Sveiki, skaitytojai,
Gegužės
mėnuo apsunkęs, padarau mažiau įrašų, tačiau visgi nusprendžiau pasidalyti
praėjusios nakties „Eurovizijos“ įspūdžiais. Nesu itin didelis šio konkurso
fanatikas, nestebiu nuo ryto iki vakaro kintančias lažybininkų lenteles,
pats nesudarinėju jokių lentelių ir prognozių ir, tiesą sakant, kol nežiūriu
paties konkurso, nelabai man rūpi, kas laimės, nes jis vis tiek vienaip ar
kitaip bus politizuotas, seksualizuotas ir visaip kitaip įrėmintas. Beveik
netikiu, kad įmanoma išlikti šališkam, tą galėjome pastebėti ir aną vakarą, kai
konkursą antrąsyk laimėjo Loreen iš Švedijos. Pavyzdžiui, Ukrainos
komisija skyrė Lietuvai aukštus balus tikrai ne už oranžinę suknelę, o už
politinį palaikymą, o iš Balkanų gavome špygą, nes Lietuva, ten kažkur
šiaurėje, jiems buvus nebuvus, nes taškais reikia apdovanoti kaimynus. Ir tai
yra praktika, kuri metai iš metų kartojasi, nieko nestebina, mažai ką
bepiktina.
Visgi
šiemet pakitusi balsavimo sistema tikėtina turėjo įnešti šiokių tokių permainų,
nes balsuoti galėjo visas likęs pasaulis. Ir pasaulis nubalsavo gana (sudėjus,
aišku, su komisijos balsais) nuobodžiai, neįdomiai, be azarto – Loreen turi
laimėti, nors atotrūkis tarp žiūrovams labiau patikusio suomio nei švedės buvo
akivaizdus. Akivaizdu buvo ir arenos reakcija, kuri traukė suomio „Cha cha cha“
dainą, o ne Loreen „Tattoo“. Pati atlikėja sėdėjo keistos būsenos, vaizdavosi
neadekvati, vis purtėsi žaizdama savo priklijuotais įspūdingais nagais, kad
beveik visi už ekrano ir tikriausiai arenoje pajuto kažin kokį dirbtinumą, ypač
kai Loreen buvo paklausta apie tai, ar ji svajoja ir tikisi laimėti šį
konkursą. Gal aš ir klystu, gal iš tikrųjų Loreen tokia ir yra, bet tikriausiai
ne vienas tą vakarą visgi norėjo, kad pergalę išplėštų Käärijä jau vien
dėl to, kad Loreen buvo laimėjusi šį konkursą ir tiesiog būtų nuobodu išpildyti
lažybininkų lūkesčių. Be to, netikėtos pergalės visada yra geresnės ir įdomesnės
nei išsipildžiusios prognozės.
Monikos
Linkytės, Lietuvos atstovės daina „Stay“ jau seniai vadinama „Čiūto tūto“.
Vienuolikta vieta iš 37 šalių be didelių ir įspūdingų efektų, be užpakaliuko
judinimo, be perdėto seksualumo ir su minimaliu biudžetu, pasikliaujant vien M.
Linkytės vokalu ir baltiškais dainos elementais bei vizualizacija yra,
sakyčiau, tikras įrodymas, kad jau Lietuva ne pirmą kartą spjovė ant bandymo
kažką modernaus ir itin vakarietiško demonstruoti, nes galiausiai nieko
nepademonstruosi, švedų mokyklos neperspjausi, todėl belieka ieškoti savojo
kelio. Ir mes jį, sakyčiau, randame, o Europai daugiau ar mažiau patinka.
Tiesa, estams visgi pavyko atsiplėšti ir pabėgti, jie gerai įsikando skandinavų
muzikos kūrėjų skvernus ir metai iš meto perteikia skandinavišką mokyklą. Šių
metų estės pasirodymas vokalo atžvilgiu (tą įvertino ir komisija) buvo vienas
tvarkingiausių, tačiau žiūrovai pasakė – ganėtinai „Dainų dainelės“ stiliaus,
atpažįstama, bet dėl komisijos visgi Estija aplenkė Lietuvą.
Visgi
su finaliniu M. Linkytės pasirodymu kažkas kirbėjo, nepasakyčiau, kad jis man
patiko, netgi nebuvo to tyro skaidrumo, švarumo, kai ėjo šiurpuliukai per pusfinalį.
Man regis, šlubavo ir pasitikėjimas, net pradžioje matėsi sutrikimas, kai
dainininkė norėjo ranka paimti mikrofoną, o po to persigalvojo, balsas keistai
suspaustas, tad pristigo man to įprasto M. Linkytės lengvumo, tačiau komisijos
balai skirti ne už finalą, o už generalinės repeticijos pasirodymą, ištraukė
mus.
„Lietuvos komisija 12
balų skyrė Švedijai, 10 – Izraeliui, 8 – Austrijai, 7 – Belgija, 6 –
Prancūzija, 5 – Estija, 4 – Australija, 3 – Suomija, 2 – Ukraina, 1 – Kipras. Lietuvos
žiūrovų balsai išsidėstė taip: 12 balų gavo Suomija, 10 – Ukraina, 8 – Lenkija,
7 – Švedija, 6 – Italija, 5 – Estija, 4 – Kroatija, 3 – Izraelis, 2 – Moldova
ir 1 – Prancūzija.“
Atkreipkite dėmesį, kad
Lietuva net 4 balus skyrė Kroatijai, rožiniam Hitleriui. Kitais atvejais gal ir
būčiau purkštavęs, bet prigavau save niūniuojant jų dainą per pasirodymą ir
pradėjau kiek kitaip vertinti šį eurovizinį pokštą.
Galutinė
komisijos balsų lentelė.
Galutinė komisijos balsų lentelė.
Toliau pateiksiu savo
įsimintiniausių dainų topą.
MOLDOVA
Moldovos atlikėjo Pasha Parfeni daina „Soarele şi Luna“ viena labiausiai įsimenamų šiemet tiek melodijos, tiek pasirodymo atžvilgiu. Nors pabaigoje atlikėjas jau duso nuo energingo šokio, visgi šią dainą vis dar ilgai galėsime niūniuoti. Buvau nustebęs, kad tokia daina neprasimušė aukščiau, beveik neabejoju, jeigu tą pačią dainą būtų atlikusi Ukraina, jis būtų top penketuke.
Austrijos
merginų duetas Teya & Salena su daina „Who The Hell Is
Edgar?“ buvo, sakyčiau, vienas įdomiausių. Daina moderni, kabinanti, lengva,
turinti neįtikėtiną rašytojo Edgaro Alano Po kontekstą, tačiau atsitiko tai,
kas ir buvo prognozuota: jeigu pasirodai pirmuoju numeriu „Eurovizijos“ finale,
galima sakyti, sudegi, nebent esi kaip Loreen ir tave žiniasklaida jau nupiešia
kaip potencialią laimėtoją. Nepaisant visko, dainą pirmą kartą išgirdau būtent
šiame finale ir ji tapo vienas didžiausių atradimų!
Marco
Mengoni „Due Vite“ viena gražiausių dainų šiemet. Lietuva
apdovanojo nemenkais balais. Tai išlaikyta itališka mokykla, kaip ir pernykštė
italų daina, taip ir šiemet, yra italų konkurso „Sanremo“ festivalio
nugalėtojas. Puritoniška ir kontrastinga Italija seniai įkalinta religinės
stagnacijos, todėl išnešti Italijos vėliavą su LGBTQ vėliava atlikėjui buvo
labai svarbu. Net kai vedėja paklausė, ką jis atstovauja, Marco atsakė, kad
labiau už Italiją atstovaują pačią meilę. Daina puiki, bet atlikėjas labai
jaudinosi. Nežinau, man tas jaudulys davė dar ir savito grožio, tikrumo. O jau
apranga! ♥
Suomijos
atstovas Käärijä – „Cha Cha Cha“ su apendicito operacijos paliktu randu,
man regis, pranoko Loreen, o žiūrovai ne kvailiai. Kažkada girdėjau šią dainą
ir ji man pasirodė chaotiška, agresyvoka ir pirmąkart nepatiko, tačiau finale
viskas žiūrėjosi su humoru, ryškiai, pozityviai einant nuo agresyvių cha cha
cha tonų prie spalvingos šventės. Manau, tai gera, šmaikšti, „Eurovizijai“
tinkanti daina.
Svajoju
kada nors aplankyti tą mažą lopinėlį Europoje, kuri save vadina Slovėnija! Šį
vakarą Joker Out „Carpe Diem“ buvo viena pozityviausių dainų, kuri
skatino judinti užpakalį. Peržiūrėjau pozityvųjį vaizdo klipą ir jis dar labiau
man patinka. Vienas iš netikėtesnių vakaro atradimų.
Man
pačiam labai netikėta, kad visgi labai atsiplėšėme nuo lenkės Blankos dainos
„Solo“. Labai patiko Ramūno Zelnio juokelis apie tai: ar šiemet Lenkijai reikės
kokių nors efektų? Lenkė atsako: „Taip!“. O pasirodyme buvo beveik viskas, kas
telpa į konkurso formatą: ir šokis, ir projekcija, ir suknelės pakeitimas, ir
vėjelis, ir spalvingas fonas, erotika ir kas tik norite. Visgi daina nėra
įspūdinga, man ji pristatoma per „Labas rytas“ nepatiko, tačiau „Eurovizijoje“
ji susižiūri, ją lengva įsiminti, ji netgi šiek tiek primityvoka, bet,
pvz., kabaretinių niuansų portugalės sunkoka klausytis, o lenkės ne, nors ir
dubliavosi jos atvaizdas su pridažyta Viktorija Segel.
KAS LIKO KONTEKSTE?
Tiesą sakant, įspūdingai
hipnotizuojantis ispanės pasirodymas man liko pernelyg kitoks, nesupratau aš tų
motyvų, klausosi įdomiai, tačiau tokios dainos nedėčiau į savo playlistą,
ji man per sunki, nors etnine prasme ir jautri. Estijos daina ir kūrinys man
tiesiog pernelyg nuobodus reikalas, nors vokalo prasme tikrai buvo gerai.
Kai kas labai gyrė
jaunąją Izraelio atlikėją, tačiau man be šokio nieko įspūdingo nepadarė, tai
numeris su J. Lopez judesiais iš „Amerikos muzikos apdovanojimų“, atidirbta
gerai, ryškinant jaunatvišką seksualumą, bet nuobodu. Kitą vertus, turėjome
lenkės, armėnės pasirodymus, kurios panašiais rakursais bandė daryti panašius „stebuklus“,
bet tuo metu buvo proga užsiplikyti arbatos. Pasirodymo prasme, žinoma,
Izraelio atstovė buvo geriausia, bet jos dainos neklausyčiau.
Iš dalies džiaugiuosi dėl
belgo sėkmės, nes jis dėl savo išvaizdos (spėju) ir pernelyg atviros LGBTQ
žinutės buvo dar prieš šį konkursą nurašytas kaip pilka masė. Bet už jį balsavo
net Kaukazas! Neutraliai priėmiau čekių pasirodymą, kuri apeliavo į politinę
poziciją dėl karo Ukrainoje, bet kur kas man priimtinesnė taikos žinutė buvo
šveicaro, kuris tiesiai šviesiai teigė, kad nenori būti kariu ir teptis rankų.
Kažko pristigo man iš prancūzės, lyg ir elegantiška, lyg ir įsimenama, tačiau
liko kaip toji, kuri užpildo vidurinės lentelės masę. Absoliučiai serbo
pasirodymas nežavėjo, tas kuždėjimas, dideli efektai, konstrukcijos, nemažos
ambicijos, tačiau nesiklauso nė pro kur man, nors mano kolega būtent sirgo už jį.
Galvoju apie Albaniją ir
jos šeiminį pasirodymą. Tikrai trūko šunų ir vištų, būtų visas namų ūkis.
Tačiau balsingoji vokalistė tiek spaudė savo jautrias išraiškas, kad jau
sugalvojau keletą memų, tai tiesiog man pernelyg albaniška. Priešingai Kipro
atstovo daina, kuri man suskambėjo ir jautriai, ir gerai. Turėjome Australijos
ir Vokietijos rokerius, Australijos atstovai nepalyginamai geresni visomis
prasmėmis. Vienas silpniausių viso finalo pasirodymų buvo Didžiosios Britanijos
atstovės, kurią visaip vedantieji bandė pareklamuoti, tačiau visuma akivaizdi
kaip du kart du yra keturi.
Pabaigai. Eurovizija buvo
visokia, linksma ir liūdna. Loreen pergalė buvo šiek tiek nuobodi, pabaigoje
suomio intriga tikrai pridėjo žavesio. Linkytės rezultatai buvo, sakyčiau, labai
geri, aplenkėm nemažai gerų kūrinių ir pasirodymų. Įvesčiau griežtas taisykles
balsų skirstymo vedėjams, nes net nebuvo juokinga, kai Vokietijos vedėjas siūlo
vokiško sausainio, o Islandijos atstovas nusiėminėja fetešistines kaukes, kad
pasakytų „Australija!“. Net nejauku dėl vedėjų. Suprantu, kad konkursą dalinai
organizuoja Ukraina, tačiau vėlgi per balsavimą, kol kiekvienas išsako
šablonines frazes apie Ukrainos palaikymą, galima sulipinti atskirą 20 minučių
klipą, tad darosi nebeskanu žiūrėti, nes akcentus juk jau sudėliojo pačios
Ukrainos atlikėjų pasirodymai. Tiesa, Duncan Laurence pasirodymas išties labai
jautriai susižiūrėjo.
Kitąmet pabandysime iš
naujo.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą