Filmas: "Kamilė Klodel 1915" / "Camille Claudel 1915"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prancūzų režisierius Bruno Duront Berlyno kino festivalyje pristatė biografinę dramą „Kamilė Klodel 1915“ (pranc. Camille Claudel 1915) (2013). 1988 metais šis režisierius jau buvo pastatęs filmą apie šią prancūzų skulptorę, tačiau režisieriui knietėjo grįžti ir, matyt, kažką dar išsiaiškinti. Na, o aš šį filmą pasirinkau pratęsdamas aktorės Juliette Binoche naujausių filmų repertuarą ir galiu pasakyti, kad šis filmas tikriausiai žiūrėjosi sunkiausiai, lyginant su „Zils Marijos debesimis“ Ir „Tūkstantį kartų labanakt“.

Filmas turi europietiško kino tradicijos, tačiau dėl filmo „gerumo“ drįsčiau pasiginčyti. Vertinant objektyviai, filmas išties geras – neįtikėtinai (kaip visada) gera Juliette Binoche vaidyba. Kiek girdėjau, režisierius dažniausiai renkasi neprofesionalius aktorius, bet šįkart padarė išimtį ir tikrai ne be reikalo, nes kino kritikai pastebėjo ir spėjo jau įvertinti J. Binoche pasirodymą šiame filme. Filmas vizualiai gražus, šaltokas, skausmingas dėl pagrindinio personažo, akcentuotos emocijos plotmės, jų svyravimai, viltys, kurios pasmerktos niekada neišsipildyti... Žvelgiant subjektyviau, filmas man pasirodė pernelyg nuobodus ir visai ne dėl pasirinktos medžiagos – ji puiki. Tiesiog režisierius pasuko momentalumo keliu, kuris gana rizikingas. Aš kaip žiūrovas dažniausiai iš filmo tikiuosi intrigos, o šiame filme jos nebuvo visai. Aišku, filmas ne siužetinis ir režisierius tikino, kad nereikia pasakoti likimo biografijos ir užtenka tik kelių minučių gyvenimo atkarpos, kad nuskambėtų žmogiškoji tiesa, tačiau šios minutės tapo kažkokios ištęstos, ilgos ir nuobodokos...

Aišku, būta nuostabiai puikių, europietiškų filmo scenų ir momentų. Filmas orientuotas ne į siužetą, o į Kamilės Klodel emocines būsenas pirmaisiais gyvenimo metais religinio pobūdžio beprotnamyje-prieglaudoje. Stambūs pirmo kadro rakursai leidžia mėgautis J. Binoche kuriamo personažo veido išraiškomis, sutrikusių emocijų bangavimu – ant to filmas ir laikosi. Visa kita, pvz., religingojo brolio pasirodymas, maldos, pasivaikščiojimai po kalnus tapo tik papildais, iliustracijomis, karkasiniais užpildymais, kurie buvo būtini, tačiau man kaip žiūrovui nesuteikė itin didelio malonumo. Nesant siužetui, nesant intrigai, o tik personažo psichinei būsenai, filmas ima varginti...

Kažkas bandė šį filmą lyginti su kitu prancūzų filmu „Serafina“ (2008). Mano nuomone, „Serafina“ yra šedevras, o štai „Kamilė Klodel 1915“ tiesiog pernelyg plūduriuojantis filmas, aišku, subtilus, tačiau itin specifinis, reikalaujantis įtemptos akies, stebint kiekvieno personažo veido raumens krūptelėjimo, o „Serafina“ apima ištisą epochą, emocijų evoliuciją, todėl „Kamilė Kloudel 1915“ atrodo tarsi musė gintare – filmas, kuris niekur nenuveda.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela