Dalia Staponkutė. „Iš
dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. – Vilnius: Apostrofa, 2014.
Sveiki, skaitytojai,
Antroji Dalios
Staponkutės Iš dviejų renkuosi trečią: mano
mažoji odisėja knyga pasirodžiusi po septynerių metų pertraukos, galima
sakyti, smogė kaip angies kirtis: 2014 metų kūrybiškiausia knyga, 2015 metais
skirta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, gausa
profesionalių literatūros kritikų recenzijų prestižiniuose literatūros
leidiniuose ir dabar turi realius šansus tapti Metų knyga. Štai jums ir visa knygos pergalinga odisėja per
lietuvių literatūrą, todėl tiesiog nebeištvėriau, įsigijau vieną geriausių
pastarųjų metų, kaip teigiama, lietuvių grožinės literatūros knygų.
Pirmoji pažintis su D.
Staponkutės kūryba gana maloni, knyga švelni, moteriška, filosofiška, ieškanti tvirtų
būties pamatų ir kartu nevaržomai keliaujanti kaip smiltelė po pasaulį. Sunkoka
apibrėžti visos knygos žanrą, tačiau akivaizdu, jog tai galėtų būti autobiografinė
eseistika, nevengianti asmeniškumo ir realių autorės gyvenimo faktų: dukros,
miestai, kaimai, studijos, namai Kipre, santykiai su vyru ir t. t. Daug
filosofinių retrospekcinių pasakotojos grįžimų į anuos laikus, kai ji išvažiavo
iš Lietuvos į Peterburgą studijuoti, prisimenami dukrų auklėjimo ypatumai ir,
žodžiu, visa nepaprasta kasdienybė, kuri gaubia autorę. Per jos sąmonę „persimala“
nugyvento gyvenimo ir laiko įvykiai ir įvyksta atsargus vertinimas,
įsivertinimas, ieškant Aš
identifikuojančiojo faktoriaus. Tą faktorių D. Staponkutė intuityviai užčiuopė
besiblaškydama tarp dviejų kultūrų ir šalių (Lietuvos ir Kipro) ir šis
atskaitos taškas, kuris žymi kiekvieno iš mūsų tautinį identitetą, yra mūsų gimtoji
pirmųjų namų kalba. Būtent kalbą autorė iškelia kaip pagrindinį kultūrinį
skirtumą ir tik vėliau fizinius žmonių parametrus, juos tekstuose gretina,
lygina, pateikia kultūrinių paralelių. Pasakotoja nuolat tekste užduoda sau
klausimą, tačiau niekada neatsako: ar jos Aš
pasikeistų, jeigu ji imtų rašyti graikiškai? Kaip kalba, kaip mąstymo ir
suvokiamo pasaulio priemonė pakeičia žmogų ir ar apskritai pakeičia.
D. Staponkutė grožinius
tekstus rašo išskirtinai tik lietuvių kalba, nors išsilavinimas leidžia jai tai
daryti ir rusų, ir graikų, ir anglų kalbomis. Kipre dirbdama vertėja ji savo „profesijos
gaires atneša“ ir į savo tekstus, daug įdomių įterptų graikiškų žodžių tiek jų rašmenimis,
tiek lotyniškomis raidėmis, tiek skliaustuose versdama lietuviškai. Tokie tekstiniai
inkliuzai įdomūs ir egzotiški, leidžia tiesiogiai skaitytojui pagliaudyti
graikų kalbos molį, tačiau džiugu, kad autorė nepersistengė jų kiekybe, nes
kiekviename sakinyje po graikišką inkliuzą, pripažinkime, būtų pernelyg
nemalonus skaitymas, prilygstantis ne pažintiniam beletristikos skaitymui, bet
akademinei studijai. Eseistikos autobiografiškumą visgi kai kada gožia
pažintinė publicistika, kuri galbūt ne visiems patinka, kai renkamasi grožinę
lektūrą, tačiau ji tokia suasmeninta, kad retai primena gido vedžiojimą po
Kipro politines periferines ribas, bandant suvokti, kaip sala tautiškai ir
geopolitiškai pasiskirsčiusi.
Rašytoja, filosofė, vertėja Dalia Staponkutė.
Kalbant apie knygos
struktūrą, ji neatsiejama nuo leidyklos Apostrofos
komandos sukurtos neįtikėtinai kokybiškos poligrafijos – negelstantis „sunkus“
popierius, solidus ir patikimas knygos viršelis su antikiniais motyvais, aukso
įspaustomis raidėmis ir, žinoma, knygos nespalvotų fotografijų iliustracijos,
kurios perskiria penkis svarbius knygos struktūros žingsnius, anotacijoje dar
minimus kaip autorės gyvenimo kryptys. Kiekviename eseistiniame žingsnyje,
skyriuje yra formuojama centrine problema, kuri dar skaidoma į smulkius
eseistinius pasakojimus, ieškant naujų pasakotojos žiūros taškų ir kartu visuminio
problemos bendrumo, pvz., pirmasis skyrius Judėjimas
ratu formuoja motinos ir dukters ryšį per dviejų šalių kultūrinį auklėjimo
aspektą. Pasakojimai, kaip autorė mokė dukras lietuvių kalbos, kaip dukros
priėmė jos metodus, kaip važiuodavo nugyventi lietuviškų vasarų ir t. t.
Kartais neapleidžia jausmas, kad pasakotoja konkuruoja su Kipro kultūra,
stengdamasi dukroms pasukti upės tekėjimo vagą, tikriausiai autorei apskritai
kaip humanitarei buvo nepaprastai svarbu, kad dukros gautų lietuvišką kalbinį
ir kultūrinį imunitetą, tiesa, neaišku, ar daugiau dėl pasakotojos noro „pririšti“
dukras prie savęs, ar dėl pačių dukrų gerovės, bet kokiu atveju, nekyla
abejonių, kad nuveiktas didžiulis auklėjimasis darbas.
Lygiai taip pat ir kiti
skyriai bei kryptys, autorė ne tik apsiriboja maršrutu Kipras–Lietuva ir
Lietuva–Kipras, ji ir jos pasakojimai keliauja po platųjį pasaulį, aprėpia daug
asmenybių, jų kultūrines patirtis t. y. kelionės į JAV, Istambulą ir pan.
Visoje kelionėje ieškoma tai, kas sunkiai įvardijama verbaline kalba, bet
filosofiškai suprantama, kad ieškoma tapatumo ir paralelių tarp kultūrų ir,
žinoma, savo asmeninio atskaitos taško. Čia Turkija lyginama su Kipru, JAV su
Lietuva ir Kipru ir atvirkščiai, todėl per eseistiką užmetamas daugiakultūrinis
tinklas „ant pasaulio“, suvokiant skirtumus ir panašumus tarp visų pasaulio
tautų, bet tikriausiai knygoje svarbiausia pasakotojos būsena, kuri primena
periferinę tuščiavidurę erdvę, nei ji kada nors bus tikra kiprietė, nei kada
nors vėl bus „normali“ standartinė lietuvė. Toji tarpinė periferinė savasties identiteto
būsena, norėtųsi dar pasakyti būklė, siejasi su knygos pavadinimu apie
pasirinkimą. Pasirinkimo nebėra, yra tik keista nesvarumo būsena, kuri
išreiškia daugiakultūrinį įsisąmoninimą ir savęs suvokimą kaip pasaulio
pilietę. Žinoma, Z kartos atstovams tai padaryti kur kas lengviau, tačiau
užaugus Sovietų Sąjungoje ir savo namus bei tėvynę ilgą laiką suvokus kaip
bazinį savo identiteto rezervą, išties sunku matyti, kaip lūžta ir trupa
senosios vertybės ir ateina naujas pasaulio persitvarkymas.
Daug tekstuose kalbama
apie savo mito kūrimą ir savo „paveikslą“ kitų sąmonėje, kad ir kaip save
suvoktume, mus visada mato ir matys kiekvienas vis kitaip. Brazilų rašytojas
Paulo Coelha Alchemike metaforiškai
rašė apie asmeninę žmogaus legendą, panašiai galima suvokti savo mito kūrimą ir
D. Staponkutės knygoje. Mes vis laužome stereotipus, suokiame apie tai, kaip
svarbu nusimesti kultūrinius barjerus ir kiekvieną priimti kaip savą, tačiau
kuriant savo mitą, suvokiant save vis dar be galo svarbu apčiuopti savo šaknis,
vis dar gajus troškimas turėti savo tėvynę, identifikuoti save per kalbą, per
tai, kur tu eini, ką darai, sakai, reflektuoji, galiausiai ką myli ir vertini –
šita bazė esi tu, tai tavo likimas, tavo mito variklis.
Neįmanoma nepaminėti D.
Staponkutės rašymo kokybės. Teksto lengvumas, kalbant apie tokius dvasinius ir
fizinius migracijos procesus, „išausta“ su kantrumu, neapsunkinant nei minties,
nei sakinių struktūros. Priešingai, tekste juntama pasakotojos moteriškumo ir
motiniškumo galia, kažin koks „pritraukimas“ skaitytojo arčiau savo balso,
vartojant „minkštąją kalbą“, kad ir toks paprastas žodis „babytė“ daug ką
pasako apie autorę, jos ryšį su lietuviškąją gimine, o nuolat kalbėdama apie
žmogiškąjį ryšį, vartojama daug švelnių būdvardžių ir veiksmažodžių taip
smarkiai nutolusių nuo kurį laiką įsiėdusios ciniškos ir vien tik absurdą
užkabinančios, gyvenimo beprasmybę afišuojančios literatūros. Žodis tampa D.
Staponkutės santykiu su savo mintimis, norima „permesti“ informacija, o kartu
užmegzti santykį su skaitytoju.
Graži, jauki ir įdomi
knyga, kurioje tikriausiai įdomiausi, žvelgiant jau visai paviršutiniškai, tie
kultūriniai „perliukai“, kuriuos galėtume įvardyti kaip egzotiškais
kultūriniais niuansais, iš kurių gimsta patys tikriausi anekdotai, o kai kada
ištisi ir solidūs filosofiniai traktatai.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą