Sveiki,
Ketvirtasis Tarnaitės
istorija arba Tarnaitės pasakojimas (angl. The Handmaid's Tale)
sezono laukimas dėl pandemijos visame pasaulyje užsitęsė. Teko pralaukti
ištisus metus, o kino ir serialų industrijai taip pat nelengvi iššūkiai. Visgi po
visko buvo paskelbtas ketvirtasis šio kultinio serialo sezonas ir nuosekliai jį
žiūrėdamas negalėjau praleisti. Jeigu ne kanadiečių rašytoja Margaret Atwood ir
jos 1984 metais pasirodęs distopinis romanas tuo pačiu pavadinimu, tikriausiai
šį serialą būčiau praleidęs. Visgi nuo antrojo sezono šis pasakojimas
plėtojamas visiškai kitaip, nei knygoje, ir čia serialo kūrėjai, rašytojos
leidimu, leido plėtoti Džunės, pagrindinės veikėjos, gyvenimo vingius pagal
savo fantaziją, išlaikant pirminės idėjos koncepciją.
Ketvirtasis sezonas... Tikriausiai
daugiausiai man asmeniškai palikęs klausimų dėl dabartinės ir būsimos serialo
kokybės. Priminsiu, kad trečiojo sezono pabaigoje Džunė pašaunama, tačiau
slaptu sutarimu iš Geliados išgabenama beveik 80 vaikų į saugiai civilizuotą
Kanadą. Klausimas: ar Džunė išgyvens? Kad išgyvens, nereikėjo net dvejoti, nes
kitaip serialas neturėtų jokios prasmės. Galiausiai Džunė gydosi ir slapstosi
apie pusmetį slaptame ūkyje, kurią valdo senukas ir jam mėlynais rūbais
priskirta paaugliškos išvaizdos žmona. Čia slapstosi ir kitos tarnaitės, bet
netrukus Akis sužino apie būstinę ir Džunė patenka pas tetą Lidiją, kuri tarp
valdžios jau yra netekusi pasitikėjimo...
Tuo tarpu veiksmas vyksta
ir Kanadoje, kur Voterfordai bylinėjasi teisme, tačiau abu yra politiniai
kaliniai. Netrukus sužinoma, kad Serena Voterford iš tikrųjų laukiasi savo
vaikelio, todėl lemtingas sprendimas lieka nežinioje: ar ji dovanos Fredui ir
jie taps šeima, o gal ji pasirinks savarankiškos motinos kelią? Ir apskritai,
ar galima grįžti į savo šalį, išvengiant teismo? Šalia to plėtojami ir iš
Giliados pabėgėlių antraeilių veikėjų gyvenimo vingiai, jų potrauminė
adaptacija normalioje, mums įprastoje visuomenėje, kuri, pasirodo, nėra tokia
paprasta Giliados aukoms.
Iš esmės šiame sezone
labiausiai erzina pati Džunė. Bent jau mane. Jos psichologiją ir veiksmų
sprendimai pagrįsti, tačiau nuspėjami, ji iš tikrųjų išgyvenusi tiek daug,
tampa visiškai kita moterimi, kuri trokšta kraujo ir keršto. Pabėgusi į Kanadą
ji susitinka su teisėtu vyru, tačiau jos intymumas ir meilė atšąla, be to, ji
vis dar galvoja apie Akį, savo meilužį, likusį Giliadoje. Ta jausmų ir
adaptacijos priešprieša iš tikrųjų veikia, nors yra perteikta gana
melodramatiškai, tačiau ji juntama ne tik per Džunę, kenčia visi, kurie gyveno
Giliadoje ir bando „prigyti“ Kanadoje.
Štai pabėgėliai vaikai
išvis nesuvokia, kas yra kanadietiška laisvė, maistas, žaislai ir taisyklės,
jie nori atgal į Giliadą, jie nesuvokia kitokio pasaulio. Džunės dukra
nebeatpažšsta savo motinos, ji jau perauklėta pagal kitos visuomenės sistemos
modelį. O štai toms, kurios gali palyginti du pasaulius ir kažkada „dirbo“
tarnaitėmis, Kanadoje įteisintas psichoterapinis susirinkimų būrelis, kuriame
išryškėja karti tiesa: visos aukos pritvinkusios keršto ir pykčio. Iš tikrųjų
serialas lyg ir klausia, ar įmanoma „pasveikti“ taikiais būdais, kai teisėsauga
žiūri pro pirštus? Per Fredo ir Selenos teismą šimtai aktyvistų (čia
prisiminiau mūsų kvailelius Šeimų maršo atstovus, kurie pamiršo, kas yra
nelaisvė) su plakatais palaiko Giliados nusikaltėlius Voterfordus. Kanadoje
vyksta visuotinis skylimas ir požiūris į Giliadą keičiasi, o liudininkių balsai
prislopinami, jais manipuliuojama ir tai, sakyčiau, iš tikrųjų yra šio sezono
pati labiausiai pavykusi aštrioji vinis. Jeigu ir buvo įdomu žiūrėti, tai tik
dėl to, kaip politika, žiniasklaida manipuliuoja visuomene ją baugindama arba
priversdama tikėti nebūtais dalykais. Staiga aukos tampa „pačios kaltos“, budeliai
– didvyriai, o tokių pavyzdžių mes turime ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje, kai
kalba pakrypsta apie moterų išnaudojimą: muša, vadinasi myli; pati
prisiprašė ir t. t.
Visgi labiausiai nuvilia
silpnėjanti pačios M. Atwood išplėtota idėja apie moters išnaudojimą, bejėgystę
ir net visišką nutildymą. Kitą vertus, serialas evoliucionuoja, jis turi
nuolatos pateikti kintančią pasakojimo perspektyvą, tačiau kokiu būdu? Peršauta
Džunė po pusmečio atsiduria kankinama tetos Lidijos – žaizda ant žaizdos. Ji
mušama, plakama, tardoma, peršaunama, traumuojama psichologiškai... Ir tas hiperbolizuotas
kūniškas Džunės išniekinimas primena jau fantastinį moters kiborgės, nemirtingosios
personažą. Džunė jau nebe reali veikėja, kokią matėme pirmajame sezone (ir iš
dalies antrajame), o fokusuojamasi į kažin kokią super galią turinčią
feministinės kovotojos didvyrės perspaustą veikėją. Žinoma, kuo daugiau kenčia,
kuo daugiau kankinama, tuo labiau Džunė sadistiškai maitinasi ir randa savyje
jėgų: „Kankinkit mane, budeliai, smarkiau!“ Ir jeigu Džunė į ką nors reaguoja,
tai reaguoja tik į kalbas apie savo Giliados gniaužtuose likusią dukrą. Kartais
atrodo, kad pati Giliados sistema „išspjovė“ ir pagimdė siaubūnę Džunę, tą
kerštingą ir saldų momentą, savotišką su Džune ekstazę patiria ir žiūrovas,
stebėdamas finalinę ketvirto sezono sceną, kai vienas iš Giliados sistemos
kūrėjų sunaikinamas savo paties sukurtos sistemos įrankiais.
Iš esmės šis serialas,
kaip ir romanas, yra atskleisti, visų pirma, subordinuotą visuomenę, kurios
pagrindą sudaro viską valdantis patriarchatas, o moterys tėra tik gimdymo
mašinos. Šiame sezone, dėl pagrindinės veikėjos tranzito iš Giliados į Kanadą
pavyko perteikti sudėtingus visuomenės susiskaldymo rezonavimus, kurie smarkiai
koreliuoja su žmogaus teisėmis ne tik seriale, bet ir mūsų tikrovėje, kalbant
apie Stambulo konvenciją, kuri skatina atkreipti dėmesį prieš smurtavimą moterų
atžvilgiu. Tačiau geroms idėjoms laisvoje ir informacijos manipuliacijos erdvėje
lemta būti apjuodintomis sąmokslo teorijomis ir mitais, dar baisiau – daug lengviau
patikėti blogais ketinimais, nei gerais. Visgi šiame sezone daug klišių ir
banalybių, kurie bando išlaikyti siužetinį aštrumą, balansuojama ties „gera“ ir
„bloga“, žiūrovui viskas sukramtyta iki tyrelės kūdikiams, o pagrindinė veikėja
pradeda priminti super didvyrių apie Kseną ar Nuostabioji moteris nepalaužiamas
veikėjas su primityvokai perteikiamu hiperbolizuotu feminizmu: viskas lyg ir
gerai, tačiau ta tonacija, tie žvilgsniai, užaštrintos scenos, jų perteiktas
melodramatiškumas kažkur jau smarkiai smarkiai matytas. Belieka palinkėti, kad
penktasis sezonas būtų paskutinis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą