Filmas: "Juodoji pantera" / "Black Panther"

Sveiki, skaitytojai,

Vienas geriausių praėjusių fantastinių filmų laikoma super didvyrių serijoje besipuikuojantis filmas „Juodoji pantera“ (angl. Black panther) (2018), kuris pasakoja apie Afrikos platybėse įsikūrusią pažangią civilizaciją, kuri turi tokią išsivysčiusią technologiją, bet visas likęs pasaulis nieko apie tai nežino. Tačiau, kaip ir galite numatyti, čia labiau veikia gėrio ir blogio jėgos dėl naujosios valdžios, kai kas bando iš išorinio pasaulio sugriauti eldoradišką vietinių idilę ir padaryti chaosą...

Šis filmas juodaodžiams aktoriams neabejotinai tikras rojus – tiek gerai žinomų šios rasės aktorių retai kada pamatysi vienoje juostoje. Jau ką vien reiškia tokios iškilios aktorės kaip Angela Bessett ir Lupita Nyong‘o... „Juodoji pantera“ išties buvo populiari ir giriama juosta, bet vos tik pradėjęs ją žiūrėti, prisiminiau, kodėl apskritai vengiu ir gana nenoriai leidžiuosi žiūrėti filmus apie super didvyrius. Kad ir kokia bebūtų beprotiškai smagi ir dinamiška atmosfera, kad ir kaip stebintų kostiumų idėjos, nenusibostantis veiksmas, visada pasigendu – šiame filme irgi – pagrindinių veikėjų vidinio pasaulio priešpriešų ir virsmo. Kaip prasidėjo filmas su „geriečiais“ ir „blogiečiais“, taip jis ir baigėsi. Kad ir kiek nuotykių, kad ir kiek išbandymų patyrė pagrindinis naujasis Vakandos karalius, jis viduje liko tokioje pačioje pozicijoje. Todėl filmas atrodo labai idėjiškai statiškas ir mažai kuo paveikus, nes iš esmės jis kaip kompiuterinis žaidimas, kokį avatarą tu pasirinki, tiek su juo tu ir „nueini“ ir niekas nepasikeičia, tik pabaigoje, kaip ir dera herojiniams epams, laimi tie patys „geriečiai“.

Po pompastika esti ta pati herojinė jau gerokai nusibodusi etiketo, didinga literatūrinė sakinių moduliacija, kuri absoliučiai neatitinka žmogiškosios realybės. Veikėjai tokie įtikėję savo paklusnumu ir dorybių persmelkta programa, kad tikrai atrodo ne kaip žmonės, kurie klysta ir gali staiga savo veiksmų eigoje atrasti savo kitas asmenybės dalis, bet tokiuose filmuose visada liūdina ta pati artikuliacija – veikėjai kaip nepakeičiami geri ir blogi robotai nuo pradžios iki galo, už kuriuos, aišku, nori sirgti, tačiau toje plotmėje nebelieka intrigos ir įdomumo, todėl, mano akimis, filmas gana vidutiniškas, skirtas masėms be įdomesnės vidinių veikėjų vystimosi grandinės. Visą egzotiškumo įspūdį sustiprina afrikietiška kultūros aplinka, o jeigu veiksmas vyktų kokiame JAV didmiestyje, tai iš vis filmas nebeatrodytų patrauklus.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela