Sveiki, skaitytojai,
Dar vieno rudens
pradžia. Kaskart vis stebiuosi, kaip greitai bėga laikas. Kaip viskas susigeria
ir virsta kažkokiais vaiduokliais, šmėkštelėjimais, kas buvo, kas galbūt galėjo
būti – gyvenimo versijos susimaišo su patirtimi. Ir visgi galvoju, kad niekaip
neįminu gyvenimo „teisingumo“ paslapties. Kažin vis kokios... Ir tikrai,
kokios? Puikiai mes visi mename mokyklinius laikus, kai tiesos ir teisingumo
pamatas tik formuojasi kaip minkšta žemės pluta ir, atrodo, kad visiems ką nors
skriaudžiantiems bus atlyginta, kad jie, pabaigę mokyklą, smuks žemyn, likimas
pakirps sparnus. Kad tie, kurie tyčiojosi iš kitų, mokėsi vien ketvirtais ir dvejetais,
visiems trukdė, visus stumdė, grasino ir reketavo, buvo įrėmę vinį į
šonkaulius, padegę plaukus, supjaustę šuniuką, bus atlyginta, kad jie išėję iš
mokyklos sės į kalėjimus, prasigers ir, dievaži, galgi net pasidarys galą,
pamatys, kad visų jų „kietumas“ baigiasi ties mokyklos durimis, kai aplinkui
nebelieka pakalikų, nebelieka šou stebėtojų...
Ir kas tada nutinka?
Kas? Ogi tai, kad metai bėga. O jie iš tikrųjų greitai bėga, tiesa? Atsidarai
vieną dieną Facebook ir netyčia aptinki tų žmonių anketas, regi jų
fotografijas. Ir nieko panašaus neįvykę, bet priešingai – jie laimingai vedę,
turi vaikų, nuosavus būstus, automobiliais kasryt važinėja į darbus,
savaitgaliais išgeria alaus, savo dukras laiko ant rankų ir didžiuojasi tai, ką
pagaliau sukūrė. Ir tada suvoki, kad pats nieko nesukūrei, kad visi laikyti
tavo autsaideriai, brutalūs paaugliai-jaunuoliai, kurie skriausdavo
silpnesniuosius, jau seniai užaugę ir gyvena šviesius gyvenimus yra mylintys ir
mylimi. O tu? Kur buvai tu? Visus atjautęs, užstojęs, gailėjęs, padėjęs, tada,
kai jiems į viską buvo nusispjauti? Ir tokia didžiulė didžiulė nostalgija, lyg
po kojomis staiga atsivertų bedugnė, lyg atskiltų kontinentai ir nuo
Kalifornijos krantų bandytum rankomis paliesti ir žvilgsniu įžiūrėti Kinijos
krantus. Kažkoks nepasotinamas ilgesys, kad tavo gyvenimas tik plūduras ir
teisingumas toks sąlyginis dalykas, tokia beprotiška iliuzija, kad nebeverta
gretinti savo gyvenimo su tais, kuriuos kažkada pažinojai, nes tau seniai
nepasisekė, seniai praėjai pro šalį ir nieko nepakvietei ir niekas tavęs
nepakvietė gyventi, o gal negirdėjai to kvietimo ir pats nemokėjai pakviesti.
Tada, kas lieka? Kur krantas, atsispyrimas, grumtynės už save ir artimuosius? Kai
nebelieka gretimybės su kitais ir jautiesi visur ir visada susimovęs, tada
rugsėjis tampa kartus kaip užplikyti pelynai, kaip pirmasis Dantės ratas,
sudužusio termometro nesugaunamas gyvsidabris... Viskas tampa apgailestavimu ir
nė mažos salos vandene, į kurią galėtum įremti koją ir atsispirti.
Šiandien ruduo. Pirmoji
diena. Ir aš vis dar nežinau, kas aplinkui vyksta. Ir apskritai, ar kas nors
vyksta?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą