant į pabaigą, kai vyrukai įsilaužė į treniruočių bazę, o prezidentas Snow susisiekė su Katniss, tada jau filmo temperatūra pradėjo išties kaisti. Bet tai arbatos pašildymas, kai beveik arbata išgerta.

Viena didžiausių Holivudo klaidų – užvilkinti ir skaldyti malkas. Dėl šio nukenčia viskas – žiūrovų lūkesčiai, aktoriai, filmo medžiaga. Jau geriau vienas stiprus filmas, nei du šiaip sau. Nustebino nebent švystelėjęs Julianne Moore veidas – tai priminė ir Meryl Streep debiutą panašiame į šį filmą „Stebėtojas“. Jau nieko nesakau apie šviesaus atminimo Ph. S. Hoffman, kuriam ir buvo dedikuotas šis filmas.

Šioji dalis visgi mane labai nuvylė. Kaip ir juodas J. Lawrence perukas, slepiantis nurėžtas garbanas.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela