Sveiki,
Kažkada
Kino pavasario festivalyje rodytas siaubo drama „Labanakt, mamyte!“ (vokieč. Ich
seh ich seh) (2014) kažkaip nesulaukė itin didelio atgarsio ir nebuvo
niekur įtrauktas į būtinų pamatyti kino juostų sąrašus. Na, europiečiai
išsiskiria savitu siaubo stiliumi, nors šio žanro daug ir nesukuria, tačiau
prieš kelerius metus rodytas prancūzų filmas „Šviežiena“ kažkaip įsiminė savo
originaliu scenarijumi ir pateiktimi. O ko tikėtis iš šio austrų kino?
Minimalistiniame
filme viso labo vos trys pagrindiniai veikėjai – motina po plastinių operacijų
ir du jos vaikai dvynukai Lukas ir Elijas (aktorių berniukų vardai sutampa),
kurie dienų dienas slampinėja iš kampo į kampą ir stengiasi nesipainioti
dirgliai reabilitaciją patiriančiai motinai. Berniukai įsikala sau į galvą, jog
jų motina nebėra jų motina, tą lyg ir patvirtintų atrasta mamos fotografija su
dvyne seserimi... Iš tikrųjų pirmasis pusvalandis ganėtinai niūrus nuteikiantis
ir sunkiai, bent mane, įtraukė, vėliau viskas perauga į iracionalių būsenų ir
įvykių pasakojimą, primenantį kažkiek graikų juostą „Iltinis dantis“. Tie gamtos
peizažai, skurdūs simboliai, jog kažkas tuoj įvyks ar nutiks iš esmės manęs
netenkino. Kur kas gamtos simbolių meistro Tarkovskio, mano akimis, niekas
nepralenks, todėl utopiškos vaikystės peizaže, aišku, kyla nerimas, jog čia
kažkas ne taip, bet dvelkia šiokiu tokiu vilkinimu...
Ir režisieriai
pasistengė, kad paskutinis šio filmo pusvalandis būtų lyg atpirkimas – berniukai
sadistai pasireiškia savo žvėriška prigimtimi. Nors neatskleisiu visų
siužetinių detalių, jeigu sumanysite visgi filmą žiūrėti, bus nebeįdomu, tačiau
vis galvojau, ką režisieriai tomis sadistinėmis „apeigomis“, jeigu taip galima
išsireikšti, norėjo pasakyti? Ar tiek užtenka, kam motinos meilės trūkumas gali
pakurstyti savo vaiko demonišką prigimtį, totalų nejautrumą, nors santykiai
prieš operaciją buvo geri? Galima diskutuoti apie tam tikras logines spragas ir
kraštutinumus, tačiau galiu pasakyti, kad mano šeimyna, žiūrėdama „Pjūklą“,
kramsnojo traškučius, o žiūrėdami „Labanakt, mamyte!“ išbėgo į kitą kambarį ir
išvadino mane nesveiku už parinktą filmą. Visgi poveikis buvo stiprus, tik kiek
po to poveikio slypi pačios idėjos refleksijos, manau, kiekvienas žiūrovas
pasidarys ją pats, jeigu reikės. Visgi vaiko rankoje ginklas tampa nervus paralyžiuojantis
reikalas, o suaugusiojo įjungtas kruvinas benzininis pjūklas – eiline helovynine
pramoga. Kartais manau, kad visi mes esame šiek tiek ... et... iškrypę.
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų
vidurkis: 81/100
IMDb: 6.7
Jūsų
Maištinga Siea
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą