Sveiki,
Man
tikriausiai buvo penkiolika ar keturiolika, kai perskaičiau vengrų rašytojos Agotos
Kristof (1935-2011) romaną „Storas sąsiuvinis“ (Vertė Stasė Banionytė,
Alma littera, 2004). Pamenu, jog vaikščiojau apsvaigęs po šio romano ir
kurį laiką tai buvo pati geriausia kada nors perskaityta knyga, todėl iki šiol
menu šį kūrinį kaip vieną paveikiausių ir įsimintiniausių kūrinių, padariusių
įtaką mano jaunoms dienoms apie geros literatūros suvokimą. Negalėjau
nepasižiūrėti pagal šią nuostabią knygą pastatytą Klaipėdos dramos teatro
režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklį tuo pačiu pavadinimu.
Iš
tikrųjų romaną sudaro trys dalys, spektaklis pastatytas pagal pirmąją
trilogijos dalį, kuri vaizduoja dvynių Luko (akt. Saulius Ambrozaitis) ir
Klauso (akt. Džiugas Grinys) vaikystę karo metais pas močiutę. Motina nebegalėdama
bombarduojame mieste išlaikyti dvynius, juos palieka kaime pas visų nekenčiamą
senelę, vietinių vadinama ragana. Senelė dvynius vadina kalės vaikais ir, tiesą
sakant, nelabai jais rūpinasi, nesirūpina ir savo higiena, avi kareiviškus
batus, o vakarais panirsta į alkoholio liūną. Lukas ir Klausas miega virtuvėje
ant suolo, kuris šiame spektaklyje atlieka ir žaidimų svarstyklių-sūpynių
funkciją. Kaip palikimą dvyniai po laiptais slepia tėvo paliktą žodyną, Bibliją
ir rašomą savo dienoraštį, storą sąsiuvinį. Galiausiai kalės vaikų nekenčia ne
tik senelė, bet ir vietos gyventojai, todėl ujami jie nusprendžia prisijaukinti
skriaudas kaip savaime suprantamą dalyką ir imasi sudėtingų sadistinių
išgyvenimo pamokų t. y. atsisakyti būti jautriems švelnumui, mokosi vienas kitą
talžydami ir pjaustydami iškęsti skausmą ir t. t. Galiausiai karo metais
dvyniai sutinka ir Kiškio lūpą, mergaitę, kuri užsiiminėja prostitucija, kad
išgyventų. Berniukai su ja susidraugauja, padeda iš kunigo, kuris pasinaudojo
Kiškio lūpa, išpešti pinigų. Galiausiai patys yra sugundomi kunigo šeimininkės
glamonių ir ištvirkinami.
Karo
metai yra negailestingi, atsiradusi motina nebegali prikalbinti dvynių vykti su
ja į miestą. Berniukai padeda persikelti tėvui per sieną ir bėgti nuo jį
persekiojančio karo, tačiau šis pabėgimas tampa lemtingu įvykiu šiaip jau
niekada neišskiriamiems dvyniams. Beveik 4 valandų (su pertrauka) spektaklyje
papasakota baisi dvynių vaikystė neprailgo. Stebino beveik viskas. Nors žinojau
puikiai šią istoriją, tačiau vos išvydęs scenografiją, kurią sukūrė Marius
Nekrošius, iškart supratau, kad bus gerai. Pavaizduota virtuvė ir laiptai į
antrą aukštą išmoningai viso spektaklio metu įvairiai išnaudojami. Vienu metu
tie laiptai tampa ir dvynių slaptaviete, ir keliu į Rojų, ir takeliu į
kapines... Kaip jau įprasta lietuviškame teatre, visada atsiranda koks nors
scenoje simbolinis veikėjas, kuris ne tik užpildo sceną, bet ir pranašauja, iliustruoja
veikėjus ir jų ištiksiančią lemtį. Šiuo atveju juo tapo šuo, su kuriuo Kiškio
lūpa santykiavo. Šuo dažnai pasirodo kaip šuo, o dar dažniau baskerviliškai
pranašauja žiūrovams tas prasmes, kurias reikia suprasti.
Nors
premjera turėjo įvykti dar pernai, tačiau dėl aktoriaus traumos ji buvo
nukeliama į šį sezoną. Apskritai norėčiau pagirti aktorių kolektyvą. Du berniokiškos
išvaizdos aktoriai išties gerai perteikė Luko ir Klauso vaikystės metus. Sužibo
ir antraplaniai aktoriai. Močiutė, kurią perteikė aktorė Alina Mikitavičiūtė, motiną
Toma Gailiūtė, karininką Linas Lukošius, gėjų paštininką Jonas Viršilas, istorišką
sadistą policininką Karolis Maiskis, tėvą Liudas Vyšniauskas, klebono
šeimininkę Justina Vanžodytė, bet labiausiai ir jautriausiai stebino aktorės
Dignos Kulionytės jautriai ir infantiliai perteiktas tragiškas Kiškio lūpos
paveikslas, kuris bent jau pačiame romane nebuvo toks itin ryškus, koks
perteiktas šiame spektaklyje. Krauju pertvinkusi patalynė, A4 baltų lapų
šnaresys ar didžiulis gėlių vazonas, išardomas liftas-traukinio vagonas, vonia,
obuoliai – viskas perteikta jau lyg ir visai suprantamais simboliais, bet šiame
spektaklyje vis vien veikia jautriais teatriniais potėpiais.
Tiesą
sakant, medžiaga jau nebe nauja, tad vis dar savęs klausiau (nes romanas
suskaitytas, matyta ir kino ekranizacija), ką naujo dar galėčiau suprasti iš
šios istorijos? Čia prisiminiau kanadiečių rašytojos Anne Carson novatorišką
knygą „Raudonos autobiografiją“, kurioje išsakoma mintis, jog reikia mokytis savo
bjaurumo. Sadistinės pratybos perkeičia dvynius ir jų vertybes, jie tampa kažin
kokie bejausmiai, eliminuoja iš savęs tai, be ko paprastas žmogus negali
išgyventi: švelnumą, jautrumą, žmogiškumą, atjautą, supratingumą. Vaikai patekę
į žiauraus pasaulio terpę nusižmogina, nes nužmogėti yra paprasčiau, nei
kentėti. Vaikai – civilizacijos tąsa, jiems būtina patirti geriausius dalykus,
kad užaugtų žmonėmis (čia kaip perduoti iš kartos į kartą Prometėjo ugnį),
tačiau Luko ir Klauso gyvenimas pažeistas, sutrūkinėjęs ir pilnas tamsos. Taigi,
ar žiaurumu paženklinta vaikystė ir išmokta nemeilė šiuos berniukus išgelbsti?
Ar įmanoma nuo atšiaurumo apsisaugoti atšiaurumu ir išlikti? Manding,
akivaizdu, jog tos nužmoginimo pratybos užaugino naujus monstrus, per kuriuos
ir toliau plis blogis. Vienu metu berniukų gaila, kitą vertus, žiūrovas
supranta, kad besimokydami civilizacijos bjaurumo, berniukai patys tampa
aplinkinio pasaulio atspindžiais.
Mano
įvertinimas 9.5/10
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą