Sveiki,
Vaidas Baumila
šią vasarą duoda garo. Per mėnesį ir kelias savaites savo YouTube paskyroje
sugebėjo surinkti beveik pustrečio milijonų peržiūrų su savo naujausia daina ir
vaizdo klipu „Kunigunda“. Tiesą sakant, internete užmačiau, kad šis
muzikinis kūrinys toks populiarus, kad jį leidžia daugelis radijo stačių ir jį
galima išgirsti populiariose viešosiose vietose, nors nė karto negirdėjau. Tiesa,
nedaug kur ir lankausi, kad suspėčiau įsitikinti šios dainos „brukimu“ per
visus galus. Visgi dainą buvau išklausęs vos tik ji pasirodė ir man tas keistas
raganiškas, kone valpurgiškas, sektantiškas, feministinis, raganiškas vaizdo
klipas buvo toks netikėtas ir neįprastas, kad pamaniau sau: ne, lietuviams
reikia užpakalių kratymo ir kažko amerikietiško, bet klydau, oi, kaip smarkiai
klydau!
Žmonės dar mėgsta
lietuvišką muziką! Kai aš asmeniškai jos itin mažai klausau, man atrodo, kad ji
susitraukusi ir menkai egzistuoja, tačiau, kai drioksteli koks Jarutis, Baumila
ar Jazzu su Saulės kliošu, imu ir nustembu, kad tas vadinamasis lietuviškas
popsas dar ir koks gyvas, jis klausomas ir populiarus, nes, matyt, žmonėms vis
dar reikia paprastučių dainų. Visgi Igno Šeiniaus „Kuprelio“ bažnytkaimio
gražuolė Kunigunda Vaidos Baumilo klipe virsta valkirijomis ar net savotiškomis
bakchantėmis, todėl labai smagu, kad etniniai elementai, naujas atrastas
rakursas, primenantis vieną originaliausių pastarųjų metų siaubo filmą „Saulės
kultas“, prikelia ilgą laiką nuslopintą lietuviško kaimo atmosferos magiją. Beje,
ar pastebėjote, kaip iš didmiesčių visi nori vasaromis į savo sodybines
rezidencijas? Manau, lietuviškas kaimas, nors jau ir nebe kolchozinis ir ne su
penkiomis karvėmis bei alinančiais ūkio darbais, bet vis tiek savotiškai
atgimsta naujai, kaip ramybės oazė.
Kalbant apie pačią dainą ir jos skambesį, atrodysiu banalus, bet baisiai man šliejasi prie kai kurių legendinių grupės „Hiperbolė“ kūriniais, bet ir išlieka baumiliškas savitumas. Sveikinu tokius drąsius lietuviškai skambančius kūrinius!
Žodžiai / lyrics
Vaidas Baumila – Kunigunda
Netgi vidury nakties mano ugnį užkurtum,
Žalios akys pakerės, tie vidurnakčio
burtai.
Mūsų taurė sklidina – rankoj supasi, dega,
Laumė, miško ragana, kelią rodo ir veda.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,
Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pašauk.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.
Net kai paliečia aušra mūsų ugnys rusena,
Akys žalios nejučia miško paslaptį seka.
Mūsų taurė vėl pilna – rankoj supasi, dega
Laumė, miško ragana, vėl man atima žadą.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda,
Tavo plaukai ir tavo akys kūną gundo.
Turėsi palaukt, turėsi palaukt,
O kai pamatysi mane – pašauk.
Duoki man ženklą, o mieloji Kunigunda.
(x2)
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą