Sveiki,
Pasiilgau tiesiog gerai emociškai
sukalto trilerio! Tiesą sakant, sunku būti pasakyti, kada paskutinį kartą tokį
mačiau, todėl kaskart „užšokęs“ ant gero trilerio, džiaugiuosi jį vertindamas
gerai ir aukštais balais. Vienas iš tokių kaip tik nutiko šiąnakt, kai
pažiūrėjau australų režisierės Cate Shortland filmą „Berlyno sindromas“
(angl. Berlin Sindrome) (2017), kuriame pasirodo mano mėgstamas vokiečių
aktorius Max Riemelt. Pastarąjį tikriausiai daugiau visi žino ne tiek iš
vokiško kino, bet puikaus fantastinio serialo „Sense8“. Na ir aktorė Teresa
Palmer, kuri šiame filme, kaip jau daugelis komentatorių atkreipė dėmesį,
panaši ne tik vaidyba, bet fizine išvaizda į Kristen Sewart, bet tai tikrai
nesutrukdė žiūrėti paties filmo.
Filmas pasakoja apie australę,
kuri atvyksta į Berlyną, klaidžioja po sendaikčių parduotuvėles, kol netyčia
susipažįsta su maloniu vokiečiu, kuris mokykloje moko anglų kalbos. Mokytojas išsilavinęs,
domisi literatūra ir menu, todėl netrunka, kad jausminga klajoklė menininkė užmegztų
intymius santykius, bet žiūrovui jau nuo pat pradžių kirba mintis, kad tas
anglų kalbos mokytojas ne šiaip sau malonus ir ne iš kelmo spirtas, bet visi jo
įtartini veiksmai, nors iš pradžių ir labai perteikti flirtuojančiai, visgi
liudija, kad jis psichopatas arba serijinis merginų iš užsienio žudikas. Ir tai
yra, sakyčiau, pati prasčiausia šio filmo dalis, tas išankstinis žiūrovo
žinojimas, kad situacija netrukus pereis merginai į nenaudą. Tik klausimas, kokiais
būdais ir kaip viskas vyks?
Būtent psichologiniai
psichopato veiksmai ir merginos įkalinimas tampa patys įdomiausi. Ar merginai
pavys išsilaisvinti? Kiek jau esu matęs tokių apie įkalintas moteris, jie
visada prikausto mano dėmesį, pradedant „Panikos kambarys“ ir baigiant Lars von
Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ – visi jie įtraukia savo įtampa. Žinoma, „Berlyno
sindrome“ nerasite kažin kokių netikėtų filosofinių idėjų, režisūros sprendimų,
nes iš tikrųjų žiūri tą filmą ir pamiršti pastebėti šabloniškumą, o tai,
sakyčiau, yra itin geras trilerio bruožas. Kad ir kiek kas nors skaitytų,
pavyzdžiui, Sandros Brown ar Tess Gerritsen detektyvus ir atpažintų ten
esančias schemas, nemanau, kad įtampos ir smalsumo būtų dėl to mažiau. Filmas
absoliučiai pateisino ir beveik užpildė visus šio žanro reikalingus elementus.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 6.3
Jūsų Maištinga Siela
Gyvenimas kartais gali būti įdomus, viena minutė yra maloni, o kitą - visai kas kita. Mes su sutuoktiniu gyvenome labai gražų gyvenimą prieš netikėtą chaosą, gyvenimą be dėmių ar nepasitikėjimo, tik tada, kai mums kilo problemų dėl vaikų palaikymo, jis nustojo mokėti ir rado nuotykį lauke flirtuodamas savo sutuoktinių namuose, papuošdamas viską, ką mes patyrėme. ir dėl to, ką mes dirbome dėl nereikalingo malonumo, jaučiau savyje šią tuštumą, neįsivaizdavau, kaip padėti išgelbėti savo sąjungą su juo, nes jis negrįžo namo, jis vėlavo lauke, gėrė, rūkė ir darė įvairius dalykus niekada to nepadarė ... Bet dėka žmogaus, kuris suteikė džiaugsmo su stabilumu mano namuose, daktarui Egwali, gerų darbų vyrui, jis yra toks tikras ir palankus, nes aš bandžiau ir pasitikėjau ... Kalbėkis su juo apie savo baimes ir džiaugsitės, kad tai padarėte. „WhatsApp“ arba „Viber“ +2348122948392 arba el. Paštu dregwalispellbinder@gmail.com
AtsakytiPanaikinti