Philippe Claudel. „Pilkosios sielos“ – Vaga: Vilnius,
2010 – 240 p.
Sveiki,
skaitytojai,
Po
puikios prancūzų rašytojo Philippe
Claudel (g. 1962) knygos Brodekas
ėmiau ieškoti ankstesnių jo knygų lietuvių kalba. Ir radau! Šįkart leidyklos Vagos išleistas jo ankstesnis romanas Pilkosios
sielos (pranc. Les Ames Grises),
kuris, beje, tapo geriausia 2010 metais verstine knyga lietuvių kalba. Nors autorius
nėra itin produktyvus, tačiau kiekviena jo pasirodžiusi knyga Prancūzijoje
sulaukia didelio dėmesio. Beje, jis puikus režisierius, sukūręs man labai
patinkantį filmą Aš taip ilgai tave mylėjai.
Neišvengsiu
šios knygos lyginimo su Brodeku,
kadangi skaitant juntamos rašytojo kūrybiškumo išskirtinės ypatybės. Pilkosios sielos pasakoja apie Pirmojo pasaulinio
karo metus atokiai įsikūrusį miestelį, kuriame per atsitiktinumą lieka daug į
karą nepaimtų vyrukų. Nuo miestelio tolumoje ištisai gaudžia karo aidai, per
miestelį praeina vilkstinės sumaitotų karo luošių, bėga dezertyrai, tačiau tai
tik pilkas ir siaubingas istorinis fonas, kurio kontekste vyksta detektyvinė lokalaus
miestelio istorija, kurią pasakoja vietos policininkas, rašydamas savo
priešmirtinę išpažintį. Knygos pasakojimo tonas visgi labai panašus į Brodeką – istoriją pasakoja gyvenimą ir
save kaip žmogų praradęs vyras, atskleisdamas laikmečio tendencijas ir savo
vidinius demonus.
Kiek
chaotiška knygos struktūra neatrodo pernelyg pretenzinga. Knygos pradžios
istorija labiau susitelkusi į miestelio socialinę struktūrą, veikėjai apibūdinami
gana literatūriškais portretiniais štrichais ir kiek primena klasikinį romano
struktūrą. Kiek gyvumo ir intrigos įneša nusikaltimo istorija, kurią
pasakotojas vadina tiesiog Byla. Pasakojimą
gaubia ne tik karo gausmas, bet ir vidinis šaltas provincialų mentalitetas, subordinuotas
pernelyg sudievintų miestelio teisėjo galybės. Nors fronte daugybę mirčių,
tačiau miestelį labiausiai sudrebina dešimtmetės užeigos patarnautojos mirtis. Detektyvinę
istorija gaubia pasakotojo asmeninė tragedija – jis yra netekęs savo žmonos
Klemensės, todėl paraleliai šios dvi netektys emociškai labai susijusios, nes
jos ženklina nekaltų gyvybių netektis, kurios „praryja“ gyvųjų gyvenimo prasmę.
Iš esmės
romano tonas labai niūrus, pilkas, retsykiais pasakojimas sukelia mistikos
įspūdį kaip ir Brodeke. Miestelis atrodo
kaip šmėklų lizdas, netgi skaitydamas pradedi abejoti, ar kartais tai nėra koks
nors paralelinis gyvųjų ir mirusiųjų prasilenkiantis pasaulis. Autoriui itin
pavyksta išgauti vaiduoklišką netikrumo įspūdį, melancholiškų ir sielvartingų
būsenų atmosferą, o pasirinktas pirmojo asmens (išpažinėjo) pasakojimo verbalinis
raiškos būdas tik dar labiau paskatina skaitytoją tapatintis su pasakotoju ir
tapti jo nuodėmklausiu. „Kartais pažvelgdavau
į seną jos veidą, ieškodamas mergaitės bruožų. Tačiau tai tas pats, kaip
tikėtis rasti mėsos ant skeleto. Leidausi vedamas, kaip vaikas. Norėjosi užsimerkti
ir miegoti stačiomis, kartu ir toliau dėliojant vieną po kitos, giliai širdy
tikintis daugiau nebeatsimerkti, kad niekad nesibaigtų ta mirtis arba lėtas ėjimas
be pabaigos ar tikslo (p. 111-112 ).“
Philippe Claudel
Pilka
spalva – beskonė, karo nualinta sielos spalva, kuri romane įgyja dar ir
apmirimo, troškimo užmiršti spalvą. Kitaip sakant, pūvančio lavono spalva, kada
gyvieji retkarčiais iš tikrųjų pavydi mirusiesiems. „Niekad nesu mačiusi nei menkystų, nei šventųjų. Niekas nėra vien juoda
arba vien balta, daugiausia vyrauja pilka. Žmonės ir jų sielos – irgi. Tu esi
pilka siela, gražiai pilka, kaip ir visi mes... (p. 115)“. Iš esmės pilka
spalva kūrinyje – pusiausvyros spalva, kurios apgaubti gyvena karo žmonės,
kiekvienas nešdamas savo kančios kryžių. Galima diskutuoti, kiek pats
pasakotojas pateisina savo poelgius šia gėrio ir blogio žmoguje balanso filosofija.
Kaip
ir Brodeke, taip ir šiame romane,
pasakotas balansuoja ties beprotybes riba, kada nepakeliama būtis tampa per
sunki, slegianti, naikinanti žmogiškumą. Tai kova su užmarštimi ir atmintimi. Žmogus
iš esmės nėra pajėgus užmiršti savo traumų ir netekčių, ko ir trokšta
pasakotojas: „Mirusiuosius labai sunku
nužudyti. Priversti juos pranykti. Daugybę sykių mėginau. Jei būtų lengva,
gyvenimas taptų kur kas paprastesnis (p. 203)“.
Man labai
patinka tokios slegiančios knygos kaip Pilkosios
sielos. Iš esmės – tikriausiai priešingai nei kitus – jos mane
pralinksmina, kadangi suvokiu, kiek daug man neteks patirti sunkaus, ką patyrė
knygos veikėjai. Gal kiek patologinė pozicija, bet niūros knygos man labai
patinka, gal todėl man šitaip įsiminė pernai skaitytas Brodekas, kuris, beje, ir paliko geresnį įspūdį už Pilkąsias sielas. Be abejo ir šioji
knyga puiki, ir Ph. Claudel techniškai puikus rašytojas, bet šįkart jau
nebepajėgė panašiais literatūriniais triukais manęs nustebinti, tačiau vis vien
patyriau skaitymo malonumą. Kaip ir daugelis tikriausiai perskaitę Pilkąsias sielas (taip ir aš) užsimaniau
pamatyti 2005 metais pagal šį romaną pastatytą ekranizaciją.
Pilkosios sielos –
gana lakoniškas romanas, talpinantis tiek detektyvinę istoriją, tiek tolstojišką meilės istoriją, tiek Deni
Didro primenančią išpažintinę literatūros formą. Trys atskiros istorijos susisieja
į visumą ir tampa skausmo persmelkta pilkųjų karo metų žmogiškumo ribas
peržengiančia vaiduokliškos atmosferos istorija, gebanti paveikti daugelį
skaitytojų. Manau, nesumeluosiu sakydamas, kad knyga skirta tikriems knygų
gurmanams.
Jūsų
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą