Tomas Vaiseta. „Paukščių
miegas“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2014.
Sveiki,
Pirmosios knygos
konkursas neretai žavi savo debiutų erudicija ir literatūrinėmis naujienomis. Nemenką
atgarsį sulaukė ir Tomo Vaisetos prozos knyga Paukščių miegas, kuris buvo įtrauktas į įvairius literatūrinius
topus, todėl nutariau perskaityti šiuos prozos tekstus, apie kuriuos taip gerai
buvo atsiliepta ne tik tarp eilinių skaitytojų, bet ir tar pačių rašytojų bei
literatūros kritikų.
Nesimpatizuoju smulkiajai
prozai, tačiau kai kada būna dėmesio vertų tekstų. Žvelgiant į rinkinio visumą
iš esmės išaiškėja ne tik paukščio miego metafora, bet ir apskritai T. Vaisetos
kūrybinio kelio pradžia. Savo tekstais pagarsėjęs autorius informaciniuose
portaluose ir periodinėje spaudoje, neseniai išleido romaną Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal ir jau
sulaukė pirmųjų teigiamų recenzijų spaudoje. Regis, jaunasis autorius bus
pastebėtas visuomenės vis dažniau, todėl pamažu formuojasi apie jį kūrybinė
idėjų kryptis. Ir jau nuo Paukščių miego
galima sakyti, kad ji susijusi su mūsų tautos praeities įvykiais, daugiausia
tai karo meto formuojamomis situacijomis. Ar tai aktualu kalbėti šiandien? Tikriausiai
nė vienas tuo neabejoja, kad istorija puiki motina ir yra ko iš jos pasimokyti
ir prisiminti. Istorinių karo nuojautų rekonstrukcija primena juslių anatomiją,
kuri iš esmės sukuria viso rinkinio bendrą energetiką. Kokia tekstų energetika
ir apskritai ar apie ją kas nors kalba paskutiniu metu? Nelabai. O štai Paukščių miegas gana konstruktyviai ir
apgalvotai sukaltas.
Būtent teksto disciplina
formuoja akivaizdų rašytojų loginį mąstymą ir stilistiškai bei turinio
atžvilgiu suvaldytus tekstus. Kai kurie tekstai, tarkime, Avietė, rašomi gana kieta sakinio konstrukcija, atskleidžiant
autoriaus vyrišką mąstymą ir pasaulėvoką. Akivaizdu, kad svarbu autoriui atskleisti
pojūčių sistemą, kaip vienokios ar kitokios ekstremalios situacijos paveikia
tiek pasakotoją, tiek kūrinių veikėjus. Neretai jaunoji rašytojų karta mėgsta
kalbėti apie pažeidžiamumą, menkumą arba priešingai – ciniškai ir aštriai, bet
visgi patvirtindami iš esmės tą patį destruktyvųjį pasaulėvokos ir
pasaulėžiūros pradą. T. Vaiseta ir apskritai visi tie, kurie rašo istorinius
romanus ir novelės, kažkodėl to liudijimo lieka itin mažai. Regis, ten, kur to
nihilizmo turėtų būti daugiausiai, istorinė distancija nutrina ir ekstremaliose
situacijose pasirodo tas gyvnagis, kurio taip trūksta šiuolaikiniuose tekstuose
– gyvenimo vertės patvirtinimo, o ne jo beprasmybės įrodymo. Nihilizmo užuomazgų
neišvengia ir T. Vaiseta būtent tuose tekstuose, kurie yra šių dienų
filosofiškai sugestikuliuotos situacijos, pvz., sėdėjimas su draugu kavinėje,
tekste Birželio 15-oji.
Rašytojas Tomas Vaiseta.
Ne visi tekstai pasirodė
patrauklūs. Užuot skaitytojas ieškojęs kokių nors užslaptintų kultūrinių
simbolių, datų, aliuzijų į istorinius įvykius, trokšta dar ir stipraus epinio
pasakojimo, kuris sužadintų vienokias ar kitokias emocijas. Vienas silpnesnių
tekstų pasirodė Avietė, kurioje
pasakojama apie avietyne besislepiantį vyruką, kuris belūkuriuodamas pamažu
silpsta fiziškai ir protiškai, todėl paleidžia vidurius. Nors juslių schema
aprašyta su dinamiškai įtikinamu polėkiu, tačiau siužetiškai klausiama: tai
apie ką šis tekstas? Apie baimę ir garbę? Apie žmogaus menkumą ir atkaklumą? Regis,
nieko neįvyko, todėl toks tuštokas jausmų ir juslių aprašymas ne kažin kuo ir
patrauklus. Neįtikino ir Birželio 15-oji,
toks filosofinis sofistinis gestas, kai kada blykstelėdavo tik geros idėjos. Apskritai
žvelgiant, man labiausiai patiko Elgetų
susirinkimas, kuris įsimena dėl didelių istorinių erdvių ir estafetinio
pasakojimo dinamikos, brėžiant istorinį Vilniaus socialinį ir kultūrinį
žemėlapį.
Be abejo labiausiai
patikęs tekstas – Paukščių miegas,
kuris pasakojamas dviem rakursais: viena istorija lyg ir eina tikrovėje, o kita
tarsi užslaptinta, pilna sapnui būdingų motyvų. Čia išryškėja seksualinis
požiūris dabar ir sovietmečiu: jaukus moters ir vyro guolis staiga tampa
smarkiai Lietuvoje pavėluotos seksualinės revoliucijos plaustu, kuriame veriasi
biseksualaus vyro prigimtis vienaip tenkinti savo prigimtinius poreikius, o kitaip
gyventi viešą gyvenimą. Visa tai brėžiama per anekdotiniu virtusiu posakiu, kad
Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo. Esama ir kitokių tekstų, vis pateikiančių
savitą žiūros kampą, bet kartu ir žaismingą T. Vaisetos pasakojimo struktūrą. Neretai
atrodo, kad kai kurie tekstai sukarpyti gabalais ir sudėti, stengiantis aprėpti
kuo daugiau jausenų ir skirtingų veikėjų pozicijų. Tas labai sveikintina.
Apskritai kalbant, knyga
itin didelio įspūdžio nepadarė: nesudrebino, neįbaugino ir itin nesudomino,
tačiau analizuojant rinkinį, visgi tenka pripažinti, kad knyga turi šiek tiek
novatoriškų bruožų. Gal ne tiek pasakojimo temomis, kiek, sakyčiau, pasakojimo
struktūros elementais, skirtingų pozicijų ir žiūros taškų daugiamatiškumu. Knygą
vertinčiau kaip neblogu debiutu, skiriant dėmesį ne tuščioms ir beprasmišką
nihilizmą demonstruojančioms temoms.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą