Sveiki,
Kad
dažniau europiečiai moka kurti geresnius siaubo filmus už amerikiečių – jau
seniai žinomas faktas. Europietiški siaubo filmai, ar tai būtų tamsus ispanų
siaubo trileris, ar šaltas ir mitologija apipintas skandinavų šiurpą keliantis
pasakojimas, filmai dažniausiai išsiskiria savitu režisūriniu braižu. Maždaug
to tikėjausi iš vengrų kino režisieriaus Péter Bergendy siaubo filmo „Pomirtinės
nuotraukos“ (angl. Post Mortem) (2020). Tiesą sakant, nepamenu
nieko, ką galėčiau įvardyti kaip matytą vengrų siaubo filmą, todėl tikriausiai
šis bus pirmasis tokio žanro. Filmas teiktas nuo šalies į „Oskarus“ kaip
geriausias vengrų metų filmas.
Pasakojimas
mus nukelia į 1918-uosius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tas žmonijai
tragiškas laikotarpis paženklintas daugybe mirčių, įskaitant ir Ispaniškojo
gripo tragedija. Vokiečių fotografas Tomašas keliauja po Vengriją, pats per
stebuklą išgyvenęs karo apkasuose, daro pomirtines šeimų fotografijas. Priminsiu,
kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo normali praktika aprengti mirusįjį
tarsi gyvą, pasodinti ant kėdės ir su juo atminčiai nusifotografuoti, tos
fotografijos iki šiol vadinamos pomirtinėmis. Galiausiai Tomašas atvyksta į
atokų vengrų kaimelį, kuriame imasi fotografuoti mirusiuosius, bet pastebi, jog
vyksta paranormalūs reiškiniai, kuriuos jaučia ir maža mergaitė Ana. Tomašas
labai prisirišęs prie Anos, nes ją buvo regėjęs savo mirties akimirką karo
metu...
Šiame
nejaukiame filme didelį įspūdį, bent jau man, paliko būtent pati Tomašo kaip
fotografo darbo specifika. Lavonų fotografavimo momentai perteikti taip
bauginančiai šaltai, kad atrodo beveik patologiška. Neblogai perteikti ir tam
tikri antgamtiniai elementai, pvz., šmėkla, žaidžianti su šunimi, naktiniai
žingsniai palėpėje bei daržinėje suguldyti lavonai, kurie laukia atlydžio, kad
kaimiečiai galėtų iškasti kapo duobes... Ir tikrai, pirmoji filmo pusė atrodo
savita, unikali, bauginančiai gluminanti, tačiau filmo negalėčiau įvardyti kaip
fenomeno, nes akivaizdžiai strigo mergaitės aktoriniai sugebėjimai, makabriško
iki beveik juoduoju humoru perteiktos klykiančių kaimiečių išraiškos, jų elgsenos
ir sprendimo būdai. Nors režisierius labai stengėsi istorijos finalą
pavaizduoti įtikinamai savitai, tačiau gūžčiojau pečiais, kodėl name skęsdamas
Tomašas žvalgosi kaip mėmė, kol vanduo pasiekia lubas, o ieškoti išėjimo
pradeda tik po vandeniu. Ar nebūtų paprasčiau gelbėtis tada, kol vanduo dar
plūsta? Pabaigoje karikatūrinė kelionė su šmėklomis į transcendentinę pomirtinę
salę kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų (ar tai nėra tiesiog nieko nesakantys
estetiniai vaizdiniai, perteklinė pompastika?).
Filmo
visumą vertinčiau, nepaisant tam tikrų keistai nederančių dalykų, eklektikos
tarp juodojo humoro ir bauginimo, visai neblogą, netgi kaip savitą europietiško
siaubo filmo pavyzdį. Filmas tikrai suteiks ne vien nuobodaus kaip iš vadovėlio
sukalto siužeto, bet ir glumins (to visada tikiuosi iš siaubo filmo!), tačiau
be įtraukos didesnio stebuklo visgi nesitikėkite. Tarp kitko, filme yra keletas
itin gerą siaubą perteikiančių pavykusių scenų, kurios perspjauna daugelį standartinių
siaubo filmų sumanymų.
Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 5.5
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą