Sveiki,
Ieškodamas
„pribaigti savaitgaliui“ filmo, kuris neįpareigotų daug mąstyti, o tiesiog
smagiai įtrauktų ir išlaikytų įtampą, pasirinkau amerikiečių režisieriaus Parker
Finn debiutinį ilgametražį siaubo trilerį „Šypsena“ (angl. Smile)
(2022), kuris buvo gana gerai pasitiktas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Žinoma,
iš to, ką siūlo anonsas, didelių vilčių nedėjau, kadangi tiek filmo atmosfera,
tiek spalvos, tiek pasakojimo maniera jau atpažįstamos iš jau kadaise matytų tokio
tipažo filmų gausos, tačiau neperšokęs griovio, liaudies išmintis sako, nesakok
op. Taigi.
Istorija
pasakoja apie intensyviosios klinikos psichologę Rauzę, kuri kasdien susiduria
su pačiais įvairiausiais pacientų psichozės pasireiškimais. Vieną dieną Rauzė
susiduria su keista mergina, kuri išgyveno regimą savižudybės aktą, po kurio ji
pati pradėjo regėti keistai besišypsančius žmones, kurie ją kalbina ir stebi,
tačiau kiti jų negali matyti. Dar baisiau – tie žmonės iš josios praeities, o
kai kurie jau seniai mirę. Kaip ir įprasta, psichologė „lipdo“ tuos nesveikai
iš filmo į filmą erzinančius žodžius apie nusiraminimą ir apie tai, kad viskas
tėra tik potrauminė haliucinacija, kol galiausiai, kaip ir Rauzė, nepradeda
regėti piktųjų demoniškų jėgų.
Šiame
siaubo filme viskas gana tipiška. Psichologė, kuri pati netikėjo ir viską
grindė mokslu, galiausiai pati tampa skeptikų auka, todėl pamažu tampa panaši į
beprotę. Iš tikrųjų tokiuose filmuose, kuriuose keliami „tikėti ir netikėti“
klausimai labiausiai erzina pagrindinių veikėjų artimųjų abejingumas. Rauzės
dabartinis draugas, jos artimiausia sesuo nė per nago juodymą netiki Rauzės
pasakojimu, tiesą sakant, kaip ir įprasta, bukiems ir vieno standarto
amerikiečiams, kuriems trūksta empatijos, viską tvarko etikečių ir diagnozės
klijavimo principu: Rauzė kuoktelėjusi, todėl jai reikia specialistų pagalbos,
nors didžiausias šio filmo siaubas – tas amerikietiškas aplinkinių empatijos
neturėjimas ir šaltumas, kuris yra vienas iš pagrindinių jau įsigalėjusia šablonine
įtampos kūrimo priemone. Ir tai šiame filme mane bene labiausiai erzino.
Kitą
vertus, be pagrindinės veikėjos atpažįstamo elgsenos modelio ir aplinkinių antiempatijos, istorija bando pateikti naują konceptą apie prakeiksmo paveldėjimą,
kuris panašus į tam tikrą algoritmo virusą: blogis keliauja incognito,
jeigu tu prie jo esi per arti. Išties, jeigu filmas būtų paplėtotas, tarkim,
detektyviniu principu ir stengtasi išvengti banalių sprendimo būdų, jis
siužetiškai atrodytų kur kas stipresnis. Pagyrų galima skirti aktorei Sosie
Becon, kuri profesionaliai (prisiminiau epizodiškai Natalie Porman superinį
vaidmenį „Juodojoje gulbėje“) perteikė Rouzės sutrikimą, tačiau filmas, nors
įtraukus ir išlaiko dėmesį, bando kitaip pateikti siaubo konceptą, visgi
didžioji sprendimų dalis tebeplūduriuoja šablonų jūroje. Nepaisant to, visgi
filmą gana gerai sužiūrėjau ir tai toli gražu ne pats prasčiausias siaubo
trileris, sukurtas paskutiniuoju metu.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą