Sveiki, skaitytojai,
Seni geri siaubo filmai,
ak, kaip jie kartais vilioja po sunkių darbo dienų prieš miego, kai norisi vai
kitokių emocinių įkrovų. Žinau, tokie filmai nesimėto pakelėmis, tad noriu
šįkart vieną tokį filmą išgriebti iš pakelės ir pakomentuoti amerikiečių
režisieriaus John Carpenter filmą „Beprotybės
nasruose“ (angl. In the Mouth of
Madness) (1994).
Na, filmas, bent jau man,
iš esmės pateisino savo pavadinimą, nes iš tikrųjų scenarijus beprotiškas ir
geras, primenantis S. Kingo siaubo romanų siužetus. Gal šiame filme dabar
atrodo ne viskas gerai su scenarijaus realizavimo, ypač padarai ir toji senoji
moteris su čiuptuvais atrodė klaikiai dirbtina, tačiau didžioji filmo dalis
visgi sėkmingai išlaikiusi senųjų gerųjų siaubo filmo elementus. Galbūt čia
rasime daugiau mistinių elementų, nei paties siaubo, tačiau netgi patys
mistiniai dalykai primena „Košmaras Guobų gatvėje“ idėjas – skeptikas tyrėjas
ima tapatinti šią realybės pusę su siaubo romanų siužetais ir šios realybės ima
persipinti. Galiausiai nebeaišku, kur viskas realu, o kur tik knyga, nes viskas
tampa pernelyg tikra...
Iš viso filmo man
labiausiai patiko siužetas. Jis iš tikrųjų kažkaip užkabino, nors pirmosios 10
minučių nebuvau nusiteikęs žiūrėti, netgi kirbėjo kuo greičiau išjungti, tačiau
po to įsivažiavau ir, ačiū Dievui, filmas nėra ištęstas ir labai ilgas, tai
irgi savotiškas pliusas. Senas geras veteranas aktorius Sam Neill pratęs prie
trilerių ir tokio tipažo vaidmenų, todėl jautėsi kaip žuvis vandenyje. Šiaip
filmą vertinu gana gerai. Ne šedevras, tačiau galiu pasakyti, kad aplenkia
nemažą dalį šiandienos siaubo filmo produkcijos.
Mano
įvertinimas: 7.5/10
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą