Sveiki
„Aš sakau: turi būti
šviesa akyse ir meilė širdyje. Tada daugiau pasieksi negu bambėdamas,
verksnodamas, nuolatos keiksnodamas. Su šviesiomis akimis ir meilės kupina
širdimi gali kalnus nuversti. Tiesa, dar svarbu ir tikėjimas tuo, ką darai, –
norėk tai padaryti ir visada padarysi.“
Maniau, nedarysiu šio
įrašo, nes visur tiek daug ir įvairiai šiomis dienomis rašoma, prisimenama, kad
galima pagalvoti, jog kuriasi kažkoks naujas mirusių asmenų kultas, bet, šunys
matė, prisiminkime tai, kas šviesu. Gal ir ne visiems priimtinas buvo Zitos
Kelmickaitės (1951-2023) maksimalus degimas ir perfekcionizmas bei
atvirumas, tačiau daug tokių moterų televizijoje ir neturime. Tarp santūrių
arba perdėtai arogantiškų žurnalistų Kelmickaitės asmenybė atrodė ir ryški, ir
šiek tiek įžūli, nes choleriška sangvinikė, bet nebanali.
Bandau prisiminti, kada
pirmąkart aš apie ją sužinojau? Gal tai buvo kokie 2004 ar 2005 metai (beveik
prieš 20 metų!), kai anuomet pamačiau kažkokią per LRT laidą apie etnokultūrą,
kada žurnalistė ėmė iš audėjos interviu. Nepamenu tiksliai nei apie ką ten buvo
šnekėta, bet pamaniau: dar niekas šitaip su tokia aistra ir interesais
neklausinėjo, nečiupinėjo audėjų audinių ir neatskleidė taip įdomiai ir
paprastai. Taigi nuo tada Zitos Kelmickaitės savitumas buvo mano akiratyje, ar
tai būtų TV šou, ar radijo pokalbių laidos, ar Dainų šventės aptarimai, nors,
tiesa, sąmoningai jos niekada nesekiau ir specialiai negaudžiau jos laidų.
Visur jos buvo po truputį savitoje kultūrinėje erdvėje ir pati buvo kultūros
dalis.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą