Faulkner
William. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.
Sveiki,
Dar viena Baltų lankų serijoje Rinktinė proza knyga atsidūrė mano
perskaitytoje bibliotekoje. Ir šįkart – garsus XX a. literatūros modernistas
amerikietis William Faulkner (1897–1962)
ir jo romanas Jeruzale, jeigu tave
užmirščiau, kuris pasirodė anglų kalba 1939 m. Jeruzale, jeigu tave užmirščiau užima viduriniąją šio rašytojo kūrybos
etapą ir, sakyčiau, nusako tipiškiausias W. Faulkner kūrybos temas ir
pobūdžius, susijusius su stiliumi bei naujojo romano kompozicija. Būtent W.
Faulkner yra laikomas vienas didžiausių romano žanrų rekonstrukcijos
generuotojų, todėl, koks romano žanras yra šiandien, iš dalies turėtume dėkoti
W. Faulkner‘iui.
Tiesą sakant, šis
romanas iš pažiūros yra „ne romanas“, tarsi dvi gerai ir meistriškai parašytų
apsakymų mozaika. Jeruzale, jeigu tave
užmirščiau pasakoja dvi visiškai skirtingas ir paviršutiniškomis
socialinėmis idėjomis viena nuo kitos nutolusias istorijas. Pirmoji iš jų Laukinės palmės, kuriuo lyg iš pradžių norėta
pavadinti visą romaną, pasakoja apie skurstantį Vilberną, kuris aistringai
įsimyli Šarlotę – vedusią moterį ir kartu patraukia kartu gyvenimo keliu, nešdami
santuokos paneigimo nuodėmę – moteris palieka sutuoktinį ir vaikus. Priminsiu,
kad anuomet į šeimą buvo žiūrima labai puritoniškai griežtai ir bet kokie
meilužiai, bet kokios moters laisvės vis dar buvo smarkiai varžomos, ypač
Amerikos pietinėse valstijose, kur gyvavo itin griežtos šeimos, klasių ir rasių
atskirties tradicijos. Beje, pats rašytojas buvo kilęs iš šių kraštų ir visame
romane jaučiama pietinių valstijų pasaulėjauta. Taigi, Laukinės palmės pasakoja apie savotišką to meto šeimos išniekinimo
aktą, išaukštindamas ne socialiai „sukaltas“ moralines nuostatas, o būtent akcentuodamas
laisvą žmogaus prigimtį ir meilę, kuri nėra lanksti šioms sustabarėjusioms
kultūros primestoms nuostatoms.
Apskritai W. Faulkner
savo kūryboje daug dėmesio skiria socialinėms atskirtims ir klasėms, šis
romanas taip pat. Šarlotė ir Vilbernas keliauja į Čikagą, po to į Vajomingą,
kur praleidžia nepakenčiamai šaltą žiemą ir visur po truputį autorius įpina
vietos kultūros reiškinių. Labai įdomiai ir subtiliai aprašomi vyro ir moters
ryšiai, kaip nuostabiai vyras mato, suvokia moters pasaulį, jos atsidavimą,
kantrybę ir netgi seksą. Kartais netgi atrodo, kad Šarlotė tik „šalta kalė“,
kuri mėgsta dulkintis ir paliko savo vaikus, jos dialogai ir veiksmai ganėtinai
brutalūs, o vyro minties jausmų pagava, jo interpretacijos ir Šarlotės švelnumo
matymas per jos brutalią jėgą ir užsispyrimą stebina.
Antroji istorija
vadinasi Tėtušis, kuris iš tikrųjų
reiškia ne seną dėduką, o Misisipės upę, kurią taip vadindavo vietos
juodaodžiai. Būtent upė tampa gyvybės gysla šios istorijos katorgininkui, kuris
per didįjį Misisipės potvynį, kuris realiai įvyko 1927 metais, buvo užlietos
kalinių plantacijos ir vietos kaliniai buvo siunčiami gelbėti prie upės
gyvenančių žmonių. Šis katorgininkas atsiplėšia nuo prievaizdų ir lyg
Robinzonas susigrumia su egzistenciniais gyvenimo klausimais, pats jų nereflektuodamas,
tik pasąmoningai jausdamas, kad jis ir jo gyvenimo upė teka kartu iki to
momento, kol likimai išsiskiria. Jo valtyje gimdanti vietinė moteris, jo
gyvenimo kelionė taip arti skausmingo žmogaus egzistencialisto vaizdavimo, kad
primena J. M. Coetzee Maiklo K gyvenimas
ir laikai romano egzistencinę gelmę, kuri veriasi per tai, kaip žmogus
susiduria su beviltiškai sunkiomis gyvenimo sąlygomis, su griaunančiomis stichijomis,
bet jų nei apmąsto, nei suvokia savo vietos griūnančio pasaulio akivaizdoje.
Šiame pasakojime dar labiau pasireiškia pietietiška W. Faulkner mąstysena ir
pasaulėjauta – Misisipė, kepinanti saulė, plantacijos, politika, provincinė
kultūra, pakrančių gyvatės ir aligatoriai, savotiškas kultūrinis šiurkštumas,
kuris būdingas pietiečiams.
Rašytojas William Faulkner.
Ką sako šios dvi
skirtingos istorijos? Neatsitiktinai kūrinio pavadinimui suteikta citata iš
Biblijos Jeruzale, jeigu tave užmirščiau...,
kurią galima interpretuoti pačiais įvairiausiais būdais ir Skolastikos mokiniai
tikrai turėtų ką pasakyti, na, o vienu iš variantu laikyčiau tiesiog žmonių
bėgimą nuo vergovės (nuo savo sunkumų, nuo kultūros sąstingio, santuokų,
kalėjimo, įsipareigojimų...), kaip ir kadaise žydų tauta pabėgo iš Egipto ir
įkūrė Jeruzalę, miestą, kaip laisvės simbolį, naujos tautos žemes ir naują
santvarką be vergovės. Knygos veikėjų Jeruzalė neapibrėžta, ji išlieka
metafiziniame lygmenyje, nesukuriama materijoje – tai bėgimas nuo senųjų idėjų
prie naujųjų: katorgininkas bėga ir niekur nepabėga, jo Jeruzale išlieka
kalėjimo sienos, grandinės, nes laisvėje jis žūva, jo egzistencija laisvėje
tampa plati kaip išsiliejusi Misisipė, neaprėpiama, nesuvokiama, todėl nustelbianti
patį žmogų, kurio gražiausios jaunystės dienos prabėgo nelaisvėje. Laisvė jį
naikina, ji atmetame kaip egzistencinė nauja galimybė. Panašiai ir su Šarlotės
bei Vilberno Jeruzale, kuri subliūkšta, nes jie paneigia socialinius dėsnius,
gyvena tik šiandien ir dabar, ties socialiniu skurdu ir maitinasi meile, bet
kartu užkerta kelią ateiti naujai gyvybei, naujai Jeruzalės žemei, tai tarsi
pora, kuri negali vien tik dulkintis ir mėgautis vienas kitu – tokia Jeruzalė
tampa utopine, nepasiekiama ir pasmerkta žlugti. Tiek katorgininkas, tiek
Vilbernas trokšta savos Jeruzalės kaip idealistinės tikrovės, tačiau atsiduria
aklavietėje – šiuo pagrindu t. y. egzistencinėmis jausenomis sujungiami Laukinės palmės ir Tėtušis pasakojimai.
Kalbant apie šio
klasiko kūrinį, galima sakyti, gal jis nebūtinai visiems patiks. Geros ir
prasmingos knygos ne visada turi ir privalo būti įdomios. Iš tikrųjų kūrinys
reikalauja šiokių tokių žinių bagažo ir lėto skaitymo, nes veriasi kai kada tik
intuicija apčiuopiamos egzistencinės gelmės, tačiau siužetine prasme knygoje
stokojama šiuolaikiniam romanui būdingų aštrių ir staigių siužetinių vingių,
todėl tekstas atrodo sunkus gabaritas, kurį reikia „apeiti kaip kalną“. Išties nebuvo
lengva skaityti, būta tokių atvejų, kada norėjosi numesti ir pasiimti kažko „vartotojiškesnio“,
bet kai prisėsdavau prie teksto, jis vėl įtraukdavo, vėl prikaustydavo. Jo
neišsemiamos temos ir gelmė visgi glūdi ne siužete, nors, aišku, svarbu ir jis,
bet svarbi ir autoriaus mokėjimas subtiliai iškelti socialines problemas,
santykius ir kasdienybės absurdiškumą į egzistencinį lygmenį, kur nusidriekia
gana vienatve persunkta žmogiškoji būtis.
Knyga be jokios
abejonės turi išliekamąją vertę, klasikinės literatūros polėkį, kurią galima
priskirti aukščiausios literatūros kategorijai, tačiau, vėlei pasikartosiu,
netgi gera ir brandi literatūra nebūtinai turi būti įdomi ir įtraukiama, su ja
reikia dirbti, netgi, sakyčiau, kovoti, kol ji perskyla ir atsiveria bendras
peizažas, kuris dažniausiai nustebina labiau, nei tą skaitytojo kantrybę, kuri
kartais dėl rutinos pasimeta tarp knygos puslapių. Būkite kantrūs su Jeruzale, jeigu tave užmirščiau. Tiesa,
nepaminėjau, kad knygą vertė Violeta Tauragienė (mano mėgstama vertėja), kuri,
beje, už šį kūrinį ir J. M. Coetzee Barbarų
belaukiant 2013 metais pelnė Metų
vertėjo krėslą. Galiu pasakyti, kad vertimas fantastiškas – žodžių niuansų
pagava tiesiog stulbina, ypač tos vietos, kur autorius tiesiog intensyviai
aprašo veikėjų egzistencinius pojūčius.
Tiesiog negaliu
užbaigti recenzijos citata t. y. įspūdingu ir sudėtingu vienu sakiniu, kuriuo
atsiveria W. Faulkner puiki pasąmonės, juslių, emocijų ir veikėjo sąmonės srautą,
o kartu patvirtina mano išsakytą liaupsę apie knygos vertimą: „Čia vėjo nesijautė, nesigirdėjo, nors jam
atrodė, kad jis užuodė, jei ir ne jūra, tai bent jau tai, kas sauso,
užsispyrėliško liko iš jos tuose alėjos moliuskų kiaukutuose; paskui koridorių
staiga užliejo garsai, begalė menkų žmogiškos baimės ir kančios balselių, kuriuos
jis pažinojo, prisiminė, – tos išdezinfekuotos linoleumu išklotų ir guminiais
padais lankomų palatų tuštumos, primenančios įsčias, į kurias žmonės bėgo
prisiglausti nuo skausmo, nors dažniausiai nuo siaubo, kad tose mažose vienuoliškose
celėse atsikratytų visos geismų, gašlumo, išdidumo ir netgi žmogiškos
nepriklausomybės naštos ir kuriam laikui virstų embrionais, nors dar
išaugančiais mažumą senojo nepataisomo žemiško sugedimo, – tas snūdas kiaurą
parą, nuobodulys, budrių, irzlių, varpelių skimbčiojimai nuo vidurnakčio iki
lėtai numirštančios aušros (taip, galimas daiktas, bent jau randant deramą
pritaikymą tiems pigiems pinigams, kuriais dabar pasaulis aptekęs ir pertekęs)
– visa tai tik trumpam, o paskui vėlei gimt iš naujo, vėlei išnirti į paviršių,
vėlei užsikrauti pasaulio naštą ir nešti ją, kol baigsis ištvermė (p. 271)“.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą