Laisvos Lietuvos geto taisyklės: kaip pasakyti avims, kad jos mąsto kritiškai ir yra vertingos, tačiau laikyti jas aptvare?

 Sveiki,

Daug kam šis įrašas nepatiks, nes bandau suvokti kritiškai procesus. Viešojoje erdvėje kritikuojamus dalykus dažnas linkęs suversti putinizmui ir rašizmui, tarsi bet koks skeptiškesnis mūsų visuomenės procesų vertinimas Ukrainos karo kontekste yra nekvestionuojamas ir prilyginimas arba tautos išdavystei, arba Putino režimo palaikymui, arba... silpnaprotystei. Labai pasigendu didžiuosiuose mūsų portaluose oponentų tai vienai sukurtai teisingo ir vienos tiesos pozicijai. Ką tai man rodo? Klijuodami oponentams Putino lipdukus, patys tampame savo valstybės Putinais, nes įvedame tik vienos tiesos kriterijų. Kai nėra kritinių straipsnių, interviu ir dar baisiau – pripažinimo, kad galima kritikuoti perdėtai didvyriškumo, patriotiškumo pozas ir grimasas, man suponuoja, ar kartais aš negyvenu kito Putino valstybėje, kuri vadinasi „feikinė laisva Lietuva“?

Manau, daug kas norėtų prabilti, tačiau negali, o žiniasklaidos populiarieji srautai neleidžia, todėl tai davė akstiną susikurti alternatyvioms žinioms, konspiracijų kanalams, nes jie nerado dialogo aikštelės su „teisinga tiesa“. Nepalaikau nė vienos pusės, esu labiau linkęs stebėti procesus, tad tiek Pro Patria, Nidos Vasiliauskaitės, Kazimiero Juraičio ir kt., tiek populiariuosius „teisingų naujienų“ portalus (Delfi, 15min.lt, LRT, TV3 ir kt.) vertinu daugmaž vienodai. Tiek vienoje, tiek kitoje pusėje galioja tik „viena tiesa“ (be oponentų), vadinasi, mes, lietuviai, teisinėje ir demokratinėje valstybėje neturime oponuojančių vienoje plokštumoje dialogo, pasireiškiančio kritinio mąstymo apraiškų, todėl nenuostabu, kad didieji žinių portalai pataikauja valdančiosios daugumos politikai. Su kokiu džiaugsmu vakar buvo pranešta, kad ukrainiečiai gaus nemokamus receptinius vaistus mūsų vaistinėse, kai tuo tarpu pačių lietuvių (turiu galvoje, sunkiai gyvenančiųjų ir ligotų) padėtis neretai yra tragiška. Diagnozė gerovės valstybėje akivaizdi. Visi lygūs, bet yra lygesnių, kad ir kas tas liniuotes išrado ir prideda prie ūgio.

Vakar per LRT prasidėjo aukojimo akcija Ukrainai, negalėjau žiūrėti, išjungiau lauk (ar kas nors tai padarė be manęs?). Ir visai ne dėl to, kad nerūpėtų ukrainiečių gyvybės, baisi padėtis jų šalyje, kad negailėčiau, ar nebūčiau empatiškas, tiesiog... Visur iš aktyvistų jaučiu baisiai nenatūralią pozą. Kažin, ar man, ar jiems reikia psichologo pagalbos? Nes kai kalba koks Šurajevas Ukrainos tema, suvokiu, kad tam tikri asmenys, tiek įtikėję savo veiklos teisingumu ir prasmingumu, kad nesileidžia į jokias kitas peripetijas. Aklas pašaukimas rinkti pinigus ir taip įteisinti asmeninį savo gyvenimo prasmingumą, manau, šiuo metu diagnozė pasireiškė ne vienam. Influenceriai pasidalinę su sekėjais banaliu memu apie pisamą Putiną, kad ir juokingu, manosi prisidėję prie pergalės Ukrainoje. Tai mažo žmogaus bicepso demonstravimosi sezonas, sunku, kai kas nors bando pasakyti, kad tavo memas, ar 5 eurai nieko nepakeis, kai pasakai, kiek kainuoja vienas tankas, kurių JAV siunčia ne vieną ir ne dešimt (tas paaukotas milijonas atrodo tik didvyrio makačiolinimasis, iliuzija, kad aš, didis žmogus, prisidėjau). Bet gal to reikia? Iliuzijos? Didvyriškumo mumyse? Ką? Toks akcijos, kad ir kaip kilniai save pristatytų ir pliauškėtų po grimais vedėjai ir ragintojai, manding, primena patriotiškumo melžimą iš visuomenės daugumos arba bent jau kvepia mėginimu pritraukti mases imituoti tą didvyriškumą ir svarbumą, kad galėtų pasigirti kaimynams ar giminėms prisidėję prie proceso. Maždaug tą jausmą, kai benamiui įmeti eurą į skardinę ir kurį laiką, kol kulniuoji iki McDonaldo, jautiesi pasielgęs kilniai.

Taip, vyksta karas, tačiau įspūdis toks, kad eliminuotas mūsų lietuvių gyvenimas arba nustumtas į antrą planą ir sumenkintas iki aguonos grūdo, nes visur galima  pridurti: „Ukrainoje žmonės miršta, o tu čia bangas keli...“ Tampame savo gerumo ir dosnumo įkaitais, kitaip sakant, niekas nekalba (ir nesistebiu) apie tai, kaip galbūt naudojamasi mūsų empatija kuriant nenuilstamą informacijos srautą, kuriame, jeigu bent iš dalies nesisuki, tai nelabai suvoki, kas dedasi pasaulyje, esi menkas, užribyje, krapus auginanti atsiskyrėlė. Kodėl per LRT „Labas rytas“ viskas pateikiama be oponentų? Viena graži sovietinė tiesa, prislopintas kritinis mąstymas, teisingi, pozityvūs ir taurūs žodžiai. Čia kaip lietuvių brandos egzamine, kai turi parašyti remiantis literatūros kūriniu, kaip smarkiai myli tėvynę ir išryškinti kokią neva paties vertinamą ir puoselėjimą moralinę vertybę.

Ir ukrainiečiai, ir karas iš esmės nieko čia dėti. Siaubą kelia ant Lietuvos užmesta sunkiai perregima marlė, suvienodėjimas, avių bandos elgesys, ir baisiausia, kad valdžios ir žiniasklaidos svertus turi avims diriguojantys „teisuoliai“, kurie išties atrodo gerai, išties yra išprusę, mokantys himno žodžius, yra charizmatiški, bet kažkaip jau baisiai smerkiantys ir besityčiojantys iš bet kokių kitokių. Kaip negalėjome kritikuoti vakcinų, nes tapsi antivakceriu, taip negalime kitaip pasisakyti apie valdžios sprendimus ar dėl akivaizdžiai pozuojančių politikų ir šoumenų, kurie pritapę prie „teisingos tiesos“ tampa mūsų didvyriais, vėliavnešiais, pastarieji su atvipusia lūpa aiškina, kokie jiems ir jų galiai nepritariantieji yra atsilikę, rašistai, bet, neduok Dieve, ne oponentai. Pustonių negali būti. Yra arba akinamai balta, arba aklinai juoda. Kartais imu svarstyti, ar tikrai yra kokia nors visuotinė kolektyvinė tiesa, kuri išlygina svarstykles? Ak, juk svarstyti yra blogai, reikia tik pritarti, nes mokslu, statistika, apklausomis abejoti negalima. Kas tai, žmonės?

Jūsų Maištinga Siela