Sveiki,
skaitytojai,
Režisieriaus
Martin McDonagh tokie darbai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (2017), „Reikalai
Briugėje“ (2008) bei „Septyni psichopatai“ (2012) daugeliui žiūrovui labai
patiko, o ir kino kritikai negailėjo pagyrų. Mano mėgstmiausiu filmu iš šio
režisieriaus repertuaro tikriausiai išlieka „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“.
Naujausias režisieriaus darbas „Salos vaiduokliai“ (angl. The Banshees of Inisherin) (2022) taip pat
sulaukė tiek žiūrovų, tiek kritikų pripažinimo. Daug kas filmą įtraukė į
praėjusių metų top geriausių kino kūrinių sąrašus, tad nusprendžiau ir aš
pasižiūrėti.
Jeigu
galima taip išsireikšti, filmas labai airiškas. Istorija mus nukelia į 1923
metus, į atokią Airijos salą, iš kurios girdimi pilietinio karo atgarsiai. Atšiaurokoje
ir itin akmeningoje, bet labai gražioje saloje, atrodo, nieko nevyksta, o kai
kurie žmonės gyvena pagal XIX amžiaus įsitikinimus. Dėmesio centre – vidutinio
amžiaus vyras Patrikas, kuris vieną dieną sužino, jog jo geriausias draugas
Kolmanas nebelaiko jį draugu. Istorija absurdiškai mistiška, nes žiūrovas patiki,
jog netrukus labai lengvai, kaip dažniausiai įprasta tradicinėse juostose,
sužinos šios draugystės griūties paslaptį, tačiau paslaptis tokia, kad tos
paslaptis nėra. Patrikas stengiasi išsiaiškinti, kodėl Kolmanas nuo jo nusisuka
ir galiausiai išsiaiškina, jog jis jam pernelyg... nuobodus. Patrikas bando
susigrąžinti draugystę įkyriai persekiodamas Kolmaną, tačiau Kolmanas nieko
nenori apie jį girdėti, o galiausiai visiems pareiškia, jeigu Patrikas ir
toliau persekios jį, nusikirs pirštą, o po to dar vieną, kol galiausiai Patrikas
atsiknis...
Tai
labai keista ir, atrodo, šiek tiek nelogiška, nes Kolmanui pirštai yra labai
svarbūs griežiant smuiku ir mokant jaunuolius vietiniame bare smuikuoti. Atrodo,
kad Kolmanas tyčia save žaloja ir skaudina, tačiau savo mazochizmu nori
pamokyti Patriką gyventi savo paties gyvenimą. Režisierius derindamas komedijos
ir dramos žanrą išgauna savitą metaforišką filmą apie vienatvę.
Patrikas
neatrodo protiškai labai protingas, juo rūpinasi sesuo, kuri nusprendžia
gyventi savo gyvenimą, tad jam belieka naminis asilas, kadangi be salos
kvailelio Dominyko nebeturi su kuo bendrauti. Jis jaučia, jog likę salos
gyventojai į jį žiūri atsainiai, todėl visais įmanomais būdais bando išlaikyti
santykius su Kolmanu. Visgi filmas iracionalus, jame savita logikos kombinacija
svarstomas draugystės ir vienatvės santykis, atsisakant tradicinių sąlyginių
situacijų. Kalbama niuansuotai, metaforiškai, šokiruojančiai, todėl filmas
ilgam išlieka atmintyje. Visgi galvodamas apie filmo raiškos elementus, mąsčiau
apie tai, ką šis filmas slepia iš tikrųjų. Manding, išryškėjo, jog ne mazochistiškai
kapojami pirštai yra svarbiausi, bet dvasinė netekties kančia. Kartais netekti
draugo yra daug skaudžiau, nei keletą pirštų. Filmas susluoksniuotais keliais prasminiais
niuansais: iš vienos pusės tai istorija apie skaudžias nebrandaus berniuk-vyruko
gyvenimo pamokas, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir dvasinę būklę,
o iš kitos – socialinės atskirties toksinai, žudantys žmogų iš vidaus. Visa tai
perteikta šiaurietiškai ir airiškai, įvelkant į istorinį tolumoje nuo salos
aidintį karo kontekstą.
Įdomu
ir tai, kad filmas paliečia nuobodulio temą, kuris kamuoja mechaniškai toje
saloje skurdžiai gyvenančius žmones. Patrikas įkūnija gerumą kaip esminį nuobodulio
elementą. Tai kontrastinga, turint galvoje, kad tolume vyksta karas, aršiai
diskutuojama politiniais ir tautiniais klausimais, o saloje visa tai eliminuota
iš kasdienybės ir vieninteliai problemos šaltiniai yra kasdieniai santykiai iš
to paties... nuobodulio. Tiesa, puikiai padirbėjo žinomas airių aktorių
kolektyvas.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą