Filmas: "Švyturys tarp dviejų vandenynų" / "The Light Between Oceans"

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai romantinių vaizdų ištroškę žiūrovai su nekantrumu laukė knygos ekranizacijos „Tarp dviejų vandenynų“ (angl. The Light Between Oceans) (2016), kuri tikriausiai ir tapo vienu romantiškiausiu filmu praėjusiais metais. Iš esmės vengiu tokių atseit perdėtai sentimentalių ir iki gyvnagių nuėstų romantinių juostų, tačiau šioji kažkaip susižiūrėjo ganėtinai padoriai, netgi labai padoriai dėl kruopščios režisūros, kada dėmesys skirtas ne atskiroms kažkokioms detalėms, o bendrai filmo energetikai.

Nors filmo aktoriai nuostabūs, tačiau už šiuos vaidmenis jie nieko taip ir nesulaukė, nė jokios reikšmingos nominacijos prestižiniuose apdovanojimuose. Gal dėl to, kad kadrais tokie šiek tiek teatralizuoti, kad ir koks beribis bebūtų perteiktas skausmas, jis pagražintas, vėjo pagairintas, „ašara paspalvinta“, bet, velnias, kaip visa tai gerai padaryta! Nors, atrodo, kino industrijoje netrūktų kokybiškų dramatiškų filmų, šis tikriausiai išskirtinesnis būtų dėl savo marinistinės (jūrinės) atmosferos. Pirmuosius 30 minučių kone jūros garsai taip įsismelkia į kadrus, į seną švyturį ir pajūrio namelį, kad atrodo, jog net nebereikia jokio garso takelio. Aišku, šiame siužete, kuris iš esmės gana tradicinis ir laikosi ant vienos linijos – persileidimus patyrusi jauna sutuoktinių pora gauna progą auginti svetimą kūdikį... Tiesą sakant, filmo kūrėjai viską dailindami ir gražindami tikrai stengėsi ir nepersistengė, kad ir kaip filmas estetiškai beatrodytų, dėka profesionalių kino aktorių neprarado tikro dramatizmo, ašarų, atgailos, atpirkimo, meilės, švelnumo ir nevilties – visa jausmų paletė tarp dviejų vandenynų. Kartais galvoju, jeigu jums ir nepatinka jausmų dramos, tai filmą galima žiūrėti vien dėl gamtos vaizdų ir atmosferos, ypač tie, kurie mėgsta jūrą.

Kalbant apie puikiai žinomus aktorius, noriu pasakyti, kad labiausiai šiame filme mane įtikino ne porelė, bet aktorė Rachel Weisz, suvaidinusi kūdikio netekusią motiną, neprarandanti vilties. Nors jai skirta kur kas mažiau vietos, tačiau gal dėl to, kad jai niekada šiame filme nereikėjo būti tiesiog romantiškai, o tik skausmo ir susirūpinimo branduoliu, atstovėjo kiekvieną mili sekundę kadruose. Kitiems aktoriams tikrai neturiu irgi priekaištų. Nepaisant, kad tai klasikinis siužetas, vienplanis, be didesnių idėjų, vien nukreipta į vidines žmonių tarpusavių santykius, manau, režisieriui ir vėl savo karjeroje pavyko išvystyti „aukštąsias akimirkas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela